Dalia, Gintė, Rytė ir Vytautas Šerėnai gyvena Saulėtekio alėjoje. Ne privatizuotame bendrabutyje, kaip galėtum įtarti pagal adresą, bet ir ne nuosavame name, ką galėtum pamanyti pagal tą patį adresą. Prestižiniu vadinamame sostinės Antakalnio rajone V. Šerėnas apsigyveno iškart, kai prieš keliolika metų atvažiavo iš Ignalinos rajono. O prakutęs įsigijo sodybą Labanoro girioje.
Dalia ir Vytautas laisvalaikį dažniausiai praleidžia kartu
© E.Katino nuotr.

Permainų nemėgėjas 

„Per pastaruosius 15 metų neįvyko nieko naujo“, – valiūkiškai sako Vytautas Šerėnas, iš anksto patenkintas būsima reakcija. Juk žurnalistai nuolat ištroškę naujienų... Bet mes žinojome, kieno namuose ketiname svečiuotis, ir nesuglumstame. Esą mums dar įdomiau, kas buvo prieš tuos penkiolika metų. 

V. Šerėnas krusteli antakį ir surimtėjęs mėgina sakyti, kad ir tuomet nieko tokio nebuvę. Trumpam iš savo kambario pasirodo vyresnioji dukra aštuoniolikmetė Gintė. Pakviesta nusifotografuoti su tėvais, diplomatiškai atsisako: „Kad aš kol kas gyvenime nieko tokio nenuveikiau.“

„Ji jau pilnametė, negaliu versti“, – linksminasi V. Šerėnas. Jaunesnioji, šešiolikmetė Rytė, taip pat yra svečiams užgintoje teritorijoje, dukrų kambaryje, į kurį galima patekti tik joms pačioms pasikvietus.

Progos ten įsiprašyti nepasitaiko per visą kelias valandas trukusią viešnagę. Iš už durų sklinda muzika, merginos akivaizdžiai demonstruoja, kad tėvų gyvenimas yra tėvų, o jos jau nėra tokia akivaizdi jo dalis.

„Kai vyresnioji dukra, kuri kitais metais baigs gimnaziją, pirmoje klasėje pasakė savo pavardę, vaikai pradėjo juoktis tarsi tai būtų didelis humoras. Tai jos įprato pavardę nutylėti, o kad jų tėtis yra „tas“ Šerėnas, nedaug kas ir žino. Neseniai kažkas iš klasiokų žado neteko, kai Vytautas buto duris atidarė“, – pasakoja Dalia.

Labai dažnai, ypač kol dukros buvo mažos, Vytauto namuose paprasčiausiai nebūdavo, nes tais laikais jis su humoristinėmis programomis važinėdavo po visą Lietuvą. Toks buvo metas, kai reikėjo suktis, jei nenorėjo visam laikui likti bendrabutyje, kuriame ir taip gyveno ganėtinai ilgai. Trijų kambarių butas įsigytas už gastrolinius pinigus.

Namisėda keliauninkas 

Vytautas Šerėnas
Vytautas Šerėnas
© LNK

Keturis vakarus per savaitę mūsų namuose apsilankantis laidos „Dviračio šou“ vedėjas Vytautas Šerėnas sako esąs didelis namisėda. „Nustumti mane į pokyčius yra labai sunku, išskyrus kompiuterių srityje. Kompiuteris turi būti vis naujesnis, bet tai nereiškia, kad geresnis. Toks įspūdis, kad geležininkai dirba greičiau nei programuotojai, todėl drauge su kompiuteriu turėjau keisti ir spausdintuvą bei skaitytuvą“, – nelabai tuo patenkintas dudena V. Šerėnas. 

Kompiuteris jam reikalingas darbui su vaizdo medžiaga ir kelionėms pasirengti. Tos kelionės nėra labai įprastinės.

„Kai prieš 10 metų žmonai pasakiau, kaip mes keliausime, ji teištarė, kad žmonės taip nekeliauja“, – prisimena Vytautas.

„Tada ir nekeliaudavo, bent aš nebuvau to girdėjusi“, – pasiteisina Dalia. Įprastinio turizmo patirtis keliaujant į Egiptą Vytautui paliko košmarišką įspūdį.

„Atveža prie piramidžių, tų, kurie atvyko po 9 valandos ryto, vidun nebeįleidžia, nėra laiko net aplink apeiti, tik nusifotografuoti, ir jau išveža“, – iki šiol situacijos absurdiškumo negali pamiršti Vytautas. Dalia neslepia, kad jai kartkartėmis visai patiktų vadinamasis paplūdimio turizmas. 

Tačiau dabar jų kelias dažnai vinguriuoja per Kanados, kurioje lankėsi jau 6 kartus, Naujosios Zelandijos platumas ir kitas panašias masinio turizmo maršrutais neišmargintas vietas.

„Kanadoje vien žvyrkeliais pernai nuvažiavome apie tūkstantį kilometrų. Važiavome tokiu keliu, kuriame tenka sustoti ir keltu apiplaukti gerą gabalą, kad vėl ant to kelio atsidurtum. Kai kalbėjausi su vietiniu gyventoju, prie pat to kelio įsikūrusiu, išgirdau, kad jis 20 metų ten gyvena, bet dar taip nėra važiavęs. Būna, atrandu tokių vietų, kurių vietiniai net nežino esant“, – santūriai šypsosi Vytautas.

Kai pasitaiko lankytis šalyse, kur eismas kita puse, pirmosios dienos gana sunkios. „Pirmąją dieną kelyje aplenkiau tik vieną automobilį. Kai septintąją dieną sustabdė viršijus greitį, supratau, kad jau adaptavausi, o po trijų savaičių susimąsčiau, kaip reikės važinėti sugrįžus namo“, – vairavimo įspūdžiais dalijasi V. Šerėnas.

Svetimtautės „bobos“

Kelionėse jie maitinasi kinų, tailandiečių ir vietnamiečių restoranuose. Senokai nebesiveža lietuviškų konservų. Mat kartą Aliaskoje vien dėl jų teko ilgai laukti lagaminų, specialiosios tarnybos konservus tikrino plaktuku daužydamos. Juokingiausia, kad tai atsitiko jau išvykstant, mat tų konservų dar buvo likę nesuvalgytų.

„Keliaudami automobiliu mes dažnai vyšniomis ir trešnėmis maitinamės. Ten jos didžiulės, nusiperkame maišą ir 300 kilometrų nuvažiuojame nesustoję jas bevalgydami“, – sako Dalia.
„Kai buvome jaunesni, trečdalį naktų nakvodavome kempinguose, veždavomės palapinę. Bet nėra nieko blogesnio, kaip ją kas vakarą pastatyti ir kas rytą išardyti. Kartais imdavome mašiną, kurioje pakanka vietos dviem žmonėm miegoti“, – pasakoja Vytautas. 

Visose kelionėse V. Šerėnas gausiai filmuoja, nors dabar tą įprotį teks keisti, mat Naujojoje Zelandijoje bangai nuplovus (kol Šerėnas gelbėjo krepšį su dokumentais) senąją kamerą, įsigijo tokią modernią, kad valandos trukmės vaizdų laikmena kainuoja apie 1,5 tūkstančio dolerių.
Iš kiekvienos kelionės Vytautas parsiveža po naują „bobą“.

O Dalia dėl to nepyksta, tinkamo objekto dailės salonuose ar antikvariatuose jie ieško abu. „Duodamės išsijuosę“, – patikina Dalia, mat tai turi būti meniška, o ne serijinė, iš natūralaus akmens sukurta skulptūrėlė.

Manoma, kad kelionėse ypač gerai atsiskleidžia visos žmonių charakterio pusės, įdomu, ar Šerėnams teko dėl ko nustebti?

„Dalia sako, kad aš ant jos net rėkiau, bet pats neprisimenu. O kaip nerėksi, jei ji, šturmanas, su žemėlapiu ant kelių, vis žiūri į priekį, o mes ieškomą objektą jau prieš trisdešimt kilometrų pravažiavome. Nesuprantu, kaip taip įmanoma“, – net dabar pradeda karščiuotis Vytautas.

Moteris šiek tiek suglumsta ir sako, kad išties tuomet nepastebėjusi. Pusiausvyrai atkurti norisi sužinoti kelionėse išryškėjusią Dalios savybę. Vytautas akimis įdėmiai tyrinėja žmoną, minutėlę pagalvoja. „Ji kantri“, – galiausiai nusprendžia.

Susidaro įspūdis, kad visa šeima į keliones išsirengia retai. „Man būtų per didelė opozicija. Vienos to norėtų, kitos kito ir susitark. Kai važiuoji vien su dukromis, kaip į Suomiją, ar vien su žmona, kaip visur kitur, paprasčiau“, – paaiškina trijų moterų apsuptyje gyvenantis vyriškis. Yra ir kitų argumentų. Tolimose kelionėse ne turistiniais maršrutais dviem žmonėms nakvynę susirasti daug paprasčiau.

Kelionei Šerėnai rengiasi taip: Vytautas ilgai ilgai sėdi prie kompiuterio ir paslaptingai tyli. Paskui perkami lėktuvo bilietai, nusileidus nuomojamas automobilis, dažniausiai visureigis, jei įmanoma, „Land Cruiser“, kuriuo Šerėnas važinėja ir Vilniuje. Tada – pirmyn pagal žemėlapį.

Laisvalaikis prie „bačkos“ 

Į Vilnių Vytautas atvažiavo mokytis technikume, paskui atitarnavo armijoje.

„Tuomet daugelis joje tarnaudavo, tai buvo įprasta tvarka, nemačiau priežasčių to vengti. Net nesiruošiau studijuoti universitete. Atitarnavęs ketinau dirbti. Taip ir buvo. Po armijos sugrįžau į Ignaliną ir įsidarbinau tarpmiestinėje telefono ryšių stotyje. Gal taip ir būčiau gyvenęs, jei gyvenimo grafikas nebūtų buvęs labai vienodas. Namai, darbas, alaus „bačka“ po darbo ir vėl viskas iš naujo“, – pasakoja Vytautas.

Šalia Ignalinos gyvenusių darbininkų sūnus niekada net negalvojo, kad galėtų studijuoti tėvų išlaikomas, todėl savo gyvenimą taip ir rikiavo. Galimybė kada nors tapti televizijos žvaigžde buvo už bet kokių fantazijų ribų, juolab ir jokių polinkių „į artistus“ nebuvo.

Kad ir keista, perversmas įvyko, ir jis susijęs būtent su tarnyba armijoje.

„Tarnavau „strojbate“ ir mums už darbą mokėdavo, tačiau tų pinigų niekas neatiduodavo, atsiuntė praėjus trims mėnesiams po demobilizacijos. Daugiau nei 3 tūkstančius rublių, tiek beveik pakako išsilaikyti per visus studijų metus. Atitarnavusieji armijoje turėjo privilegiją mokytis parengiamajame universiteto skyriuje, po kurio buvo daug paprasčiau įstoti. Parengiamieji buvo kelių profilių – humanitarinis, ekonomikos ir teisės. Humanitarinis man buvo neįdomu, į teisę labai sunku įstoti, tad pasirinkau ekonomiką“, – pasirinkimo logiką dėsto V. Šerėnas.

Toliau viskas klostėsi tarsi savaime. Ekonomikos fakultete įvairių specialybių mokėsi apie 100 pirmakursių ir tik 9 vyrai. „Buvome „na raschvat“, nes tuomet į armiją jau buvo pradėję imti studentus. Tad mokėsi tik jau atitarnavę, vėliau prisijungė paimti ir sugrįžę, bet per visus studijų metus vyrų buvo labai nedaug ir visur buvome labai reikalingi“, – didelių galimybių laikus prisimena V. Šerėnas.

Vasaros studentų statybos būriuose leisdavo užsidirbti, ypač kai pavykdavo išvykti į Jakutiją ar Vokietiją, tad studijų metai buvo malonūs ir sotūs. 

„Mokiausi pusė velnio, todėl baigiant paklausė, ar negalėčiau likti universitete. Sutikau, man jau studijuojant patiko išėjus iš namų prieš penkias minutes suspėti į paskaitas“, – prasidėjusią dėstytojo karjerą prisimena vėliau humoristu tapęs vyriškis. 

Viliojo ir aspirantūra, kai gauni 5 metus laisvės ir 110 rublių algą kas mėnesį, studijuoji kaip nori ir galiausiai apsigini mokslinį darbą. Jam sekėsi, dar baigdamas disertaciją laimėjo koncerno „Volkswagen“ stipendiją tolesnėms studijoms Vokietijoje. Jei ne televizija, kurioje jau buvo pradėjęs dirbti, galbūt dabar kalbėtume tik apie ekonomistą Vytautą Šerėną, o humoro programos tebūtų smagus jaunystės atsiminimas.

Televizijos paviliotas 

„Su tuo humoru viskas ir prasidėjo dėl to, kad vyrai buvo „na raschvat“. Tuomet dar veikė labai aktyvūs komjaunimo komitetai, organizuodavo visokius renginius ir vyrams beveik visuomet ten tekdavo kažkoks vaidmuo. Kasmet balandį vykdavo tokia populiari šventė „Juokis“, kurioje taip pat dalyvaudavome.

Ten susipažinome su A. Valinsku, o vėliau atsirado galimybė su programomis važinėti po Lietuvą. Tuomet už pasirodymą gaudavom po 13 rublių, tačiau tai liudijo, kad uždirbti galima ir „iš nesąmonių“. Dar vėliau prasidėjo televizijos projektas. Kas dvi savaites parengdavome po laidą ir atrodė, kad daugiau, pavyzdžiui, kartą per savaitę, tai būtų fiziškai neįmanoma“, – pasakoja vyriškis, kurį, pasidabinusį raudona peteliške ir petnešomis, pakeitusiomis legendinį raudoną švarką, matome TV ekranuose daug dažniau. 

Darbas televizijoje buvo gerai apmokamas, o Vytautas tuo metu dar dirbo Konkurencijos tarnyboje ir dėstė, tad tęsti studijų Vokietijoje jam ekonomiškai nebeapsimokėjo. Vėliau ekonomisto darbo teko išvis atsisakyti.

„Iš pradžių dar važinėjau troleibusu, tai teko įprasti, kad mane pamatę žmonės ne tik smalsiai žiūri, bet ir garsiai juokiasi. Jei laisvalaikiu būčiau dainavęs vyrų chore „Varpas“, niekam nebūtų užkliuvę. Tačiau ar rimtam valstybinės tarnybos pareigūnui ir dėstytojui tinka juokinti žmones? Tas klausimas kildavo“, – neslepia Vytautas.

Kai bendraudavo su žmonėmis kaip Konkurencijos tarnybos darbuotojas, jusdavo, kad jie kažkaip savotiškai į jį žiūri, aplinkiniai reaguodavo ir per studentų diplominių darbų gynimą. Darbo televizijoje vis daugėjo ir atėjo metas, kai teko galutinai pasirinkti.
Televizija ir joje su malonumu kuriami personažai nusvėrė. Bratkos, profesorius, kardinolas...

Antroji pusė

Molis puikiai dera su medžiu
Molis puikiai dera su medžiu
© E.Katino nuotr.

Įdomu, kaip Daliai pavyko užkariauti vyruko „na raschvat“ širdį? Sako, kad kažkaip savaime viskas susiklostė, gyveno tame pačiame bendrabutyje, tik kitame jo aukšte. Vyrai patys gamindavosi valgį, Daliai net mintis nekilo kokia keptų bulvių lėkšte Vytauto vilioti. Jam niekada neteko pas nusižiūrėtą merginą pro langą ropštis. „Kai vaikai yra toli nuo tėvų, viskas daug paprasčiau“, – aptakiai ir trumpai ne pasakoja, o, galima sakyti, praleidžia visą pažinties bei meilės istoriją Vytautas. Dalia šypsosi ir tyli. 

Tėvų sutikimo vedyboms vis dėlto teko prašyti. Ką būtų daręs, jei jo kandidatūrą į žentus Dalios tėvai būtų „išbrokiję“? „Taip jų kas ir paklausęs būtų“, – kiek neramiai pasimuisto Vytautas. Dalia vėl pritariamai tyli. 

Dalia Šerėnienė, taip pat baigusi ekonomikos studijas, dirba Lietuvos darbo biržoje. Kaip pati įvardija, „su europiniais projektais“. 

Prieš tai gana ilgai augino vaikus. Beveik viena, nes vyras tuo metu juokino Lietuvą ir stengėsi uždirbti kaip dera šeimos galvai. V. Šerėnas dirbti pradėjo 1988-aisiais, Dalia studijas baigė pora metų vėliau. Į eiles butui gauti niekas „nebestatė“, o perspektyva praleisti visą gyvenimą bendrabutyje neviliojo. 

„Aš kažkaip vis į pertvarkymų laikotarpį pataikau. Net kai buvau statybų būryje Rytų Vokietijoje, praėjus mėnesiui Berlyno sieną nugriovė“, – patikslina Vytautas. Ir pareiškia, kad pats permainų nemėgsta, remontą ir tą daro taip, kad penkiolika metų laikytų.

Dėl to Dalia linkusi protestuoti, nors ir ji interjero madų nesivaiko. Tačiau per tiek metų viskas taip pasikeitė, kad to remonto ir permainų jai tikrai norėtųsi. Vytautas dar pamena aną kartą.

„Meistrai klausia, ar lenteles galima durti, aš sakau, kad galima, o paskui sumoku kaip už nedurstytas“, – neturi iliuzijų žmogus. 

Gal jau ir būtų susikaupęs taip žmonos ir dukrų pageidaujamam remontui, bet teko visą kaimo turizmo sodybą pastatyti. 

Šią iškabą kažkas nusinešė itin greitai
Šią iškabą kažkas nusinešė itin greitai
© Asmeninio archyvo nuotr.

„Vytautas pamatė tą vietą Labanoro regioniniame parke ir labai jam patiko. Po metų sužinojome, kad tą žemę parduoda. Pirkome nepigiai, paskui kainavo statybos ir kažkaip nelogiška buvo naudoti tik savo reikmėms. Mėginau ten viena suktis, tai būdavo einu per turgų nešina produktais ir verkiu. Darbo košmariškai daug buvo. Kai nusisamdai pagalbininkų, jokio uždarbio nebelieka“, – apie apmirusį savo verslą visiškai įrengtoje ir veikiančioje sodyboje pasakoja Dalia.

Juodynėlio viensodis, taip išties vadinasi ta vieta netoli Girutiškio rezervato, Luknelės ir Juodynėlio upelių apsuptyje. Specialiai sodybai išdrožinėta iškaba dingo po pirmojo mėnesio.

„Tai keisti žmonės, juk ją pasivogęs niekur iškabinti nebegali“, – stebisi Vytautas, kuris sodyboje praleidžia daugelį savaitgalių. 

Šalia senojo pastato joje pastatyti trys nauji. Visai gali būti, kad kada nors Šerėnai sodyboje gyvens nuolat ir verslas bus jų „pensija“. 

Dalia ir Vytautas drauge jau du dešimtmečius.

„Lėkščių nedaužome, bet pykstamės“, – juokiasi moteris, paklausta, kiek lėkščių per tuos metus sudaužė. Matyt, tai nevyksta pernelyg dažnai, jei jiedu taip mėgsta dviese leistis į ilgas ir sudėtingas keliones.

Taiką namie palaiko ir savanoriškas Dalios nusiteikimas šeimos galva laikyti tą žmogų, kuris ją aprūpina, ir Vytauto nepretenzingumas. Jis nesitiki, kad vos įžengęs pro duris gali sėsti prie stalo ir prieš jį tuojau pat bus pastatyta garuojanti lėkštė. Svarbu, kad maisto šaldytuve būtų.

„Gyvename be didelių lyrinių nukrypimų, tačiau jei ką susitarėm, žinau, kad žodžio laikysis, galiu visiškai pasitikėti“, – patikina Dalia.

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Telefonu sutiko išbandyti maisto papildus — netrukus liko skolinga (35)

Bandydami parduoti savo gaminius prekybininkai griebiasi įvairiausių triukų, vienas iš jų —...

Po savanorio Artūro Sakalausko žūties Lietuvos spec. tarnybos padarė tai, kas atrodė neįsivaizduojama (53)

1991 m. rugpjūčio 21 d. Vilniuje gindamas šalies parlamentą nuo okupantų kulkos žuvo karys...

Rugsėjis atnešė nemalonių naujienų: tėveliai supažindinti su nauju kainoraščiu (146)

Artėjantis rugsėjis patuštins ne tik tų tėvelių, kurių atžalos jau eina į mokyklą, kišenes....

Apie padėtį Ukrainoje – Edmundo Jakilaičio interviu su Viktoru Juščenka

Nuo Maidano prabėgo beveik penkeri metai. Didžiausios Ukrainos sėkmės ir nusivylimai – Edmundo...

Gydytojas: skiepas vaikui visada geriau negu liga, bet tėvai turi teisę pasirinkti (45)

„Nuo to laiko, kai vaikas nustoja būti tik tarp savo tėvų, giminių, kurie galbūt yra sąmoningi...

Ameriką sukrėtė kraupi šeimos drama (4)

33 metų Kolorado gyventojui Chrisui Wattsui pateikti kaltinimai nužudžius besilaukiančią žmoną...

Prarastoji Petra: dykumų miestas, kuris pralobo neįtikėtinu būdu (1)

Nežinau, kada Jordanija su savo dingusiu ir atrastu Petros miestu, dykumomis ir kryžiuočių...

Sunkiai taškus rinkusios lietuvaitės aštuntfinalyje nusileido vengrėms (31)

Europos jaunučių iki 16-os metų čempionate antradienį Lietuvos rinktinė aštuntfinalyje 37:51...

Ingrida Kazlauskaitė po žinios apie tai, kad JAV penkeriems metams įkalintas Aaronas Perezas: turėtume pasistengti suprasti jį ir nesmerkti (160)

Milijonieriumi mūsų šalyje pristatydavęs Aaronas Perezas greitai įsiliejo į šou pasaulį ir...

Gedintis tėvas po kraupios avarijos: nusipirkęs naują „Toyota“ tokios baigties nesitikėjau (384)

„Lekiam namo“, – tokia žinute savo socialiniame tinkle „Facebook“ pasidalijo Virginijus...