Vaikystės praradimai ir atradimai
A. Modiljanis gimė 1884-ųjų liepos 12 d. neturtingoje, bet intelektualioje žydų verslininkų šeimoje. Vaikystėje berniukas sirgo pleuritu ir šiltine, todėl neturėjo galimybės lankyti mokyklos bei įgyti deramo išsilavinimo. Iki dešimties metų Amedėjų mokė motina, tačiau vėliau pasamdė specialistą, kuris berniuką išmokė tapyti. Šios pamokos padėjo ne tik išugdyti jo saviraišką, bet ir suteikė pasitikėjimo kūrybiniais gebėjimais.
A. Modiljanis, sulaukęs 16 m., susirgo tuberkulioze. Nuolatinės sveikatos problemos pakenkė ne tik fizinei, bet ir emocinei savijautai. Todėl jo motina nusprendė su sūnumi pakeliauti po Pietų Italiją. Aplankyti Neapolio, Romos, Florencijos, Venecijos miestai ir Kaprio sala praplėtė Amedėjo pasaulėžiūrą, suteikė kūrybinio įkvėpimo ir dar labiau sustiprino aistrą tapybai.
A. Modiljanio motina, kilusi iš intelektualų šeimos, stengėsi skatinti sūnų siekti svajonių. Ji savo dienoraštyje rašė: „Mano sūnaus charakteris dar nėra susiformavęs, todėl labai sunku pasakyti, ką apie jį galvoju. Kartais jis elgiasi kaip išlepintas vaikas, tačiau akivaizdu, kad intelektualumo jam netrūksta. Tik laikas parodys, kas jame slypi. Galbūt menininkas?“
Paryžiaus iliuzijos
1906-aisiais A. Modiljanis apsigyveno Paryžiuje. Tuo metu šiame mieste buvo itin daug modernaus ir avangardinio meno kūrėjų. Amedėjui pavyko įsilieti į bohemišką Monmartro (Payžius) gyvenimą. Čia jis sutiko italų dailininką Gino Severinʼį, ispanų skulptorių ir tapytoją Juanʼą Grisʼą, rašytoją André Salmonʼą ir Pablʼą Picassʼą – didžiausią savo konkurentą bei įkvėpėją. A. Modiljanis Caulaincourt gatvėje (Paryžius) išsinuomojo studiją.
Mėgindamas susikurti intelektualaus dailininko įvaizdį, ją pavertė savotiškai aristokratiškomis meno dirbtuvėmis, kurias puošė renesanso paveikslų reprodukcijos ir aksomo užuolaidos. Nepaisant nuolatinio pinigų stygiaus ir prastų gyvenimo sąlygų, Amedėjus daug dėmesio skyrė estetikai ir manieroms. Kartą sutikęs Pablʼą Picassʼą, vilkintį dažytojo kombinezoną, pasakė, kad genialumo negalima teisinti netinkamu elgesiu ir prasčiokiška išvaizda.
Šių dviejų menininkų santykiai visada buvo gana įtempti. Tačiau jie žavėjosi vienas kito darbais, moderniomis idėjomis ir drąsia saviraiška. Vis dėlto meno pasaulyje egzistavo konkurencija. Todėl P. Picassʼas nevengė viešai pasisakyti apie savo nuopelnus, sarkastiškai bei ciniškai sukritikuoti A. Modiljanio. Pastarasis taip pat buvo ne kartą viešai išjuokęs menininko manieras, netgi sukėlęs skandalą per jo tapybos darbų pristatymą.
Svaigulio priedanga
Pirmais metais Paryžiuje A. Modiljanis bendravo tik su jam artimais menininkais, saikingai gėrė vyną, eskizus piešė tik Colarossi akademijoje ir periodiškai rašė laiškus savo motinai. Per dieną Amedėjus nupiešdavo šimtus eskizų, pavyzdžiui, praeivių figūrų, avangardinių portretų, aktų. Ilgainiui A. Modiljanį kūrybinio įkvėpimo ir perspektyvų paieškos nubloškė į pavojingą Paryžiaus bohemos svaigulį. Meniško akademiko įvaizdį pakeitė apdriskę ir purvini drabužiai.
Aristokratiškos kūrybinės dirbtuvės tapo pilku bedvasiu sandėliu, o pats dailininkas pradėjo vartorti alkoholį ir narkotikus. Taip elgdamasis bandė nuslėpti jį kamavusios tuberkuliozės simptomus. Prancūzijoje, XX a. pradžioje, tuberkuliozė buvo viena pagrindinių mirties priežasčių. Ši neišgydoma liga visuomenėje kėlė paniką ir užuojautą sergantiesiems. A. Modiljanis nenorėjo tapti pasigailėjimo vertu atsiskyrėliu, todėl nuolatinius kosulio priepuolius teisindavo rūkymu, o fizinius skausmus slopino absento ir hašišo mišiniu. Būtent šiuo laikotarpiu keitėsi ir dailininko tapybos stilius.
Atradęs savitą vaizduojamąją perspektyvą, sunaikino ir išdalijo didžiąją dalį savo darbų, kurie jam kėlė įsiūtį ir nusivylimą buržuazine prigimtimi. Netrukus avangardiniai A. Modiljanio darbai pradėjo greitai populiarėti. Jais žavėjosi ne tik turtingi prancūzai, bet ir bohemos atstovai, kurie negailėjo liaupsių novatoriškam jų stiliui, spalvų ir formų kontrastams.
Prancūzų rašytojas ir meno kritikas André Salmonʼas rašė: „Nuo tos dienos, kai Amedėjus atsidavė naujoms savo darbų formoms, jo kuriamą meną nutvieskė dangiška šviesa. Todėl jį galima vadinti gyvuoju meno virtuozu.“
Trumpalaikiai romanai ir tikroji meilė
Nepaisant tuberkuliozės simptomų protrūkių ir audringo gyvenimo būdo, A. Modiljanis buvo labai patrauklus vyras, kuriam niekada netrūko moterų dėmesio. Dailininkas žavėjo savo iškalba, charizma, manieromis, netgi cinizmu, tačiau dauguma jo užmegztų santykių buvo trumpalaikiai.
Būdamas 26-erių susipažino su rusų poete Anna Akhmatova. Nors ji buvo ištekėjusi, tai nesutrukdė užmegzti romano su A. Modiljaniu. Ji tapo dailininko įkvėpimo šaltiniu, geismo objektu ir estetiniu idealu.
Metus laiko trukęs audringas romanas baigėsi skyrybomis, po kurių Anna sugrįžo pas savo vyrą. Vėliau buvo dar keletas ilgesnių romanų, kurie paveikė ne tik A. Modiljanio gyvenimą, bet ir kūrybą.
1917-ųjų pavasarį rusų skulptorė Chana Orloff supažindino Amedėjų su gražuole devyniolikmete studente Jeanne Hébuterne. A. Modiljanis susižavėjo ne tik išoriniu merginos grožiu, bet ir puikiomis manieromis bei trapiu moteriškumu.
Nepaisant J. Hébuterne šeimos nepritarimo, Amedėjus ir Jeanne apsigyveno kartu. Tuo metu sklandė daugybė nuomonių ir paskalų ne tik apie A. Modiljanio šlovę, bet ir apie nesibaigiančius poros skandalus viešose vietose. Jeanne negalėjo pakęsti mylimojo priklausomybės nuo alkoholio, narkotikų ir ekscentriško elgesio viešumoje. Todėl galų gale jį įkalbėjo persikelti į Nicą, toliau nuo bohemos svaigulio ir nesibaigiančių apkalbų. 1918 m. lapkričio 28 d. A. Modiljanio žmona pagimdė mergaitę, kurią pavadino Jeanne.
Kol mirtis išskirs...
Atsiskyrimas nuo Paryžiaus menininkų bendruomenės, dukters gimimas, sužadėtuvės ir gyvenimas Nicoje teigiamai paveikė Jeanne ir Amedėjaus santykius. Tačiau Jeanne, matydama, kad mylimajam trūksta Paryžiaus šurmulio, sutiko grįžti į šį miestą. Pora išsinuomojo butą, kuriame nuolatos tapydavo vienas kito paveikslus. Tačiau kartu su kūrybiniu įkvėpimu atsinaujino ir dailininko sveikatos problemos.
A. Modiljanis vis dažniau netekdavo sąmonės, jį kankindavo dusulio priepuoliai ir kvėpavimo sutrikimai. 1920-ųjų sausio 24 d. A. Modiljanis mirė nuo tuberkuliozės sukelto meningito. Jeanne Hébuterne tuo metu laukėsi antro vaiko. Po iškilmingų laidotuvių, kuriose dalyvavo Monmantro ir Monparnaso menininkų bendruomenės, sielvarto palaužta Jeanne buvo nuvežta pas tėvus.
Netekties skausmo ir beprotiškos meilės užvaldyta moteris kitą rytą nusižudė. Jeanne, iššokusi iš penkto namo aukšto, ne tik sau atėmė gyvybę, bet ir negimusiam kūdikiui. A. Modiljanis buvo palaidotas Paryžiaus Per Lašezo kapinėse. Tačiau Jeanne tėvai nusprendė savo dukterį palaidoti kitose Paryžiaus priemiesčio kapinėse.
1930-aisiais Jeanne Hébuterne šeima suteikė leidimą moters kūną perlaidoti greta A. Modiljanio. Šių tragiškos lemties įsimylėjėlių kapą dengia bendras antkapis, ant kurio iškaltas užrašas: „Šlovės akimirka, nutraukta mirties“.
ĮDOMU
A. Modiljanis surengė tik vieną viešą savo darbų parodą.
Menininko tapytuose portretuose ir aktuose vaizduojamų žmonių rankos, galvos, kaklai yra neproporcingai ilgi.
A. Modiljanis savo tapytus paveikslus dažnai atiduodavo restoranams už maistą ir gėrimus.
Geriausiais jo darbais laikomi tapyti moterų aktai.
Po A. Modiljanio ir J. Hébuterne mirties jų duktė Jeanne buvo išvežta į Italiją, kur ją augino Amedėjaus tėvai. Seneliai mergaitę vadino Giovanna.
Giovanna Modigliani apie savo tėvą parašė biografinę knygą.
2004-aisiais buvo sukurtas filmas „Modigliani“, pasakojantis apie šio menininko gyvenimą. A. Modiljanį filme įkūnijo aktorius Andy Garcia.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui A. Modiljanis norėjo prisijungti prie Prancūzijos kariuomenės, tačiau nebuvo priimtas dėl prastos sveikatos.
1909–1914 m. A. Modiljanis buvo pasinėręs į skulptūros meną. Jo sukurta skulptūra „Tête“ buvo įvertinta kaip vienas brangiausių meno kūrinių.
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!
