Jo nekankina nostalgija persmelkti prisiminimai apie praeitį, kurioje liko santuoka su Holivudo gražuole Nicole Kidman, dažni apsilankymai jos tėvynės Australijos mieste Sidnėjuje. Juk dabar jis vedęs kitą nuostabią moterį ir jam aktuali kita geografija, rašo žurnalas „Psychologies“.
Ar jūsų niekada neužklumpa nostalgija?
Regis, kad ne. Aš tikrai ramiai reaguoju į Sidnėjų, kaip ir į nuostabius peizažus. Nesu linkęs gyvenimo dalyti į praeitį, dabartį ir ateitį. Juk tai ne anglų kalbos gramatika! Čia nėra būtojo tęstinio ar būtojo atliktinio laiko. Mes visi turime vieną gyvenimą. Ta prasme, gyvenimas yra vienas, todėl ir vienintelis. Man jis vienas, todėl vientisas.
Ar tai reiškia, kad jūsų santykiai su Nicole Kidman, tam tikra prasme, tęsiasi toliau, jie neliko praeityje?
O kaip gi vaikai – mūsų vaikai, kurie su manimi praleidžia ne mažiau laiko, nei su Nicole? Ir išvis – kas gali „likti praeityje“? Kas, „Paramount“ praeityje? Na taip, sutartis nutraukta, tačiau su šios studijos žmonėmis aš draugauju ir dirbu toliau. Aš neidealizuoju kaip ir neneigiu praeities, todėl ir į Sidnėjų nežiūriu su nostalgija ar kartėliu – aš ten ir dabar jaučiuosi kaip namuose, tai mano miestas. Kaip ir Luisvilis, kur gyvenau vaikystėje, kaip Niujorkas, kaip Los Andželas.
Tai reiškia, kad jums praeitis – na tai, kas baigėsi, ko daugiau nebėra...
Bet tai yra! Praeitis – tai mes visi. Tai aš pats. Aš – tai rezultatas, toks, koks esu dabar. Nedaliju gyvenimo į sudėtines dalis. Į darbą ir šeimą taip pat nedaliju. Ir filmų – į tuos, kurie atneš pelną ir tuos, kurie man įdomūs. Aš filmuojuosi ir kaip prodiuseris filmuoju tai, kas man atrodo svarbu ir teisinga.
Štai pavyzdžiui, mes su Stevenu Spielbergu netgi „Pasaulių karą“ kūrėme todėl, kad norėjome parodyti istoriją apie mūsų pačių tėvišką patirtį. Ateiviai iš kitų planetų – taip, tačiau tėvo ir vaiko santykiai kataklizmo fone – būtent tai mums atrodė svarbu. Man tai ir reiškia gyventi tikrą gyvenimą. „Mes nekalbame namuose apie darbą, o darbe apie nieką daugiau negalvojame...“ Veidmainystė! Definicijų manija. Tokia manija man nebūdinga.
Norite pasakyti, kad kažkokios manijos jums būdingos?
Turbūt... Galbūt pagrindinė – nuolat įrodinėti sau, kad sugebėsiu tai, ko anksčiau negalėjau. Tai atėjo dar iš vaikystės. Man buvo turbūt trylika, kai mes persikėlėme į Kanadą. Aš ten buvau absoliučiai balta varna. Pietietis žiemiškoje ledo ritulio šalyje. Aš irgi norėjau žaisti ledo ritulį, bet turėjau tik mergaitiškas pačiūžas! Mama pasakė: „Kam tau tas ledo ritulys? Suprantama, jeigu nori, kad dantis išmuštų, tai žinoma...“ Žodžiu, ji nenorėjo, kad aš žaisčiau ledo ritulį. O aš ėjau treniruotis prieš mokyklą ir po jos. Ir beveik tapau profesionaliu ledo ritulininku. Jeigu ne kelio trauma, galbūt dabar jau būčiau treneriu! Prieš tai atsižaidęs NHL.
Man patinka patikrinti savo galimybių ribas. Ir kai pradedu tikrinti, visada suvokiu – „taip, aš tikrai galiu“. Antroji mano manija susijusi su įsipareigojimais. Esu patologiškai pareigingas žmogus. Ne, man tiesiog patinka atsakomybės jausmas.
Ką šis jausmas jums duoda?
Jis žmogų sieja su kitais. Gerai pagalvojus, tai manyje irgi turbūt nuo vaikystės. Tėvai išsiskyrė, tėvas mus paliko, kai man buvo dvylika. Buvau vienintelis vyras šeimoje, kurioje buvo dar keturios moterys – mama ir seserys. Ir mes nuolat kraustėmės iš vienos vietos į kitą. Ir nuolat nepritapome.
Amžiais buvome naujakuriai, ne taip apsirengę, kaip priimta naujojoje mokykloje, ir kirpimas mano buvo kvailas, ne toks, koks buvo madingas toje gatvėje tą mėnesį. Mums teliko laikytis vienam kito. Mes buvome labai artimi, aš ir Marian, ji tik metais už mane vyresnė, Lee Anne ir Cass – tarp jų dvejų metų skirtumas. Mes gynėme vienas kitą. Todėl aš automatiškai dabar ginu visus, kas priklauso mano artimųjų ratui.
Ar turite omenyje savo šeimą?
Žinoma. Tai svarbiausia, kas mane domina, kaip sakoma, kas laiko gyvenime. Aš skirtas ne romanams. Ne seksui. Ir net ne meilei.
Sunku patikėti! Galbūt jūs kalbate taip, kad numalšintumėte milijonų jūsų gerbėjų jausmus? Nejaugi jūsų visai nedomina ši gyvenimo sfera?
Turiu omenyje ką kitą – ji niekada man nebuvo pagrindinė ar kažkuo ypatinga. Seksas man tėra santykių dalis. Tokia pati dalis, kaip... bendras šeštadienio vakarienės ruošimas. Ar važiavimas motociklu dviese...
Beje, ar žinote, kad tai kur kas geidulingiau nei vadinamasis aktas? Turiu omenyje, kad seksas tėra tarp žmonių egzistuojančio ryšio dalis, jo ženklas. Bet pats ryšys yra svarbesnis už seksą! Geras seksas – tai tikrai rimtų santykių šalutinis produktas. Bet jis ir yra šalutinis todėl, kad ne pagrindinis. Pagrindas – santykiai su įsipareigojimais, su vaikais. Šeima. Aš pasisakau už santykius su įsipareigojimais.
Ar visada norėjote turėti didelę šeimą?
Būtent tokią turėjau vaikystėje. Man tai natūrali būsena. Aš visada norėjau būti tėvu, visada sau sakiau, kad mano vaikai galės priklausyti nuo manęs pačia geriausia to žodžio prasme – aš visada būsiu šalia. Niekada netikėjau ir netikiu, kad vaiką galima išlepinti mylint. Meilės nebūna per daug. Kai gimė Suri (T. Cruise'o ir Katie Holmes dukra – red.), turbūt prisimenate, kas darėsi su spauda – visi norėjo gauti jos nuotrauką, lyg tai turėjo būti kažkoks tai neįprastas, spinduliuojantis kūdikis...
O mes su Katie nusprendėme, kad reikia paprasčiausiai pasikviesti žurnalistus į mūsų namus Teluridėje, Kolorade. Ir atvyko dvi garsios damos iš „Vanity Fair“ - reporterė ir pati Annie Leibovitz. O pas mus... Vasara. Visi pas mus atostogauja. Mes patys. Mano mama. Bella ir Connoras (T. Cuise'o vaikai iš santuokos su N. Kidman – red.).
Mano jauniausia sesuo su trimis vaikais – mes kartu gyvenome kelerius metus, kol nesusituokiau su Katie, tačiau ir dabar negalime išsiskirti, kaip ir anksčiau, beveik gyvename kartu. Cass vaikams esu daugiau nei dėdė, antras tėvas. Holmesai, Katie broliai su žmonomis ir vaikais. Katie tėvas. Bella ir Connoras miega mano kabinete ant grindų – daugiau vietos nėra, o rytais eina žadinti Suri. Sūnėnai septintą ryto suorganizuoja krepšinio rungtynes.
Dukterėčios kaunasi su Bella dėl Suri dėmesio. Connoras jas išskiria. Visi šaukia, rėkia, o visus nustelbia mano balsas: „Visi ruošiamės žygiui į kalnus! Pasiimkite daiktus!“. Damos pasižiūrėjusios į visa tai su užuojauta pareiškė: „Jums turbūt sunku...“
O jums sunku?
Tai paprasčiausiai juokinga! Sunku tada, kai tavo motina ateina po trijų pamainų skirtinguose darbuose ir vos pavelka kojas. O jai dar reikia pasirūpinti keturiais vaikais ir pagalbos nėra iš ko tikėtis. Tada ir supranti, kad ta pagalba – tu ir esi. Aš dirbau nuo aštuonerių metų. Paštas, pristatymai, pjoviau pieveles, ploviau mašinas. Sunku, patikėkite, tai visai kitos aplinkybės. Aplinkybės, kurios moko nugalėti. Ir moko prisiminti, kad... tavo stiklinė privalo būti visada pusiau pilna. Nes jeigu tu galvosi, kad ji pusiau tuščia, tikrai neišgyvensi. O jeigu išskysi – viskas.
Iš tikrųjų, jus sunku įsivaizduoti nusiminusį...
Jūs manęs niekada tokio nepamatysite. Aš niekada to neparodžiau ir neparodysiu. Mano mama, nuostabi moteris, kaip nepakeliamai sunku bebuvo, kad ir kaip trūko pinigų, visada gyveno vedina pojūčio, kad jos stiklinė pusiau pilna. Ji tiki gyvybiška, kuriančia minties jėga. Jeigu mąstai niūriai, paniurs ir gyvenimas. Žinote, kai ji mato nusiminusį žmogų, kad ir restorane, gali prieiti prie jo ir pasakyti: „Norite, aš jums padainuosiu?“. Ir dainuoja! Ir tai neišvengiamai pralinksmina nusiminusįjį.
Ji galvoja, kad kol gyveni ir esi sveikas, kol su tavo artimaisiais daugiau ar mažiau viskas gerai, liūdėti yra kvaila. Kol esi tokios sąlyginės gerovės zonoje, galima lengvai gyventi. Kai mes įsivaikinome Bellą, vaikščiojau su ja kaip katė su pele.
Negalėjau nuo jos atitraukti akių, miegoti neleidau – taip įdėmiai ją prižiūrėjau. Kai atvažiavo mama, akimirksniu išsiaiškino apie vystyklus, miltelius ir guldymą – vis dėlto milžiniška patirtis – ir man griežtai pasakė: „Nedaryk tu mergaitei spaudimo savo dėmesiu! Žiūrėk į ją paprasčiau, leisk jai pačiai gyventi“. Iš pažiūros keista – kaip tai dviejų mėnesių naujagimis gali pats gyventi? O iš esmės teisinga – žmogus turi teisę gyventi ne mano regėjimo lauke. Ta prasme, svarbu jo neužspausti savo mylinčia kontrole.
Ar su jumis tai įmanoma?
Šiaip tai, taip. Nors kai kas pasikeitė gimus Suri. Jos vardas reiškia „džiaugsmas“. Ji – tiesiog džiaugsmas. Vis dėlto vaikai auga ir mes, tėvai, tikiuosi, augame kartu su jais. Pavyzdžiui, vieną dieną supranti, kad visas mūsų auklėjimas – suteikti jiems įrankius, o savo gyvenimo žemę jie vis tiek turi sukasti patys. Dabar Bella jau visiškai suaugusi. Ir Connoras rimtus sprendimus priima pats. Ir jau seniai.
Štai, pamenu, Nicole važiavo filmuotis Bazo Luhrmanno „Australijoje“. Ten buvo itin sudėtingos sąlygos – dykuma, pati kontinento giluma. Connoras susiruošė važiuoti kartu. Bandžiau jį atkalbėti – kam, ten sunku, į tai, kad tu žvaigždės sūnus, tokiuose sudėtinguose filmavimuose niekas nekreips dėmesio, būsi visų pastumdėliu... O jis taip rimtai man pareiškė: „Tėti, mama laukiasi kūdikio, privalau važiuoti, kad būčiau šalia“. Aš tada supratau, kad mums pavyko išauginti patikimą žmogų. Ir daugiau nebesiginčijau. Jam tada buvo trylika. Tada nustojau dėl jo jaudintis.
Ar kada nors pagalvojote, jog jūsų karštas troškimas būti idealiu tėvu gali būti susijęs su tuo, kad jūsų paties tėvas jus paliko?
Nesu linkęs į savianalizę. Ir tėvo niekada nesmerkiau. Taip, jis mus paliko ir mūsų gyvenime nei materialiai, nei moraliai nedalyvavo.
Vis dėlto prieš pat jo mirtį man pavyko su juo iš tikrųjų pasikalbėti. Kai sužinojau, kad jis miršta, nusprendžiau aplankyti jį ligoninėje. Žinote, aš jį supratau. Taip, jis mus metė. Bet kas, jeigu našta buvo ne jo pečiams? Jis nebuvo toks jau blogas žmogus. Jis paprasčiausiai nesusidorojo. Bet svarbiausia, kad aš jį supratau. Suprasti man svarbiau nei atleisti. Suprasti – natūralu. Nepaprasta, bet normalu. O atleisti – tai jau teisti ir išteisinti. Nemanau, kad mes turime teisę teisti.
Ar šis jūsų įsitikinimas turi ką nors bendro su scientologija? Kaip žinia, ji daug ką lemia jūsų pasaulėžiūroje ir jūs esate aistringas jos propaguotojas.
„Neteiskite ir nebūsite teisiami“ - tai Evangelijos, o ne scientologų principas. Gal geriausia, ką galėjo dėl mūsų padaryti tėvas, tai išeiti. Bet kokiu atveju... Na, juk aš tada sau pasakiau, kad visada būsiu su savo vaikais. Ir visada laikiausi šio žodžio. O kas dėl scientologijos, tai aš tikrai esu šios religinės krypties šalininkas.
Netapęs juo, nebūčiau pasiekęs nieko iš to, ką pasiekiau. Įskaitant dislekcijos įveikimą – dar vaikystėje man buvo nustatyta būtent tokia, visiškai neteisinga, diagnozė. Ir kaip aš besistengiau, nei mano užsispyrimas, nei noras ją įveikti – niekas nepadėjo. Man padėjo scientologija – ji skatina žmogų tobulėti. Man tai ne tik tikėjimas, bet ir priemonė žmoguje slypintiems gebėjimams atskleisti. Ji suteikia problemų įveikimo metodiką.
Kokia problema jums labiausiai rūpi?
Mes gyvename ciniškame pasaulyje, kuriame viskas turi piniginį ekvivalentą. Net ginantis teismuose — o man tenka taip kovoti su apie mane skleidžiamu melu — esi priverstas įvardyti sumą, kuria tu vertini žalą... padarytą tavo garbei! Kai žurnalistai prašė ką tik gimusios Suri fotosesijos, jie taip pat vardijo sumas. Žinau, kad Bradas Pittas ir Angelina taip ir pasielgė — paėmė pinigus ir atidavė juos labdarai. O aš negalėjau. Mes su Katie tada nusprendėme, kad nepaversime Suri pinigine išraiška, net ir dėl gerų tikslų. Mūsų pasaulyje tiek daug rafinuotumo, intelekto ir tiek mažai dvasios ir dvasingumo. Scientologija – ji apie dvasią, apie jos patvarumą, apie tobulumo siekimą.
Kalbate kaip samurajus iš jūsų „Paskutinio samurajaus“...
Bet aš ne paskutinis! Aš – optimistas.
