Tuo metu Micheliui Marceliui Navratilui buvo ketveri, o jo broliui Edmondui Rogeriui Navratilui – dveji metai. Berniukai išliko gyvi, nes jiems atsirado vietos paskutinėje iš skęstančio laivo nuleistoje gelbėjimo valtyje, rašoma straipsnyje thevintagenews.com.
Berniukus į gelbėjimo valtį įsodino jų tėvas Michelis Navratilas. Tai buvo paskutinis kartas, kai berniukai matė tėvą – vyriškiui teko likti skęstančiame laive, nes jūreiviai sodino į gelbėjimo valtis tik moteris ir vaikus.
Vėliau žmonės praminė berniukus „Titaniko“ našlaičiais. Vaikai nesuprato anglų kalbos, mokėjo tik prancūziškai ir žinojo tik savo malonybines pravardes – Lolo ir Momonas. Jie buvo vieninteliai gyvi išlikę vaikai, kurių neieškojo joks globėjas.
Kol atsiras giminaičiai, Niujorke berniukus priglaudė po „Titaniko“ katastrofos irgi likusi gyva moteris, kuri mokėjo prancūziškai, taigi galėjo susikalbėti su berniukais.
Praėjo mėnuo, kol po daugelio skelbimų su Lolo ir Momono nuotraukomis publikavimo laikraščiuose atsirado jų motina. Italė Marcelle Caretto gyveno Nicoje, Prancūzijoje. 1912 m. gegužės 16 d. ji atplaukė į Niujorką.
Kodėl gi berniukai keliavo tik su tėvu? Kodėl motina neplaukė kartu?
M. Caretto nė nenumanė, kad sūnūs atsidūrė Amerikoje – tokio leidimo savo buvusiam vyrui, berniukų tėvui ji nedavė. Moteriai teismas buvo skyręs visišką sūnų globą. M. Navratilui leido matytis su vaikais tik savaitgaliais ir per atostogas. Taigi Velykų savaitgaliui jis sugalvojo slaptą planą – pasiimti sūnus ir pradėti naują gyvenimą Amerikoje. 1912 m. balandžio 5 d., Didįjį penktadienį, jis pasiėmė berniukus. Buvo likusios vos kelios dienos iki pirmojo „Titaniko“ plaukimo.
M. Navratilas nuvyko iš Prancūzijos į Angliją, ten, prisidengęs svetima Hoffmano pavarde, nupirko tris antros klasės bilietus. 1912 m. balandžio 10 d. jis su sūnumis Sautamptone įlipo į laivą.
Laive M. Navratilas beveik neišleisdavo sūnų iš akių – veikiausiai baiminosi, kad kas nors gali sužinoti, kas jie tokie. Motina tikriausiai įtūžo, pastebėjusi, kad sūnūs dingo, bet nė nepagalvojo, kad buvęs vyras galėjo juos išsivežti taip toli.
M. Navratilo kūną kartu su kitų žuvusiųjų kūnais ištraukė iš vandenyno. Kadangi jo tariama pavardė keleivių registracijos knygoje buvo žydiška, jį palaidojo Barono de Hirscho kapinėse Halifakse (Jungtinė Karalystė).
Berniukams atmintyje išliko vien gražūs prisiminimai apie kelionę. Vėliau jau suaugęs Michelis Marcelis pasakojo, kad „Titanikas“ buvo nuostabus laivas. Jis prisiminė, kaip žaisdavo su broliu, aplink plytintį vandenyną ir kad vieną rytą pusryčiams valgė kiaušinių antros klasės valgomajame. Jis neprisimena, kad būtų jautęs baimę, pamena tik tai, kad įkeltas į gelbėjimo valtį greitai užmigo.
M. M. Navratilas mirė 2001 m., būdamas 92 m. amžiaus. Kaip rašo „Titaniko“ istorinė bendruomenė, jis buvo paskutinis gyvas „Titaniku“ plaukęs vyriškos giminės keleivis. Po jo dar buvo likusios gyvos moterys, plaukusios „Titaniku“.
Suaugęs M. M. Navratilas gyveno Monpeljė, Prancūzijoje, jis buvo psichologijos profesorius, dėstė universitete.
Jaunesnis jo brolis Edmondas kariavo prancūzų kariuomenėje Antrajame pasauliniame kare. Karo metu jį paėmė į nelaisvę, bet galiausiai jam pavyko pasprukti. Edmondas nebuvo ilgaamžis kaip brolis – po karo jo sveikata suprastėjo ir jis mirė, būdamas 43 m. amžiaus.
