aA
Šią istoriją konkursui „Labai netikėtai ir įdomiai mudu susipažinome“ atsiuntė Irma. Kviečiame dalyvauti ir jus ir laimėti "Nuotakos bibliją"!
© Shutterstock nuotr.

Didžiausia laimė gyvenime – žinoti, kad esi mylimas. – V. Hugo, prancūzų poetas, dramaturgas.

Įžanga
Susipažinome užsienyje, nors čia Lietuvoje, gyvenome mieste prie tos pačios upės, netgi toje pačioje gatvėje.

Tikriausiai ne kartą prasilenkėme eidami šaligatviu, vienu metu lankėmės tame pačiame prekybos centre, klube, tačiau mūsų keliai nesusikirto.

Kai po ilgų klajonių atradome vienas kitą “ten kur baigiasi žemė ir prasideda jūra” – mūsų draugystė įgavo pagreitį. O tada turėjome išsiskirti.

Pirmas laiškas tau 

Atsisveikinimo dieną stovėjau priešais tave oro uoste liūdna ir pasimetusi, nuleidusi rankas, praradusi viltį. Jaučiausi taip, tarsi ką tik būčiau išmesta lauk iš pačio nuostabiausio sapno ir grįžusi į neapibrėžtą realybę. Išsiskyrimo skausmas viduje vis augo, stiprėjo, žudė...

Kai jau atrodė, jog blogiau negali būti, visai netikėtai, tu priėjai arčiau manęs ir rankomis švelniai suėmęs mano veidą pirmą kartą aistringai pabučiavai į lūpas. Paskui, stipriai apkabinai ir prisiglaudęs tyliai pašnabždėjai į ausį: “susirasiu tave bet kur, kad ir ant pasaulio krašto”.

Taręs žodžius kurie akimirksniu leido man pasijausti laimingiausia mergina pasaulyje, tu šiek tiek atsitraukei korpusu nuo manęs vien tam, kad vilties kupinu veidu galėtumei pažvelgti man tiesiai į akis ir dar kartą pakartoti žodžius, tik šįkart garsiau, kad jie pasiektų sielos gelmes: “susirasiu tave bet kur, kad ir ant pasaulio krašto, prisimink”.

Aš nusišypsojau plačia šypsena. Į širdį sugrįžo viltis, kuri buvo ties išnykimo riba.

Istorija

Vėlyvą rudenį su drauge savaitei atvykau į Portugaliją. Planavome nesėdėti vienoje vietoje, o keliauti iš vieno miesto į kitą tyrinėjant šalį. Norėjome aplankyti ir Uolos kyšulį (portug. Cabo da Roca) prie Atlanto vandenyno. Tai vakariausias Europos žemyno taškas. Pasak vieno žymaus portugalų poeto “ tai vieta kur baigiasi žemė ir prasideda jūra”. Ši vieta dar vadinama “pasaulio kraštu”.

Taigi, kai jau stovėjau ant pasaulio krašto ir grožėjausi atsiveriančia panorama į Atlanto vandenyną, pastebėjau prie mūsų artėjančius du vaikinus. Jų išvaizda nė iš tolo nepriminė pietietiškų bruožų, tad iš karto nusprendžiau, kad jie greičiausiai turistai, kaip ir mes.

Kumštelėjau draugei į šoną, kad pakalbintų tuos jaunuolius dėl fotografavimo - žūtbūt reikėjo gražios nuotraukos, nes “selfie” fotografavimo būdas netenkino mūsų poreikių.

Užkalbinome vaikinus angliškai, ir paprašėme kad mus nufotografuotų. Jie iškart sutiko. Padaviau vienam iš vaikinų į rankas savo fotoaparatą ir persimečiau keletu lietuviškų žodžių su drauge. Vaikinai prapliupo juoku:

“Geras! Mes irgi lietuviai”, - išgirdome juos sakant.

Dabar jau krizenau ir aš su drauge. Išties, įdomi situacija - kalbamės angliškai, o pasirodo visi esam iš Lietuvos.

Nežinau, gal buvo kaltas tas juokas, o gal suartinantis vienybės jausmas esant už Tėvynės ribų, tačiau su vaikinais iškarto užsimezgė nuoširdus pokalbis, kurio dėka šiek tiek sužinojome vieni apie kitus.

Netrukus jau kartu tyrinėjome “pasaulio kraštą”, o už valandėlės kitos, kartu pasiekėme Cascais kurortinį miestelį ir ragavome keptas sardines. Netikėta draugystė įgavo pagreitį.

Ragaudama sardines sužinojau, kad vienas iš vaikinų (mano būsimasis) gyvena tame pačiame mieste ir toje pačioje gatvėje Lietuvoje, kaip ir aš.

“Nieko sau?! – pamaniau, - ir susitik tu man šitaip toli, kai panosėje gyvendami viens kito nepastebėjome!”

Sėdėdami kavinėje aptarėme savo kelionės po Portugaliją planus, kol vienam iš mūsų kilo pasiūlymas pabandyti kelionę tęsti kartu. Nakvynės vietų nebuvome užsisakę iš anksto nei vieni, nei kiti, tad galėjome lanksčiai susidėlioti kelionės planus, kad visiems būtų gerai. Kažko daug keisti ir nereikėjo, nes mūsų planai ir poreikiai daugmaž sutapo.

Taigi, sekančią dieną jau tęsėme kelionę keturiese ir tikrai nepasigailėjome. Kelionės metu nė kartą nebuvo jausmo atsiprašyti ir “nukulniuoti“ savais keliais. Viskas klojosi kuo puikiausiai. Visais įmanomais būdais kartu tyrinėjome nuostabiąją Portugaliją. Negalvojome apie ateitį, gyvenome čia ir dabar kiekvieną mielą akimirką, sekundę.

Netrukus pastebėjau, kad vaikinas kuris buvo iš mano miesto pradėjo man skirti daugiau dėmesio, nei kitiems savo draugams. Vakarais, kai nekeliavome, o ilsėjomis, jis vis dažniau kvietė mane kartu pasivaikščioti, pasėdėti kavinėje dviese. Jis vis dažniau sugalvodavo pretekstų kad galėtume tarpusavuje netrukdomi pasišnekučiuoti. Bučinių, glamonių nebuvo, tačiau kalbėtis buvo begalo malonu. Nekalti rankų prisilietimai, apsikabinimai, pokalbiai iki išnaktų jaudino. Jaučiausi tarsi pasakoje ar užburiančiame sapne. Supratau, kad pradedu įsimylėti.

Savaitė Portugalijoje tirpte ištirpo. Man ir draugei atėjo metas ruoštis į Lietuvą (vaikinai dar neskubėjo namo, ruošėsi vykti į Algarvę - jų atostogos tęsėsi dar pora savaičių!). Buvo be galo liūdna išvykti būtent dabar, kai užsimezgė tokie gražūs santykiai su vienu iš vaikinų, bet reikėjo.

Nežiūrint akivaizdaus visų noro ir susitarimo dar ne kartą susitikti Lietuvoje, ėmiau širdyje nerimauti, jog gali būti, kad grįžus į Lietuvą viską teks prisiminti tik kaip smagų kelionės nuotykį. „Gal dar ir susitiksime?“ - mąsčiau, bet abejojau ar dar bus tokių nuostabių vakarų vaikštant dviese susikibus rankomis, kalbantis iki išnaktų. O kas jei ateityje būsime tik paprastais draugais?

Kelionės išvakarėse vaikinai suorganizavo mums išleistuves restorane Lisabonoje. Tą vakarą lyg tyčia neturėjau progos artimiau pasišnekėti su savo simpatija, nes visą vakarą leidome keturiese. Atrodė nemandagu paskutinį vakarą „nusimuilinti“. Jeigu būtume pasilikę dviese, galbūt būtų pavykę pasikalbėti apie savo jausmus bent jau užuominomis, tačiau to nenutiko.

Atėjus metui, vaikinai palydėjo mus į oro uostą. Netrukus priėjome salę, kur vaikinai nebegalėjo toliau mūsų lydėti, reikėjo pagaliau pasakyti „sudie“.

Stovėjau priešais savo simpatiją su skaudančia širdimi ir svarsčiau, kaip čia dabar tinkamiau atsisveikinti (Paspausti ranką? Ne, atrodys per šaltai. Gal pakštelti į skruostą ir tiek? O gal apkabinti?)

Kol svarsčiau ir neapsisprendžiau, jis lyg niekur nieko priėjo prie manęs ir rankomis prilaikydamas veidą aistringai pabučiavo į lūpas ir pašnabždėjo į ausį žodžius kuriuos labiausiai ir norėjau išgirsti tą akimirką.

Dabar man jau buvo ramu išskristi. Neliko nerimo ir sumaišties, nes tikėjau, kad Lietuvoje mes tikrai susitiksime ir mūsų draugystė tęsis.

Mano viltys pasiteisino. Mes jau daug metų laimingi kartu...

Antras laiškas tau

Brangusis, tada kai Portugalijoje įlipau į lėktuvą skrendantį link Lietuvos ir atsisėdau į savo vietą, buvau absoliučiai laiminga. Tavo atvaizdas, balsas, visa tavo esybė nuo šiol jau gyveno mano širdyje. O aš gyvenau Tavojoje...

Mylinčių širdžių negali išskirti niekas: nei oro uosto salės, nei atstumai tarp skirtingų šalių, nei laikas. Niekas...

Ne veltui sakoma: “Jeigu myli, visada esi kartu”.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Tyli dėlionė prezidento rinkimų šešėlyje: Karbauskis jau rikiuoja savo figūras (220)

Nors pastaruoju metu daugiausiai susidomėjimo kelia prezidento rinkimai, jų šešėlyje tyliai...

„Lidl“ – po atėjimo euforijos perdirbėjų pagirios (260)

„ Lidl “ prekybos tinklui didinant apsukas Lietuvos perdirbėjai pradėjo skųstis, kad jiems...

Eilėje prie naujų sporto regalijų tyli juristė lenkia triukšmingus politikos vijurkus (8)

Gali būti, jog nuo ateinančio sausio šalies sporto ūkį tvarkys išimtinai moteriškos rankos....

Prezidentiniuose rinkimuose – netikėti kandidatų triukai: prabilo apie Lietuvoje dar niekada nenaudotą taktiką (38)

Rinkimai į prezidento postą dar tik kitų metų gegužę, tačiau kandidatai vieni labiau...

Šiame sąraše nenorėtų atsidurti joks politikas: paskelbti naujausi reitingai reitingų lentelė (38)

Naujausios apklausos rodo, kad pastarąjį mėnesį didžiausių palankaus visuomenės vertinimo...

Kad pritrauktų naujų darbuotojų, įmonės imasi anksčiau nebandytų priemonių (12)

Šiuolaikinis darbuotojas lepinamas labiau, nei bet kada anksčiau. Išvykos, šventės, nemokama kava...

Baterijų ateitis: trys būdai, kaip jas patobulinti (4)

Vykstant konkurencijai dėl naujausios kartos baterijų, ličio jonų technologijos pastaraisiais...

Ko galima pasimokyti iš islandų: sugalvojo būdą, kaip sudominti vaikus skaityti (6)

„Vaikai visur panašūs, knygose jie nori skaityti apie tuos pačius dalykus“, – sako iš...

Kaip tinkamai išskalbti pūkinę striukę, kad ji tarnautų dar porą sezonų (11)

Norint, kad pūkinė striukė tarnautų ne vieną sezoną ir neprarastų prekinės išvaizdos,...

3 galvosūkiai, kuriuos „Apple“ anksčiau naudodavo pokalbiuose dėl darbo: į kelis iš jų atsakysite? (8)

Anksčiau technologijų įmonės pokalbiuose dėl darbo pasitelkdavo įvairius galvosūkius. Dabar ši...