Vaikų paveikslai – vaikams
Istorija prasidėjo 2006-aisiais. Nedidelė jaunimo grupelė, vadovaujama Vilijos Pociutės, iš nevyriausybinių organizacijų „Pinx“, „Mes tik“ susibūrė į projektinę grupę „Kad būtų linksmiau“.
Pradinis projekto sumanymas buvo paprastas. Vaikai ir jaunimas, pastebėję, jog labai trūksta neįmantrių ir nebrangių paveikslų, pradėjo juos kurti savo bendraamžiams ir šiaip linksmiems žmonėms. Po kurio laiko kartelė kilstelėta. Užsimota nutapyti 500 specialių paveikslų ir išdovanoti garsiausiems pasaulio vaikų onkologijos centrams.
Paveikslai paprasti atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Iš tikro jie turi atitikti toli gražu ne vieną psichologų, gydytojų išsakytą ir vaikams skirtiems darbams būtiną reikalavimą. Todėl paveiksluose nėra stiklo, metalo, plastiko, naudojami tik mediniai specialaus dizaino rėmai, ekologiški dažai. Paveikslai tapomi akrilo ir akrilo reljefo technika. Reljefas ypač patinka vaikams, nes paveikslus galima analizuoti ir liečiant.
Kadangi darbuojasi ne vienas žmogus, ant paveikslų nerasite autografų. Projektinės grupės kūrėjai dovanoja bendrą darbą ir nuotaiką, tarsi atviruke parašytą linkėjimą.
Pasklido po pasaulį
„Kad būtų linksmiau“ kuriantys jaunuoliai – neprofesionalūs dailininkai, bet šilumos, kūrybiškumo, fantazijos, kompozicinio ir spalvinio darnumo, laisvumo jiems gali pavydėti ne vienas įgudęs dailininkas. Paveiksluose vaizduojamos ne sudėtingos kompozicijos, o lengvai atpažįstami ir vaikų mėgstami gyvūnai: katinai, avys, karvytės, boružės... Mažiesiems taip pat patinka angeliukai, sraigės. Paveikslai yra to paties stiliaus, nors sukurti skirtingų autorių. Visuomet dovanojamos tik kruopščiai sukomplektuotos kolekcijos. Jos turi atrodyti tarsi sukurtos vieno žmogaus.
Pirmaisiais projekto metais paveikslai padovanoti Kretingos, Salantų, Palangos vaikų darželiams, gydymo įstaigoms. Specialiosios paveikslų kolekcijos pateko į Kauno klinikas, Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikas. Daugiau kaip 300 paveikslų jau puošia Talino, Liverpulio, Belfasto, Bratislavos, Paryžiaus, Maskvos, Ankaros, Vienos, Buenos Airių ir kitų šalių vaikų onkologijos ligonines bei centrus.
Vengia viešumo
Savo darbais mažas širdutes sušildantiems jauniesiems dailininkams, nors visuomet sulaukia džiaugsmo ir padėkų, lankytis ligoninėse nėra lengva. Nuo emocijų spaudžia gerklę, o akis temdo ašaros.
Jaudina suvokimas, kad kiekvienas galime atsidurti tų ligonių vietoje. Daug kas galvoja, jog liga gali užklupti kaimyną, visai nepažįstamą žmogų – tik ne jį patį. Vengiant bet kokių spekuliacijų, atsisakyta filmuotis, fotografuotis kartu su onkologinėmis ligomis sergančiais vaikais.
Jaunieji dailininkai nedalyvauja, kaip patys įvardija, viešai matomose „galvučių glostymo“ akcijose. Priimtiniau viską daryti ramiai, susitelkus, be populizmo. Lėšų, būtinų tolesnei veiklai, susirenkama dalyvaujant mugėse, miestų šventėse, rengiant parodas bei ekspozicijas, projektus, parduodant darbus svetainėje www.linksmiau.lt.
Idėja tradicijai
Dalyvaudami renginiuose linksmiau gyventi norintys menininkai nepaliauja stebinti. Už paveikslą, kurį išsirenka pats vaikas, paprašo 30, o jei tėtis ar mama – 35 litų.
„Didžiausias džiaugsmas, kai močiutė mugėje, užuot pirkusi žadėtąjį puodą, nuperka anūkui paveikslą, – šelmiškai šypsosi Audrius. – Pas mus nėra tradicijos vaikams dovanoti paveikslų. Žaislus mes sulaužome, knygutes suplėšome, saldainius suvalgome. Paveikslą metų metus išlaikytumėm.“
„Kad būtų linksmiau“ paveikslai jau dabar naudojami ir kaip edukacinė, metodinė priemonė vaikams. Netolimoje ateityje paveikslų herojus žadama perkelti į specialią individualizuotą psichologinę animaciją ir ištobulinti animuoto psichologinio pasakojimo metodiką.
„Prie animacijos mes jau dirbame, tik čia nebeužtenka vien jaunų žmonių, kurie geranoriškai sutinka tapyti. Būtini profesionalai.
Vilijos Pociutės ir Audriaus Danilevičiaus iniciatyva tapo plačia akcija – bus nutapyta 500 specialių paveikslų ir išdovanota garsiausiems pasaulio vaikų onkologijos centrams.
Atsiranda bendraminčių psichologų, medikų, animatorių, kurie užaugo iš mūsų draugijos, – džiaugiasi Audrius. – Jie puikiai suvokia projekto dvasią ir noriai prisideda prie jo plėtros. Džiugu, kad iš tokios, rodos, paprastos pradžios, auga svarbūs ir dideli dalykai.
Individualizuotai psichologinei animacijai kurti reikia atitinkamų žinių, daug lėšų priemonėms, įrangai, todėl procesas gan sudėtingas. Siekiame, kad viskas, ką sukuriame, būtų prieinama, o būsimi animacijos produktai – nemokami. Negalime spekuliuoti žmonių, kuriuos ištiko nelaimė, piniginėmis. Kai žmogui blogai, jam reikia suteikti pagalbą, o ne jį skriausti.“
Audriaus Danilevičiaus ir Martyno Vidzbelio nuotraukos
