Skyrus tiek laiko ir pinigų studijoms, tiesiog būtina dirbti pagal specialybę - galvotų dauguma, tačiau Viktorija Vaičiulienė yra puikus pavyzdys bijantiems permainų: jei nesijauti savose rogėse - lipk į kitas! Tačiau apie viską nuo pradžių...
Viktorija labai nuoširdžiai atskleidė, kas slepiasi jos prisiminimų bei nostalgijos lentynėlėje ir pasidalino dar niekam nepasakotomis istorijomis.
- Ar galėtumėte papasakoti, kaip iš teisininkės tapote dizainere?
- Kadangi gerai mokiausi, turėjau pasirinkimą: teisė arba medicina. Medicinos studijų atsisakiau dėl ilgai trunkančių mokslų ir noro sukurti šeimą, todėl įstojau į teisę. Tačiau jau studijų metais, o ypač pradėjus dirbti teisinį darbą supratau, kad krūvos dokumentų ir keturios kabineto sienos - ne man.
Na, o drabužiai - turbūt kiekvienos moters aistra. Dar vaikystėje mama nusivesdavo mane pas siuvėją, kad ši pasiūtų kokį sarafaną... Kol visi vaikščiojo apsirėdę „timpomis" ir lakiniais bateliais, aš vienintelė nešiojau mamos rankų darbo megztukus ir specialiai man pasiūtą sarafaną. Turbūt tuomet ir gimė noras kurti kažką išskirtinio, kitokio, nei siūlo parduotuvėse. Studijuodama teisę vasaromis dirbdavau pardavėja moteriškų drabužių parduotuvėse, kad tik galėčiau būti arčiau tų gražiųjų „skudurėlių".
- Kaip sumanėte įkurti savo butiką? Kaip viskas prasidėjo?
- Kaip kaip? Namie prie užtrauktų užuolaidų arba prie sienos! Pati dažniau siūdavausi drabužius pas savo siuvėją, nei eidavau į parduotuves. Pirmiausia į Facebook paskyrą įkėlusi savo vestuvių nuotraukas, sulaukiau komentarų, jog mano vestuvinė suknelė (kurią siuvo siuvėja pagal mano sukurtą modelį) tiesiog nuostabi.
Tuomet ir kilo idėja: kodėl gi nepabandžius parduoti sau siuvamų drabužių ir kitoms, jeigu jie turi paklausą. Sulaukusi žmonių susidomėjimo, nusprendžiau įgyvendinti ilgai brandintą idėją, kurią pavadinau „V&V Boutique".
Beje, viskas įvyko per vieną naktį - sprendimo priėmimas, įdėjos pavadinimas ir koncepcija. Keletą metų mano butiku buvo vienas iš kambarių name, kol ryžausi ir įkūriau parduotuvę - butiką, kuriame būtų sukabinti ne tik mano kurti drabužiai, bet kartu su klientėmis galėtume paplepėti ir jos jaustųsi lyg namuose.
Viktorija netgi sutiko pasidalinti keliomis pirmųjų „sieninių fotosesijų" nuotraukomis, kuo nesusidomėjo nei vienas apie ją rašęs žurnalas, laikraštis ar portalas. Todėl štai jums visiškas ekskliuzyvas: pirmosios „V&V Boutique" užuominos.
- Ne kartą esate sakiusi, jog nelaikote savęs dizainere, tačiau Jūsų klienčių sąrašas - begalinis. Išduokite savo kuriamų drabužių paslaptį - kodėl jie tokie patrauklūs šimtams ir net tūkstančiams Lietuvos moterų?
- Taip, dar sykį pasikartosiu, kad dizainere savęs nelaikau. Esu „V&V Boutique" idėjos autorė. Dizaineris kuria aukštąją madą, diktuoja mados tendencijas, išreiškia save drabužyje kaip meno kūrinyje. Aš iš drabužio meno nedarau. Drabužis man - grožio įrankis. Kuriu tai, kas man gražu, kolekcija gimsta iš paprasto noro pačiai apsirengti gražiai. Žodžiu, iš savanaudiškų paskatų... Bandau akcentuoti vieną kolekcijų bruožą: drabužių tarpusavio derinamumą. Tai reiškia, kad iš vienos kolekcijos klientė gali pirkti keletą atskirų drabužių, iš kurių ji labai nesunkiai „pasigamins" netgi keletą derinių. Stengiuosi taupyti klienčių laiką.
- Kiekviena jūsų kolekcija (pavasaris/vasara, ruduo/žiema) turi dvi pagrindines spalvas. Nuo ko priklauso būtent tos dvi spalvos?
- Visų pirma atsižvelgiu į tai, kokiam sezonui kuriu: šiltajam, ar šaltajam. Rudenį, žiemą spalvos visuomet bus tamsesnės, nei vasarą. Tokie yra ir lietuvių įpročiai. Kodėl būtent dvi spalvos? Atsakymas paprastas: mėgstu tvarką ir ramybę visame kame, o dvi spalvos nesukuria chaoso, kurio šiandien ir taip pakankamai daug...
- Ar turite savo mėgstamiausią užsienio dizainerį?
- Neturiu. Gal todėl, kad neradau kuriančio labai žemišką madą. Žiūrėti į avangardus man nepatinka - jie mane vargina ir net suprasdama, kad drabužyje turiu įžiūrėti detales - aš jų pradedu nebematyti.
- Jeigu nesisemiate idėjų iš pripažintų užsienio dizainerių, nesekate mados savaičių, kas yra jūsų įkvėpimo šaltinis?
- Paprasti gatvėje sutikti žmonės! Dievinu vilniečių stilių - galiu atsisėsti Katedros aikštėje ir kelias valandas stebėti žmones. Vienas toks, kitas kitoks, vienas susiderinęs spalvas, kitas detales. Štai ten įkvėpimo galima gauti su kaupu!
- Nors niekada nebuvote fotomodelis, Jūs ir Jūsų draugė Ingrida pačios demonstruojate drabužių modelius. Kodėl?
- Kiekvienas drabužis yra siūtas „ant manęs", aš dalyvauju visose jo gimimo stadijose: piešinys, spalva, medžiaga, siuvimas (kuris kartais pavyksta ne iš pirmo karto) ir, žinoma, drabužio įamžinimas. Perėjusi visus šiuos etapus, žinau, ką noriu atskleisti vienu ar kitu drabužiu, kuri detalė svarbiausia, kokia nuotaika drabužis pasižymi.
- Jeigu būtumėt drabužis - koks būtent?
- Būčiau didžiulė paklodė, į kurią būtų susukta elegantiška suknelė, klasikinis kostiumėlis, crazy kelnės, pora švarkelių, megztukas ir susiaustinis, kombinezonas, dar pora paltukų ir mielų palaidinių. Negalėčiau išskirti vieno rūbo, kuriuo galėčiau būti... Niekaip. Manau, kad moteris turėtų būti visokia: romantiška, elegantiška, sportiška, koketiška... O tai padaryti turint vieną rūbą neįmanoma. Taip, esu skudurinė Onutė ir nieko čia nepadarysi. Ir vėl galėtume grįžti prie klausimo: kokia iš skudurinės Onutės gali būti teisininkė?
http://martinavaiciunaite.wordpress.com