1978 m. rugpjūtį pasirodė Samuelio Shemo „Dievo namai“ – skandalingas satyrinis romanas, paremtas asmenine autoriaus patirtimi – jo internatūra Bostono Beth Israel ligoninėje.
© Shutterstock nuotr.

Samuelis Shemas – garsaus psichiatro Stepheno Bergmano slapyvardis. Nuo to laiko jis parašė ne vieną romaną, keletą negrožinių veikalų ir daugybę pjesių, bet būtent „Dievo namai“ (pirmas lietuviškas leidimas pasirodė 2001-aisiais, iš anglų k. vertė Vytautas Petrukaitis; „Tyto alba“) iki šiol tebėra geriausiai žinoma jo knyga.

„Dievo namai“, dažnai lyginami su Josepho Hellerio „22-ąja išlyga“, atskleidžia tamsiąją medicinos studijų ir praktikos pusę, kai fiziškai ir psichologiškai išsekę gydytojai į pacientus ima žiūrėti kaip į priešus. Jau seniai verda diskusijos, kad medicinos praktikantų darbo valandos turėtų būti reguliuojamos, ir akivaizdu, kad „Dievo namai“ iki šiol tebėra aktualūs.

2013-aisiais 35-ųjų romano metinių proga dr. Suzanne Koven pakalbino dr. S. Bergmaną. Šiame interviu rašytojas atskleidžia, kaip ir kodėl jis parašė „Dievo namus“ ir ką mano apie medikų rengimo programą.

Tamsioji medicinos pusė: skandalinga tiesa apie ligoninės gyvenimą
© Organizatorių nuotr.

- Ar Jums internatūroje nebuvo kilusi mintis, kad kažkas negerai su medikų rengimo programa?

- Be abejonės, visiems mums kildavo tokių minčių. Buvome septintojo dešimtmečio produktas ir tikėjome idealais. Mes nepriimdavome farmacininkų brukamų juodų lagaminėlių (tai yra dovanų). Mes, kaip, beje, ir kiti studentai, streikavome po įvykių Kento universitete, kai buvo nušauti keturi taikūs demonstrantai. Tuo metu buvau Harvardo medicinos mokyklos pirmakursis, ir mums kaip tik turėjo prasidėti nefrologijos paskaitos.

Mes turėjome apsispręsti, ar streikuoti, ar mokytis apie inkstus. Taigi, surengėme improvizuotą pasitarimą. Vieni sakė: „Jei streikuosime, nieko neišmoksime apie inkstus.“ Kiti šaukė: „Velniop inkstus, mes streikuosim.“ Taigi, mes nusprendėme prisidėti prie masinio streiko – todėl iki šiol nieko neišmanau apie inkstus...

- Betgi Jūs psichiatras!

- Taip. Beje, jei pastebėjote, didžiausias „Dievo namų“ blogiukas – inkstų specialistas.

Nespėjome apsižiūrėti, ir mums prasidėjo internatūra. Susidūrus su realybe, mūsų idealistinė samprata, kaip turėtų dirbti medikai – tai yra humaniškai, kaip kad buvome mokomi Harvardo medicinos mokykloje, – smarkiai susvyravo. Mes, kaip ir „Dievo namų“ herojai, labai greitai, tiksliau, per patį pirmą budėjimą, supratome, kad toji humaniškumo samprata kertasi su ką tik įgytomis žiniomis apie ligoninės tvarką ir personalo, stovinčio ant aukštesnio hierarchijos laiptelio, pamokymais.

Taigi, taip, mes iškart pajutome, kad čia kažkas ne taip. Ir nė nesusimąstę iš visų jėgų ėmėme tam priešintis, darėme viską, kad tik nepasiduotume sistemai. Tiesą sakant, į „Dievo namus“ galima žiūrėti kaip į pasipriešinimo romaną, kaip į nesmurtingos kovos su ydinga sistema, įteisinusia pasibaisėtiną elgesį su žemesnių grandžių medicinos darbuotojais, kroniką.

- Ar būdamas internu jau galvojote apie rašymą?

- Taip. Sakoma, kad rašytojais ir menininkais tampa tie, kurių vaikystė buvo ne itin laiminga. Maniškė irgi nebuvo rožinė. Kurį laiką netgi maniau, kad galėčiau tapti skulptoriumi. 1968 m. pradėjau literatūrinę karjerą – rašiau pjeses, noveles, eilėraščius. Man patiko rašyti, bet 1969 m. teko priimti sunkų sprendimą – Vietnamas arba studijos Harvardo medicinos mokykloje. Kaip suprantate, pasirinkau Harvardą ir mediciną.

- Ar internatūros metais rašėte dienoraštį?

- Deja, tai buvo vieninteliai metai, kai nerašiau dienoraščio.

- Kas įkvėpė jus parašyti „Dievo namus“?

- Visuose savo kūriniuose kalbu apie izoliacijos pavojų bei gydytojo ir paciento ryšį. Izoliacija gali išvesti žmogų iš proto, privesti iki savižudybės. Tarp medikų tai ne toks jau ir retas reiškinys. Pasakysiu paprastai – internatūros metais kiekvienas iš mūsų pajuto, ką tai reiškia. Tuo metu pradedi galvoti, kad kraustaisi iš proto, nes manai, kad sistema yra beprotiška.

- „Dievo namus“ išleidote prisidengęs slapyvardžiu. Ar kas nors žinojo, kad būtent Jūs parašėte šią knygą?

- Kai kurie Bostono medikai žinojo. Prisidengiau slapyvardžiu, norėdamas apsaugoti savo pacientus – tuo metu kaip tik pradėjau dirbti psichiatru ir nenorėjau, kad pacientai manyje matytų tą seksualų radikalių pažiūrų jaunuolį. Bet jie greitai sužinojo tiesą.

Tamsioji medicinos pusė: skandalinga tiesa apie ligoninės gyvenimą
© Shutterstock nuotr.

- Kaip knygą įvertino Jūsų kolegos?

- Mano kartos gydytojams „Dievo namai“ labai patiko. O štai vyresniosios kartos knygos nekentė ir bandė mane diskredituoti aiškindami, kad buvau prastas internas. Prisipažinsiu, tokie pareiškimai mane erzino ir skaudino, nes tikrai verčiausi per galvą, kad kuo geriau atlikčiau internatūrą.

- Po internatūros pasirinkote psichiatrijos rezidentūros studijas. Ar psichiatrija jums pasirodė humaniškesnė?

- Deja, psichiatrai – žmonės, kurie, mano įsivaizdavimu, turėjo elgtis su pacientais humaniškiausiai, – buvo dar blogesni. Rezidentūros metais aš mačiau dar daugiau žiaurumo, kvailumo ir amoralaus elgesio nei internatūroje. Būtent todėl ir parašiau „Vargo kalną“ – „Dievo namų“ tęsinį.

- Ar dar yra žmonių, jaučiančių Jums pagiežą dėl tų knygų?

- Ne, dabar aš, galima sakyti, jau „košerinis“, visiems priimtinas. 2009 m. buvau pakviestas sakyti kalbos per diplomų įteikimo ceremoniją Harvardo medicinos mokykloje. Turiu pripažinti, mano savimeilė buvo pamaloninta. Po dvejų metų Beth Israel medicinos centras (BIDMC) man pasiūlė skaityti pranešimą konferencijoje. Tada aš stovėdamas tribūnoje ir pasakiau: „Jei pragyveni pakankamai ilgai, tavęs nekenčiantys žmonės arba miršta, arba išeina į pensiją.“

- Neabejoju, kad girdėjote apie Libby Zion atvejį 1984-aisiais, kai aštuoniolikmetė mergina buvo atvežta į ligoninę su aukšta temperatūra ir naktį ten mirė, palikta rezidentų ir internų priežiūrai. Kaip paaiškėjo, rezidentai ir internai dirbo 19 valandų be pertraukos ir buvo tiek pervargę, kad tiesiog nepastebėjo, jog ligonės būklė pablogėjo. Patenkinus merginos šeimos ieškinį, buvo priimtas Libby Zion įstatymas, kuriuo ribojamos praktikantų darbo valandos. Ką pagalvojote apie tai išgirdęs? Ar nešovė mintis, kad pagaliau kažkas pasikeis?

- Išgirdęs apie teismo verdiktą ir įstatymą, labai apsidžiaugiau. Tokia buvo mano pirma reakcija. Vis dėlto tas darbo valandų ribojimas turi ir neigiamą pusę. Todėl negaliu pasakyti, kad esu didelis tokių pokyčių šalininkas, nors jie turėtų užtikrinti, kad gydytojai mažiau pavargs ir galės efektyviau dirbti.

- Ne visai tokio Jūsų atsakymo tikėjausi. Jūs nepritariate tam, kad būtų ribojamos praktikantų darbo valandos?

- Tas įstatymas suteikia galimybę internams ir rezidentams turėti asmeninį gyvenimą ir užtikrina, kad jie dirbs efektyviau. Tam aš tikrai pritariu. Bet vienas dalykas man kelia nerimą – aš tikiu, jog medicinoje daug ką lemia gydytojo ir paciento ryšys, o tokie pokyčiai gali sutrukdyti užmegzti tą ryšį.

Kita vertus, tam, kad gydytojas užmegztų artimą ryšį su pacientu, vien laiko neužtenka. Tam reikia supratingumo ir supratimo. Žinote tuos seno sukirpimo šeimos gydytojus – tereikia jiems uždėti ranką pacientui ant peties, ir šiam tuoj pat kyla begalinis noras išsikalbėti. Bet šiais laikais dėl griežtos atrankos sistemos gerokai sumažėjo medikų, žinančių, kaip tai padaryti.

- Kodėl?

- Sistema atrenka protingiausius. Deja, dauguma protingų medikų, gebančių pakilti hierarchijos laiptais, nepasižymi intuicija. Kartoju tai jau 30 metų. Prisiminkite „Dievo namų“ herojų Dručkį – jis velniškai protingas, bet kartu ir gailestingas, be to, pasižymi ypatinga intuicija. Norėčiau, kad mano internatūros metais ligoninėje išties būtų dirbęs toks žmogus.

- Nuo to laiko, kai pasirodė „Dievo namai“, prabėgo daugybė metų. Jūs parašėte dar kelis romanus („Vargo kalnas“, „Miestelio dvasia“), daugybę straipsnių ir pjesių. Kokius dalykus akcentuojate savo tekstuose? Ar yra kokia nors tema, kurią galima įžvelgti visoje Jūsų kūryboje?

- Visa mano kūryba paremta dviem kertiniais dalykais – priešinimasis neteisybei bei gydytojo ir paciento ryšys.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Jasikevičius prakalbo apie serijos pabaigą, bet komandai turi sąlygą (44)

Kas prieš šešis mėnesius būtų pasakęs, kad Kauno „Žalgiris“ brausis į Eurolygos finalo...

Šlykšti kiaulystė: „Žalgirio“ krepšininką su pergale „pasveikino“ vagys (9)

Džiaugsmas įveikus Pirėjo „Olympiakos“ (Graikija) klubą ir priartėjus prie Eurolygos finalo...

Priklausomybė nuo sekso skelbiama pasiekusi epidemijos lygį: politikai mano, kad atėjo laikas tai sutvarkyti atlikite testą (556)

Kasdien galvojate apie seksą ir galbūt kone nuolat? O pačiu seksu užsiimti nepraleidžiate...

Pasakiškas vakaras Kaune ir „Žalgiris“ – per žingsnį nuo Eurolygos finalo ketverto (572)

Žalia sirgalių jūra dar nesibaigus rungtynėms traukė pergalės skanduotes: į namus po antrųjų...

„Olympiakos“ strategas skaičiavo aukas: žaidėjams teko leisti vaistų nuo skausmo

Belgradas pavojingai tolsta nuo Pirėjo „Olympiakos“ komandos: Eurolygos ketvirtfinalio serijoje...

Po naujausio Kim Jong Uno žingsnio – įspėjimas: tai spąstai (78)

Šiaurės Korėjos lyderiui vien susitikimas su JAV prezidentu yra didžiulis pasiekimas, nes taip...

Prieš vidurnaktį Telšių turguje užsiliepsnojo prekybos paviljonai (9)

Vėlų antradienio vakarą, 23.35 val., Bendrajame pagalbos centre skubios pagalbos telefono numeriu...

Įvertino Jasaičių santykius: ji – plėšrūnė, o jį traukia nuodėmingi malonumai (66)

Šeimos dramą išgyvenančių Simo ir Oksanos Jasaičių santykius nusprendė įvertinti garsus...

Valdžios malonė: suteiks vienkartinę galimybę susimokėti (58)

2019 metais gyventojai ir įmonės turės vienkartinę galimybę susimokėti „pamirštus“...

Salah šou UEFA Čempionų lygos pusfinalyje: „Liverpool“ įvarčių fiestoje pranoko „Romą“ (10)

Antradienio vakarą Liverpulio „Anfield“ stadione sužaistos pirmosios UEFA Čempionų lygos...