Jau praėjo dešimt metų, kai tavęs nebėra. Dešimt liūdnų, širdį draskančių metų... Pasiilgau tavęs be proto, be krašto.
Jei būtum gyvas, prašyčiau tavęs atleidimo, prašyčiau tavęs kuo ilgiau būti su manimi, prašyčiau mane laikyti už rankos ir niekada nepaleisti. Tačiau laikas bėga, o mano širdies sopulys nemąžta.
Atsiprašau, kad tą rytą užsipuoliau tave, atsiprašau, kad vėl priekaištavau dėl tų prakeiktų neišplautų kavos puodelių ir išmėtytų batų koridoriuje. ATSIPRAŠAU. Jei ne mano tie priekaištai, gal tu susierzinęs nebūtum išvažiavęs... Gal...
Aš nerandu sau vietos. Atsiprašau. Norėčiau, kad galėtum man atleisti. Deja, tavęs nebėra tarp mūsų. Nebėra tavo gražios šypsenos, nebėra tų gražių duobučių skruostuose, kai tu juokdavaisi, nebėra... ir man taip liūdna. Aš jaučiuos tokia vieniša ir apleista.
Atleisk man...
