Tėvai mėgo diskutuoti apie pamatytą spektaklį ar naujausią knygą, tad nieko keista, kad būtent šioje šeimoje išaugo vienas intelektualiausių ikikarinės Europos rašytojų. Į literatūrą jis įniko labai anksti, o 1901 metais, būdamas Vienos universiteto studentas, išleido pirmąją savo knygą „Sidabrinės stygos“. 30 ten išspausdintų eilėraščių jaunasis poetas dedikavo savo tėvams. Toliau jo literatūrinė karjera klostėsi it sviestu patepta.
Įvairūs kultūriniai renginiai buvo Stefano gyvenimo būdas, tad natūralu, kad būtent viename iš jų jis išvydo ir savo pirmąją rimtą gyvenimo meilę. Per vieną koncertą, skambant nuostabiai muzikai, jo akys susitiko su prie gretimo staliuko sėdinčios jaunos damos žvilgsniu. Ji atrodė labai graži! Deja, 26 metų Friederikė von Winternitz jau dvejus metus buvo ištekėjusi už vieno austrų valdininko.
Kaip ir Stefanas, ji buvo kilusi iš žydų šeimos, jos tėvas vadovavo draudimo bendrovei. Jis irgi negailėjo pinigų savo sūnaus ir dukros išsilavinimui, nors ir neturėjo jų tiek, kiek Zweigai. Tiesa, nuo mažų dienų smalsiai dukrai kelias į aukštąjį mokslą buvo uždarytas, ji juk buvo moteris. Tačiau Friederikė lankė moterims prieinamus kursus, kur studijavo pedagogiką, psichologiją. Galop gavo prancūzų bei vokiečių kalbos mokytojos licenciją, kuri ateityje padėjo jai išgyventi.
Be to, talentinga mergina pradėjo rašyti feljetonus, apsakymus, ir tai jai puikiai sekėsi. O štai šeimos gyvenimas susiklostė nekaip. Jos išrinktasis Feliksas von Winternitzas taip pat labai mėgo muziką, operą, tačiau bendrų interesų sukurti tvirtai šeimai nepakako. Frederike buvo darbšti, atsakinga ir rūpestinga, o jos vyras nekentė bet kokių buitinių, finansinių klausimų. Galop jis susirado kitą moterį, palikdamas jauną žmoną be lėšų, užtat su dviem mažomis dukrelėmis.
Meilė Friederikei
Po lemtingo žvilgsnių susidūrimo koncerte Friederikė pirmoji parašė laišką Stefanui Zweigui, negailėdama nuoširdžių komplimentų jo kūrybai. Atsakymo sulaukė iškart. Kurį laiką jiedu susirašinėjo, susiskambindavo, kol pajuto, kad atėjo laikas susitikti gyvai. Pasimatymo metu Friederikė pasakojo rašytojui apie savo planus vykti į Berlyną ir ten ieškoti redaktorių, leidėjų, kuriuos domintų jos rašiniai. Stefanas samprotavo apie Nietzschę, Holderliną... Po šio vakaro Stefanas įrašė savo dienoraštyje: „Geras pokalbis su protinga, labai subtilia moterimi. Turbūt tai švelniausias sutvėrimas, kokį galima įsivaizduoti“.
Iš tiesų tais metais populiarus rašytojas dažnai susižavėdavo moterimis, tačiau šis atvejis buvo ypatingas. Na ir kas, kad jų padėtis buvo nepalyginama. Vienas dar studentaudamas paveldėjo nemažą dalį tėvų turto ir galėjo nedirbti, visą gyvenimą pašvęsdamas kūrybai. Kito kasdienybę temdė nepritekliai, netikrumas dėl ateities ir nuolatinės atsakomybės dėl dviejų vaikų našta. Tačiau tai nesutrukdė jiems 1912 metų lapkritį tapti meilužiais. Friederikė stačia galva atsidavė jausmams, nors nebuvo tikra dėl ilgalaikių santykių. Juk jis — vienas madingiausių rašytojų, o ji — tik vyro pamesta moteris.
Tradiciškai nuvykęs į Paryžių, Zweigas pasinėrė į tenykštės bohemos gyvenimą. Laiškuose Friederikei jis pasakojo patyręs nepakartojamą erotinį nuotykį su viena modiste. Mylimoji atsakė, kad džiaugiasi jo laisve ir laime. Vėliau Stefanas prisipažins, jog jos šaltakraujiška ramybė ir supratimas tapo pačiu stipriausiu saitu, pririšusiu jį prie Friederikės. Nepaisant jokių pagundų ir nuotykių, jis ilgėjosi šios moters, siuntė jai eilėraščius.
1919 metais Stefanas ir Friederikė susituokė Vienoje, tačiau įsikūrė Zalcburge — ten nuostabioje vietoje Zweigas nupirko XVII amžiaus namą. Prasidėjo laimingiausias abiejų gyvenimo periodas, prisodrintas meilės ir kūrybos. Po metų pasirodė aukštai įvertinta Zweigo knyga apie Romainą Rollandą. Pora daug keliavo po pasaulį. 25 metus jiedu buvo neišskiriami. O jei ir išsiskirdavo, tai kasdien siųsdavo vienas kitam švelnumo kupinus laiškus ar atvirukus.
Depresija ir Lotte
Stefaną Zweigą visą gyvenimą kankino depresija, kuri itin paaštrėjo stuktelėjus 50-mečiui. Savo draugams jis rašė nebijantis nesėkmės, užmaršties, bankroto, netgi mirties. Tačiau ligos, senatvė ir priklausomybė kėlė jam siaubą. Maža to, pasaulyje dėjosi šiurpą keliantys politiniai įvykiai. Kai Austriją aneksavo vokiečiai, Zweigas persikėlė į Londoną. Friederikė gyveno traukinyje tarp Zalcburgo ir Londono — ji negalėjo ilgesniam laikui apleisti nei dukterų, nei vyro.
Pati aktyviai kurdama literatūrą, moteris nebeįstengė aprėpti jo sekretorės pareigų, todėl surado rašytojui kvalifikuotą mašinininkę 26 metų Charlottę Elisabeth Altmann. Merginos senelis buvo rabinas, o tėvas sukaupė nedidelį kapitalą prekiaudamas geležies gaminiais. Jos šeima buvo kilusi iš Lenkijos, Katovicų, Anglijoje atsidūrė gelbėdamasi nuo stiprėjančios žydų diskriminacijos. Iki pažinties su Zweigais ji jau kurį laiką gyveno šioje šalyje ir neblogai kalbėjo angliškai. Lotte atrodė melancholiška, uždara, silpnos sveikatos, tačiau idealiai atliko savo pareigas. Literatūros garsenybei ji rodė ypatingą, kone nuolankią pagarbą.
Kai kartą grįžusi į viešbutį Friederikė aptiko savo vyrą jaunosios sekretorės glėbyje, dar kurį laiką negalėjo suvokti, jog tai — ne blogas sapnas. Juk meilužius skyrė net 28 metai! O kur dar gyvenimo patirties, intelekto, socialinės svarbos skirtumai. Lotte anaiptol nebuvo gražuolė, kentė nuo įsisenėjusios astmos ir buvo visiška stiprios, aktyvios ir energingos Friederikės priešingybė. Bet galbūt kaip tik to nuolankaus tylaus švelnumo ir stigo senstančiam kūrėjui?
Net trejus metus Stefanas kankinosi, neįstengdamas priimti galutinio sprendimo, gailėdamas ir vienos, ir antros savo gyvenimo dalies. Tais dvejonių metais meilužė gyveno kitame viešbutyje, jis neimdavo jos kartu į viešus susitikimus su rašytojais. Juk daugelis Zweigo kūrybos gerbėjų, nekalbant jau apie šeimos draugus, pasmerkė rašytoją už jo amžiui ir statusui nederamą ryšį su mašinininke.
Po neišvengiamų skyrybų Stefanas ir Friederikė laiškuose ir toliau dalijosi kiekvienas savo gyvenimo naujienomis. Viename iš jų rašytojas prasitarė, kad judviejų šeimą išardė Friederikės savarankiškumas ir bemaž visą laiką okupavusi jos literatūrinė veikla. O jam tuo metu taip reikėjo jos dėmesio, rūpesčio...
Lotte visada buvo šalia — paslaugi, nuspėjanti kiekvieną jo norą ir žvelgianti į jį dievinančiomis akimis. Tada Zweigas rašė knygą „Trys gyvenimai“. Kaip dažnas ligotas žmogus, Lotte troško įrodyti galinti įveikti bet kokius sunkumus, todėl dirbdavo po aštuonias valandas per dieną be jokio atokvėpio. Jos atsidavimas davė vaisių — Zweigas vedė Lottę.
Karo antspaudas
Įsigalintis fašizmas ir Antrasis pasaulinis karas rašytojui tapo asmenine tragedija. Jis su antrąja žmona paliko Europą, iš pradžių apsigyveno Amerikoje, vėliau — Brazilijoje. Kalnuotas brazilų miestelis Petropolis, mažas dailus namelis... Nestigo komforto, šilumos, maisto — ideali vieta kurti. Zweigai čia leido ramų, uždarą gyvenimą. Rašytojas mėgavosi gamta, leisdavosi į ilgus pasivaikščiojimus su šunimi. Lotte džiaugėsi savo sveikatai palankiu klimatu.
Stefanas nuvežė žmoną į Rio de Žaneirą, norėdamas parodyti jai savo mėgstamą karnavalą. Ko gero, nė vienas europietis rašytojas Brazilijoje nesulaukė tiek pagarbos kaip Zweigas. Gerbėjai prie jo namų nuolat palikdavo rožių puokštes. Be to, karo įvykiai krypo palankia linkme — vokiečiai buvo sutriuškinti prie Maskvos.
Prisimindamas paskutinį savo susitikimą su Zweigu, jo nervingai gniaužomas rankas, senas rašytojo draugas poetas Joachimas Maassas gailėjo Lotte, kuri desperatiškai prisipažino nesuvokianti, kas vyksta su Stefanu: „Man baisu“. Rašytojas buvo neseniai baigęs knygą „Vakarykštis pasaulis“.
Tikriausiai jos vyras persitempė. „Lotte, kaip gerai, kad esi šalia jo. Vis dėlto tai pagalba,“ — ramino moterį Maassas. „Kurgi ne, gera pagalba, — niūriai atsakė Lotte. — Ką aš galiu dėl jo padaryti? Nebent visur kartu tampytis“.
1942 metų vasario 22 dieną Zweigas parašė Friederikei: „Aš pavargau nuo visko“. Vakare jiedu su Lotte išgėrė didžiulę dozę migdomųjų vaistų. Pirmiesiems į jų kambarį įėjusiems žmonėms iš pradžių pasirodė, kad pora miega — tokie ramūs buvo jų veidai. Ant stalo gulėjo atsisveikinimo laiškai. Stefanas Zweigas rašė, jog jo dvasios namai — Europa — save sunaikino. O kad būdamas 60 metų galėtum pradėti gyvenimą iš naujo, reikia nemenkų jėgų. Jam jų nelikę...
Žinoma, kad būdamas jaunesnis, dar gyvendamas su Friederike, Stefanas Zweigas galvojo apie savižudybę ir siūlė pirmajai žmonai kartu palikti šį pasaulį. Jai pavyko jį nuo tokio žingsnio atkalbėti net du kartus.Tačiau 1942-aisiais toli likusi Friederikė negalėjo niekuo padėti. Užtat šalia buvo moteris, kuri ištikimai sekė rašytojui iš paskos bet kokiu keliu. Gali būti, kad Lotte ne tik neprieštaravo dvigubos mirties idėjai, bet pati ją aktyviai palaikė — neišgydoma liga gilino jos įgimtą melancholiją, gyvenimas Lottei atrodė vis sunkesnė našta.
Taip pat žurnale skaitykite:
Trys lietuvės, kurios gali viską. Kaip jos tai įrodė
Holivudo pionierė Mary Pickford
Moteriški būdai įveikti ekonominę krizę
Mįslės, kurias mums užmena vyrai
Seserys: kai savas kraujas nešildo
Jausmų pamoka: kad tave mylėtų, reikia būti truputį nenaudėle
Netikėtas derinys: vynas ir grybai