Knygos stiprybė – veiksmas, geniali intriga, besisukanti apie namo pardavimą. Daugelis iš mūsų turime šiokios tokios patirties, kaip vyksta būsto pardavimas, kai jis pristatomas potencialiems pirkėjams. Pardavėjui paruošia būstą, kad kuo geriau jį parduotų, pritrauktų potencialius pirkėjus, svarsto, ar būsto kaina reali ir pan. Tokiomis mintimis gyvena ir pagrindinė romano veikėja. Tačiau nei jai, nei skaitytojui nešautų mintis patikrinti, ar iš būsto išėjo visi lankytojai...
Lotta Olsson švedų dienraštyje „Dagens Nyheter“ rašo: „Vaizduodama mūsų lengvabūdiškus, paviršutiniškus laikus, Sofie Sarenbrant tiesiog nepranokstama. Ji mūsų visuomenę aprašo be galo įtaigiai, žaviuosi kiekviena psichologine detale, atpažįstu tiksliai užčiuoptą mūsų tapatybę.“
Sofie Sarenbrant apie kūrybą, baimę, twiterį kalbina Stafanas Sundas.
– Kaip prasidėjo Jūsų, kaip rašytojos, karjera?
– Laukdamasi vaiko nuvažiavau į Branteviką, kur mano tėvai buvo nusipirkę vasarnamį. Vaikštinėjau po idilišką vietovę mąstydama, kokią atsakomybę nešiojuosi savyje. Nerimavau, norėjau, kad viskas gerai susiklostytų. Mėgindama nurimti mąsčiau: kas blogiausio galėtų man nutikti? Tai neva suteikia raminantį efektą, bet nutiko visiškai atvirkščiai. Tada ir pradėjau rašyti pirmajį detektyvinį romaną „36-oji savaitė“. Bet iš tiesų rašyti pradėjau laukdamasi antrojo vaiko. Paskui šimtus kartų perrašinėjau, užtruko kelerius metus, kol leidykla pagaliau susidomėjo. Tada su palengvėjimu atsipučiau.
– Kiek laiko užtrunka parašyti knygą? Kiek laiko reikia tyrimams, o kiek – rašymui? Tikriausiai tyrimas ir medžiagos rinkimas nebūna lengvas...
– Labai įvairiai. Antrąją knygą parašiau per kelis mėnesius, po to bemaž tiek pat laiko skyriau redagavimui – turiu labai kruopštų redaktorių, pateikiantį puikių įžvalgų. Kai tenka aprašyti veiksmo vietą ar kraštovaizdį, sunkumų paprastai nekyla, nes dažniausiai pažįstu juos ir iš vidaus, ir iš išorės. Tačiau tenka gerokai padirbėti rašant apie policijos, medicinos įstaigų ar darbuotojų veiksmus, aplinką, kad gerai suregzta intriga turėtų motyvuotą pamatą, būtų įtikinama. Nuo idėjos iki knygos procesas paprastai užtrunka vienerius metus.
– Esate sakiusi, kad sugalvoti bauginantį siužetą gali tik stiprų baimės jausmą išgyvenęs žmogus. Ar tai galioja ir Jūsų knygoms? Kaip nuo pradinės idėjos plėtojasi pasakojimas?
– Taip, baimė yra mano pasakojamų istorijų prielaida. Aš baikšti – dažnai įsivaizduoju nemalonią, dramatišką įvykių eigą. Deja, turiu ir siaubingų įvykių patirties artimoje aplinkoje – nužudyta mergina, kuriai visas gyvenimas buvo prieš akis. Tai mane labai stipriai paveikė.
Ilgai mąsčiau, kaip artimieji, patyrę ką nors panašaus, pajėgia gyventi toliau. Įspūdžius kaupiu visokius ir iš visur. Idėja gali plėtotis įvairiausiais būdais, aš diena iš dienos užsirašau viską, kas GALI nutikti, kam, kodėl tai gali atrodyt svarbu, kaip tai vystys pasakojimą. Detektyvinis romanas turi būti įdomus nuo pradžios iki pabaigos. Geriausias įvertinimas, kai kas nors pasako negalėjęs atsiplėšti nuo mano knygos, nes būtent taip ir turi būti, to ir tikiuosi, kai skaitau pati!
– Turite savo tinklaraštį, esate uoli twiterio vartotoja. Ar labai svarbu pasiekti savo skaitytojus per socialinius tinkus?
– Tikriausia tai svarbiau man, nei skaitytojams, nes didelę metų dalį aš neturiu bendradarbių, tada be galo smagu palaikyti kontaktus socialiniuose tinkluose. Kiekvienas teigiamas komentaras, kurį gaunu, mane labai skatina toliau rašyti knygas.
– Kokių turėtum patarimų mūsų skaitytojams, svajojantiems apie rašytojo karjerą?
– Nepasiduoti ir nenuleisti rankų, turėti velnioniškai daug kantrybės ir būti pasiruošusiems kovoti! Aš veikiausia įkvėpimo ir žinių ieškočiau rašymo kursuose, kur paprastai susitinka bendraminčiai aptarti kūrybos proceso ir gauti patarimų.
Apie autorę trumpai:
Vardas: Anna Brita Sofie Sarenbrant.
Gimė: 1978, sausio 4.
Gyvena: Stokholmas, Švedija.
Šeima: vyras Tommy ir dvi dukros.
Profesija: rašytoja, žurnalistė ir fotografė.
Broliai, seserys: Tomas, Linn ir Tyra.
Tėvai: Ann ir Svante.
Pomėgiai: bėgimas, dainavimas, skaitymas, rašymas, fotografavimas, buvimas su šeima.
Smagiausias sportas: lengvoji atletika, jojimas, bėgimas ir pilatesas.
Mėgstamiausias gyvūnas: žirgas.
Svajonės: kad knygos taptų filmais.
Vaikystės svajonė: tapti siuvėja ir kirpėja.
Paauglystėje: fotomodeliu ir jojike.
Geriausia rašytojo profesijoje: laisvė ir galimybė kurti istorijas. Ištisas dienas vaikščioti kasdieniniais drabužiais, nesipuošti.
Blogiausia: nuolatinė įtampa, būtinumas įveikti save. Ar bus kita knyga, priklauso tik nuo tavęs.
Parengė Sigutė Radzevičienė
