Komentuoja medicinos psichologė Sandra Anuškevičienė:
Skaitydama laišką girdžiu jūsų nerimą ir pasimetimą, nes susirgus onkologine liga pakito jūsų artimųjų elgesys. Kyla klausimas – kodėl? Savo būseną įvardinate, kaip vienišo laivelio, nes jaučiatės pamirštas, atstumtas, paliktas kapstytis iš savo sunkumų. Labai natūralu tai išgyventi, kai susidūrus su sunkumus tenka pajusti artimųjų emocinį šaltumą ir abejingumą.
Gyvenimas pateikė sunkų išbandymą – ligą, lyg to būtų maža, nusigręžė artimieji. Suprantu, kad natūraliai kyla klausimas – ką aš padariau ne taip? Tačiau atsakymas nebūtinai turi būti paslėptas jumyse. Suprantu, kad norėtumėte išgirsti tikslų atsakymą į klausimą – kodėl būtent jūsų artimieji taip elgiasi? Tikslaus atsakymo aš jums pateikti negaliu, nes klausimas ar jie patys žino atsakymą į šitą klausimą, tačiau galiu aptarti kelis, dažniausiai pasitaikančius, tokio elgesio motyvus.
Pirmasis motyvas – neįsisąmoninta mirties baimė.
Dažniausiai onkologinė liga žmonėms asocijuojasi su mirtimi. Paprastai mes visi nesąmoningai esame įsitikinę, kad mūsų mirtis yra neįmanoma. O prisilietimas prie sunkios ligos, sergančio žmogaus, sklaido mūsų iliuziją, kad gyvensime amžinai, o tai gali kelti didelę baimę, su kuria mums gali būti sunku susidoroti. Todėl kur kas paprasčiau yra vengti sąlyčio ar situacijų, kas gali pažadinti užgniaužtą emociją.
Antrasis motyvas – negalėjimas susitaikyti su artimojo liga.
Žmonės, išgirdę apie artimojo ligą, išgyvena praradimą. Jie praranda savo artimąjį tokį, koks jis buvo iki šiol, sugriaunama kasdienybė, kokia buvo. Todėl neretai artimieji jaučia pyktį, nusivylimą, nuoskaudas. Tačiau svarbu suprasti, kad šis jausmas nukreiptas ne į patį ligonį, bet į pakitusią situaciją. Jiems sunku su tuo susitaikyti. Suprantama, kad tai nėra sąžininga ligonio atžvilgiu, tačiau reikia laiko, kada artimieji susitaikytų su šia netektimi.
Trečiasis motyvas – bendravimo sunkumai.
Žinodami, kad žmogus serga, neretai kyla gailesčio ir užuojautos jausmai. Natūraliai žmogui atsiranda noras padėti, tačiau nežinoma kaip. Norisi atjausti, tačiau atrodo, kad niekaip negali parinkti tinkamų žodžių. Jaučiama baimė, kad pasakyti žodžiai neįskaudintų sergančiojo. Mintyse kyla įvairiausių dvejonių – būti linksmu, liūdnu, o gal likti neutraliu?
Bet kyla nerimas, kad džiaugsmo emocija gali įskaudinti sergantįjį, liūdesio – išgąsdinti, kad ligonis jau laidojamas. Neutralumo pozicija gali atrodyti, kad nerūpi artimojo liga ir emocinė būsena. Tas pasimetimas, kaip elgtis, kaip reaguoti ir ką daryti, atveda į kryžkelę, kurioje neretai priimamas sprendimas – nedaryti nieko. Tačiau nieko nedarymas irgi yra sprendimas, kuris turi pasekmes.
Apibendrintai norisi pasakyti, kad gyvenime susiduriama su situacijomis ir norima jas išspręsti, o jei nepavyksta, kyla kaltės jausmas. Tačiau ne visada viskas priklauso nuo mūsų. Kito žmogaus elgesys yra jo jausmų, minčių, potyrių pasekmė, dėl ko mes neprivalome prisiimti atsakomybės ir jaustis kalti. Šiuo metu jūs turite savų išgyvenimų, todėl svarbu rūpintis savimi ir savo sveikata. Rekomenduočiau pasinaudoti psichologo pagalba, kuris gali padėti susitvarkyti su kylančiais jausmais ir mintimis.
Linkiu sėkmės ir sveikatos.