Ligoninėse besigydantiems pacientams medikai dėl didelio darbo krūvio ne visuomet gali skirti pakankamai laiko ir dėmesio. Ypač tiems, kurie serga sunkiai ir guli čia ilgai. Į pagalbą ateina savanoriai: jie ligoniams praskaidrina nuotaiką, padeda pasirūpinti asmens higiena.
Julija ir Justina
© Liudas Masys

Apie šią veiklą kalbamės su Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų savanorėmis medicinos studente Julija Mironova ir slaugytoja Justina Monstvilaite.

Papasakokite trumpai apie save: viena dar studijuojate, kita jau dirbate?

Julija: Šiuo metu esu Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto ketvirto kurso studentė. Sekasi neblogai, jaučiu, kad esu savo vietoje, jokios kitos profesijos ir nenorėčiau. Dėl specialybės dar nesu apsisprendusi, nes medicinoje viską reikia pamatyti savo akimis ir manęs laukia dar daug įdomių studijų ciklų, susijusių su skirtingomis sritimis. Kol kas galiu pasakyti, kad rinksiuosi vieną iš terapijos specialybių, tarp mano favoričių – onkologija, hematologija (kraujo ligos), dermatovenerologija.

Justina: Esu veikli asmenybė, nenustygstanti vietoje, tad kiekviena darbo diena atneša netikėtumų. Šiuo metu dirbu odontologijos klinikoje, anksčiau darbavausi Santariškių klinikų Kaulų čiulpų transplantacijos skyriuje. Ten kasdien bendravau su pacientais, buvau atsakinga už jų hospitalizavimą, rūpinausi donorų paieška, dalyvavau ligonių vizitacijose. Šiandienė rutina kitokia: esu atsakinga už klinikos veiklą, padedu įgyvendinti plėtros idėjas. Tad tikrąją mediciną pakeitė administraciniai reikalai. Visgi šį mėnesį pradedu ruoštis darbui operacinėje. Tikiuosi, po mokymų kuriam laikui vėl sugrįšiu į ligoninę.

Kodėl nusprendėte tapti medikėmis?

Julija: Mano pasirinkimui daug įtakos turėjo mama gydytoja. Nuo mažų dienų lankydavau ją darbe, matydavau ligoninės virtuvę. Medicina yra labai plati sritis, turi ir daug socialinių, psichologinių aspektų, tenka išmokti bendrauti su įvairiausiais žmonėmis. Medicinos studijos pilnos iššūkių, kuriuos įveikęs jautiesi stipresnis, tobulėji kaip asmenybė. Dėl ilgos jų trukmės visiškai nesigailiu: kai turiu tiek veiklos, laikas skrieja tikrai greitai.

Justina: Nuo mažumės žinojau, kad medicina – mano pašaukimas. Visuomet žavėjausi chirurgų darbu, svajojau užaugusi dirbti būtent šioje srityje. Tačiau likimas viską sudėliojo taip, kad gyvendama užsienyje pradėjau studijuoti slaugą. Grįžusi į Lietuvą studijas tęsiau. Geradarės, žmonėmis besirūpinančios slaugytojos įvaizdis mane atviliojo į šios profesijos vandenis. Džiaugiuosi, kad turėjau galimybę tobulintis ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Stebėjau Amerikos, Ispanijos, Airijos, Belgijos slaugytojų darbą, ši patirtis suformavo mane kaip asmenybę. Tikiu, kad ši specialybė labai perspektyvi, kad ateityje Lietuvoje ji taps labiau vertinama.

Kas Jus paskatino įsitraukti į savanorystės programą?

Julija: Apie savanorystės programą, kuri yra kaulų čiulpų donorystę skatinančios programos „Būk geras“ dalis, sužinojau prieš kelerius metus pamačiusi skelbimą. Kol laukiau savanorių mokymų, spėjau atlikti praktiką Santariškių klinikų Onkohematologijos centro Kaulų čiulpų transplantacijos skyriuje, tai dar labiau sustiprino norą įsitraukti į savanorystę ir padėti būtent onkologinėmis kraujo ligomis sergantiems žmonėms. Labai mėgstu bendrauti ir rūpintis kitais, o sunkiai sergantys ligoniai kaip niekas kitas nusipelnė daugiau dėmesio.

Justina: Mane paskatino noras padėti kitiems. Tikiu, kad mano misija yra rūpintis aplinkiniais ir tikslingai tuo užsiimu. Taip pat noriu skleisti savanorystės žinią. Manau, artimiausiu metu tai taps įprastu dalyku ir savanorių gretos smarkiai išaugs. Juk kas mes esame vienas be kito? Esu įsitikinusi, kad žmogus žmogui turi būti draugas, nesvarbu, jie pažįstami ar ne.

Kiek laisvo laiko skiriate šiai veiklai ir ką konkrečiai veikiate?

Julija: Savanoriauju kartą per savaitę, po porą valandų. Atėjusi į skyrių peržiūriu savanorių dienyną, jame būna surašyti darbai, kuriuos reikia atlikti. Dažniausiai tenka apkirpti pacientus, kuriems plaukai slenka nuo chemoterapinio gydymo, taip pat padėti jiems apsipirkti, o kartais tiesiog pabūti šalia ir išklausyti.

Justina: Pacientus aplankau bent kartą per savaitę. Dažniausiai šiai veiklai skiriu penktadienius. Kiekviena savanorystės diena vis kitokia, tad ligoninėje praleidžiu tris, kartais daugiau valandų. Šnekučiuojamės su ligoniais apie tai, kas juos neramina, apie jų džiaugsmus, nusivylimus, pomėgius, kartu skaitome, sprendžiame kryžiažodžius. Jei reikia, nueinu į parduotuvę, iš kavos automato parnešu kavos. Kartais tiesiog pasivaikštome ligoninės koridoriais. Ligonių norai nenuspėjami, tad kiekvieną dieną gali išgirsti vis kitokių prašymų ir pageidavimų.

Papasakokite apie įsimintiniausią savanoriavimo dieną.

Julija: Nemeluosiu sakydama, kad kiekviena savanorystės diena yra išskirtinė ir įsimintina. Viena iš labiausiai įsirėžusių atmintin – 2016 metų gruodžio 23-ioji, kai su kitomis savanorėmis paruošėme dovanėlių per Kalėdas ligoninėje likusiems pacientams ir visus juos pasveikinome. Tas vakaras man buvo ypatingas, ne kartą susigraudinau, norėjau apkabinti visus iki vieno.

Justina: Turbūt tai buvo pirmoji savanorystės diena. Pasirinkau skyrių, kuriame savanoriai dar nebuvo lankęsi. Jaučiau įtampą, nes nežinojau, kaip ligoniai sureaguos į tokią naujovę. Žinoma, viskas sekėsi sklandžiai. Smagu prisiminti, jog pacientai noriai bendravo ir džiaugėsi savanorių programa. Išgirstu ir keistų prašymų... Kartą vienas vyras pageidavo alaus (žinoma, ne alkoholinio), o moteris paprašė nupirkti du kilogramus druskos – norėjo sportuodama ją naudoti vietoje svarmenų.

Kas Jus labiausiai motyvuoja, įkvepia?

Julija: Mane labiausiai palaiko atgalinis ryšys, kai matau, kad žmogų pralinksmino ar nuramino mano apsilankymas, mūsų tegu ir trumpas pokalbis. Studijuodama motyvacijos semiuosi iš dėstytojų, jų sėkmės istorijų, konferencijų, į kurias einu kaip į šventę.

Be abejo, būna ir silpnumo akimirkų, kai psichologinis ir fizinis nuovargis laimi. Tokiu atveju labiausiai padeda miegas ir laikas, praleistas su artimais žmonėmis, mintis, kad ir šis sunkus etapas kada nors baigsis.

Justina: Gera žinoti, kad kažkam esu reikalinga. Nuostabu matyti žmones, kurie džiaugsmingai mus įsileidžia į savo pasaulį. Daugumos ligonių akyse spinduliuoja beribis optimizmas, būtent jis įkvepia ir toliau daryti gerus darbus. Savanoriai yra apmokyti tinkamai bendrauti su pacientais, gebėti atskirti savas ir ligonio emocijas. Žinoma, sunkių momentų pasitaiko. Esant poreikiui, turime galimybę apie šiuos sunkumus pasišnekėti su psichologe.

Kokios patirties įgijote sava­no­riaudamos?

Julija: Naudingiausia patirtis yra bendravimas su įvairios nuotaikos, būdo žmonėmis. Mokausi priimti juos tokius, kokie yra, nebandau pakeisti jų pažiūrų ar įsitikinimų, tiesiog išklausau. Dar išmokau bent penkis skaros rišimo būdus, nes moterys net ir sirgdamos nori būti gražios.

Justina: Mūsų bėdos, palyginti su ligonių, yra menkos. Kiekvieną dieną matydamas sergančius žmones pradedi kitaip žvelgti į gyvenimą. Suvoki jo trapumą, pradedi vertinti sveikatą, džiaugtis paprastais dalykais. Esu dėkinga savanorystei, išmokiusiai mane tolerancijos, supratingumo, juk kiekvienas turime teisę reikšti savo emocijas, tiek teigiamas, tiek neigiamas.

Ar savanoriaujate pirmą kartą, ar yra tekę ir anksčiau?

Julija: Esu savanoriavusi Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime, bet savanorystė Santariškių klinikose yra visiškai kitokia, išskirtinė patirtis.

Justina: Savanoriauju pirmą kartą. Jei tik būtų laiko ir išteklių, visą savo gyvenimą galėčiau paskirti vien šiai veiklai. Deja, realybė kitokia. Dažniausiai šiuolaikiniam žmogui neužtenka valandų paroje, kad viską suspėtų. Atsiradus daugiau laisvo laiko planuoju pradėti savanoriauti ir Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namuose.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Naujienų prenumerata

Top naujienos

Gyvenimo drama: vos 32-ejų, o prieš akis – tik skurdas ir badas (244)

32-ejų Irina viena tris dukras augina vos iš 160 eurų siekiančių mėnesinių pajamų. Maža to,...

Gydytojas perspėja: insultą ar infarktą daug anksčiau gali išduoti ir knarkimo garsumas (14)

Ne, tai ne sunkvežimio garsai už lango. Didelė tikimybė, kad vidury nakties jus prabudino...

Pirmą kartą pas darbdavius atėję jaunuoliai nesikuklina: vardija neadekvačias sumas (719)

Pirmojo darbo ieškančių jaunuolių lūkesčiai dažnai būna nepamatuoti, o algos jie tikisi...

Skandalų poveikis partijų reitingams – netikėtas (57)

Nors socialdemokratus ir liberalus krečia skandalai, dėl kurių buvo galima tikėtis didelių...

Tragiškos avarijos liudininkas: baisiu greičiu pralėkė „Bentley“, iš paskos - „Subaru“ žuvo žmogus ir šuo (105)

Spalio 21-osios naktį, apie 1.55 val., Raseinių rajone, kelio Vilnius-Kaunas-Klaipėda 172 km,...

Apklausa: „valstiečių“ reitingas – žemiausias po rinkimų, vis ryškėja kitos žvaigždės (248)

Valdančioji Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga ( LVŽS ) reitingų lentelėje užima...

Naktis Vilniuje: 135 km/val. greičiu lėkęs vairuotojas ir dešimtys kitų skraidančių erelių (153)

Naktį iš penktadienio į šeštadienį Vilniaus kelių patruliai surengė įprastinį reidą....

Sužinokite, kurios rūšies svogūnai naudingiausi sveikatai (19)

Patiekalų, kuriuos gaminant naudojami svogūnai, receptuose retai kada nurodoma kokios rūšies...

Po trejus metus trukusio planavimo, E. Skrolytė su mylimuoju pristato „naujus savo namus“ (24)

Praeivių žvilgsnius Vilniaus centre jau kelias savaites traukia didžiulius langus papuošęs žodis...

Jūrmalos rudens grožis per fotomenininko objektyvą (8)

Daug gražių rudens akimirkų šiuo metu galima stebėti didžiausiame Latvijos kurorte Jūrmaloje....