Sunkiai suvokiamas NASA eksperimentas, pasibaigęs mokslininkės ir delfino intymiu bendravimu

Mėginimai užmegzti ryšį su delfinais

Slaptai grupei „The Order of the Dolphin“, vykdžiusiai intelekto apraiškų už žemiškos civilizacijos ribų paieškas, priklausęs ekscentriško būdo mokslų daktaras neurobiologas Johnas Lilly 1961-aisiais išleido mokslinę fantastiką iš pažiūros primenančią knygą „Man and Dolphin“ („Žmogus ir delfinas“), kurioje išplėtojo teoriją apie tikėtiną delfinų norą (ir galbūt netgi sugebėjimą) bendrauti su žmonėmis. J. Lilly pasiūlytos idėjos paskatino mokslininkus pasidomėti bendravimo tarp skirtingų gyvybės rūšių galimybėmis ir davė akstiną eksperimentui, kuris ilgainiui įgavo ganėtinai gluminantį pobūdį.

Neuromokslininką banginių šeimos žinduoliai domino nuo tada, kai 1949 m. netoli jo namų Masačusetse į paplūdimį išplovė paprastąją grindą. Jauną mediką nustebino žinduolio smegenų dydis ir jis ėmė svarstyti, koks protingas yra šis gyvūnas, pasakojo tyrėjas, knygos „Banginių garsai“ autorius Grahamas Burnettas: „Tuo metu visi mokslininkai galvojo apie smegenų dydį ir kaip tai lemia gebėjimus. Tuo laikotarpiu tyrėjai manė: „Oho, didelės smegenys... šaunu!“

Vėlesniais metais J. Lilly su pirma žmona Mary, kai tik galėdavo, išsinuomodavo jachtą ir plaukdavo į Karibų salas ieškoti dideles smegenis turinčių jūrų žinduolių, kuriuos galėtų stebėti. Šešto dešimtmečio pabaigoje per vieną iš tokių kelionių J. Lilly pamatė Jūrų studiją Majamyje – tai buvo pirma vieta, kur laikė ir stebėjo delfiną afaliną.

Iki to meto žvejai rytinėje Amerikos pakrantėje, kurie varžėsi su delfinais dėl žuvies, laikė delfinus kenkėjais. „Daugumoje pakrantės žvejybinių miestelių delfinus vadino jūsų kiaulėmis, – pasakojo Burnettas. – Bet Jūrų studijos baseinuose visus žavėjo delfinų žaismingumas ir gebėjimas greitai išmokti įvairių triukų, tad buvo sunku jų nemėgti.“

Čia pirmą kartą J. Lilly turėjo galimybę tyrinėti gyvų delfinų smegenis, prijungęs plonus laidelius tirti jų smegenų žievę; šį metodą jis buvo išradęs tyrimams su beždžionėmis rezusais.

Delfinų nebuvo įmanoma užmigdyti, kadangi veikiami anestetikų jie nekvėpuodavo, todėl jų smegenų tyrimas nebuvo lengvas nei gyvūnams, nei mokslininkams, ir neretai prastai baigdavosi jūrų žinduoliams.

J. Lilly teorija stipriai sudomino dar vieną mokslininkų grupę – astronomus. „Perskaičiau jo knygą, ji padarė man didžiulį įspūdį, – pasakojo Frankas Drake‘as, kuris buvo ką tik užbaigęs pirmą savo eksperimentą Nacionalinės radioastronomijos observatorijos (NRAO) Green Bank teleskopo skyriui, kurio metu ieškojo kosmose gyvybės ženklų, fiksuojant tolimų planetų siunčiamas radijo bangas. – Knyga buvo labai įdomi, nes joje pateikė naujų minčių apie gyvūnus, rašė, kad jie protingi, sumanūs kaip ir žmonės, nors gyvena visiškai kitokioje aplinkoje.“ Jis įžvelgė paralelių su J. Lilly darbu – „mes abu norėjome suprasti kiek įmanoma daugiau apie komunikavimo su kitomis protingomis rūšimis iššūkius“. Dėl F. Drake‘o susidomėjimo J. Lilly pavyko gauti finansavimą iš NASA ir kitų valstybinių institucijų ir 1963 m. jis atidarė Karibų saloje savo laboratoriją „Dolphin Point“, kurios tikslas buvo plėtoti ir stebėti artimą žmonių ir delfinų bendravimą.

Pirmoji pažintis

Kai 23-ejų Margaret Howe Lovatt, netoliese gyvenusi jauna moteris, sužinojo apie laboratoriją, gryno smalsumo vedina nuvyko jos apžiūrėti. Ji puikiai prisiminė vaikystėje girdėtas pasakas ir mėgstamiausius jų personažus – prakalbančius gyvūnus. M. Howe Lovatt tikėjosi tapti neįtikėtino įvykio liudininke – savomis akimis išvysti, kaip pildosi fantastinių pasakojimų siužetai.