aA
Ar tiesa, kad net įtėvių šeimoje užaugę vaikai būna labai panašūs į savo biologinius tėvus savo išvaizda, įpročiais ir charakterio bruožais? Kas mumyse mūsų pačių, o kas – iš gyvenimą padovanojusių žmonių? Norėdama tai išsiaiškinti, Catherine Chanter iš Anglijos, sulaukusi penkiasdešimties, nusprendė susirasti savo biologinę mamą, rašo theguardian.com.
© Shutterstock nuotr.

„Įvaikinimo agentūros, internetas, archyvai, metrikų knygos – išbandžiau viską. Man niekada nekilo mintis duoti skelbimą apie nuosavos mamos paiešką. Buvau visai jauna, kai sužinojau, man mano tėvai nėra biologiniai, priėmiau tai kaip laimingą privalumą – visada juo pasinaudodavau bendraudama su kitais, kai jaučiau, kad tampu nematoma, manęs nepastebi. Žodžiai „mane įvaikino“ akimirksniu padarydavo įspūdį. Po jų iškart nuskambėdavo klausimas: „O tu pažįsti savo biologinius tėvus?“ – pasakojimą pradeda Catherine.

Britė visiems kartodavo, kad nepažįsta savo tėvų ir nenori jų pažinti. Nežinojimas kitais atžvilgiais paprastai mergaitei suteikdavo paslaptingumo aurą ir leido iki valios svajoti – kas gi jie, mano tikrieji tėvai? Sulaukusi paauglystės, Catherine ėmė naudotis savo padėtimi, kad galėtų demonstruoti aršią nepriklausomybę, nes nežinojimas jai leido judėti laike ir erdvėje, nepriartėjant nei prie vieno kranto. Pagal nutylėjimą su įtėviais visi stengėsi apeiti įvaikinimo temą, nes nenorėjo įsiūbuoti saugaus ir stabilaus gyvenimo valties. Širdies gilumoje Catherine buvo įsitikinusi, kad tiesa gali ją pražudyti.

Laikas ėjo ir, sulaukusi penkiasdešimties, ji pajautė norą susirasti savo biologinius tėvus. Suaugę vaikai palieka lizdą, tėvai sensta, į duris pradeda belsti žiauri gyvenimo tiesa – vienatvė. „Pažadėjau sau, kad imsiuosi paieškų tik tada, kai mano nuostabių įtėvių šiame pasaulyje jau nebus. Viskas pasikeitė, kai kartą gydytojas mano krūtyje aptiko įtartiną sukietėjimą ir paprašė ateiti pakartotiniam skenavimui. Supratau, kad laiko turiu nedaug. Kol lauksiu kitų žmonių mirties, manęs pačios gali nelikti“, – tęsia pasakojimą Catherine.

Ji pateikė prašymą socialinei tarnybai dėl pilno gimimo liudijimo gavimo. Po šešių mėnesių atėjo atsakymas, kad pagal kilmę ji yra airė. Jos mama Kathleen gimusi Golvėjaus grafystėje, iki jos gimimo dirbo medicinos sesele, apie tėvą jokių įrašų neišlikę. Labiausiai Catherine pribloškė tai, kad vos gimusiai mama jai davė vardą – Fionnula Jane.

„Per visus 59 spėlionių ir apmąstymų metus manęs niekada neaplankė mintis, kad kažkuris iš tėvų galėjo mane taip mylėti, kad suteiktų man vardą, – sako ji. – Sėdžiu prie stalo ir peržiūrinėju trumpas socialinių darbuotojų pastabas iš interviu su mano motina, skaitau jos ranka rašytus laiškus. Kalboje užtektinai orumo, tačiau pagal gramatines klaidas iškart suprantu, kad prieš mane – žmogus iš vargingų visuomenės sluoksnių“.

Motina prašė, jeigu įmanoma, padaryti dukters nuotrauką ir perduoti jai atminimui, nes pati to padaryti nesuspėjo. Be už kiekvienos eilutės slypinčio skausmo ir abejingų valstybinės mašinos biurokratinių apsukų Catherine pritrenkė socialinio darbuotojo frazė Kathleen skirtame laiške: „Tikiuosi, kad per artimiausius kelerius metus situacija su socialinėmis išmokomis mūsų šalyje pagerės ir motinos galės išsaugoti savo vaikus…“

Catherine istorija – tipinė. Ji gimė Anglijoje, Gelbėjimo armijos prieglaudoje, skirtoje vienišoms motinoms. Po trijų mėnesių naujagimei prireikė operacijos, ji buvo išvežta į ligoninę, o iš ten – į kūdikių namus, iš kur ją galiausiai įsivaikino įtėviai. Tuo metu Kathleen išvažiavo į Kanadą.

„Tačiau kas įvyko pirmaisiais mano gyvenimo mėnesiais, rugsėjį ir spalį? Kathleen pasiėmė mane namo į Airiją: vieniša motina, nusprendusi grįžti į katalikišką Golvėjų šeštojo dešimtmečio pabaigoje. Tegul tai buvo tik du mėnesiai, tačiau mano mama pasirodė esanti stipri – nusipirkti bilietą į keltą, kirsti Airijos jūrą su naujagimiu kūdikiu prie krūtinės ir pasirodyti ant slenksčio, – bando teisinti savo biologinę motiną. – Kad ir kas būtų ši moteris, nekenčiau jos už tai, kad ji mane paliko, ir mylėjau už tai, kad ji mėgino pasilikti mane su savimi“.

Pernai metais Catherine pirmą kartą apsilankė Airijoje ir sutiko seną moterį, kuri buvo jos močiutės laidotuvėse, taip pat kalbėjosi su dvasininku, kuris žinojo Kathleen istoriją, tačiau nei vienas šeimos narys taip ir neišdrįso pasikalbėti su Catherine.

„Nesvarbu. Svarbiausia, kad visiškai mažytė aš gyvenau name su vaizdu į jūrą Airijoje ir dabar grįžau, stovėjau ant įlankos kranto ir jaučiau mistišką priklausymo šiai vietai jausmą“, – prisimena ji.

Deja, Catherine teko labai nusivilti, nes socialinė tarnyba nesugebėjo surasti jos biologinės motinos. Ji ryžosi ieškoti jos padedama detektyvų, tačiau nesėkmingai. Ir tada darbe ji susipažino su amerikiete, kuri taip pat buvo nusprendusi susirasti savo biologinius tėvus. Paaiškėjo, kad ji tai padarė padavusi skelbimą į vietos laikraštį. Po savaitės viename Golvėjaus laikraštyje atsirado štai toks skelbimas: „Prieš daugelį metų praradau ryšį su… Ji gimė 1936 metais Golvėjaus grafystėje. Gali būti, kad 1959 metais emigravo į Kanadą. Bandau sužinoti, ar ji gyva, arba kas nors iš jos šeimos ir draugų. Prašau, parašykite man, jeigu galite padėti. Ačiū. Fionnula Jane“.

Ir Catherine ėmė laukti. Per savo gimtadienį (keistas sutapimas!) ji sulaukė dviejų eilučių: „Prašau, parašykite, kaip jūs susijusi su Kathleen ir kodėl norite su ja susisiekti. Esu jos sūnėnas“.

Ji parašė jam ir daugiau niekada apie jį negirdėjo, tačiau netrukus sulaukė jo mamos, savo tetos, skambučio. Jis buvo trumpas: teta pranešė, kad Kathleen gyvena Kanadoje, taip niekada ir neištekėjo, daugiau vaikų neturi. Ji leido Catherine suprasti, kad nenori daugiau nieko aptarti ir su ja susitikti, tačiau pažadėjo perduoti Kathleen, kad Catherine jos ieško.

„Su teta aš taip pat daugiau nekalbėjau, tačiau savo pažadą ji įvykdė. Praėjus pusantrų metų nuo paieškų pradžios mano biologinė motina parašė man per tarpininką trumpą tragišką laišką, kuriame prašė atleisti, – pasakoja Catherine – Laiškas baigėsi taip: „Dabar man svarbiausia – daugiau nesugriauti niekieno gyvenimo“.

Ką tai galėtų reikšti? Tik po to pamačiau prierašą: „Prašau, atsakyk man“.

Catherine su biologine motina taip ir nesusitiko, nesikalbėjo. Jos bendrauja laiškais, kartais elektroniniu paštu. Motina tvirtina norinti susitikti, tačiau priėmusi budizmą mano, kad tai nutiks tik tada, jeigu bus lemta.

„Negaliu jos kaltinti dėl to, kad ji nusisuko nuo katalikų tikėjimo. Aš taip pat tikiu, kad viskam savas laikas, – samprotauja Catherine. – Vienas labiausiai sukrėtusių atradimų, ką sužinojome viena apie kitą – mes abi savo eiles spausdinančios poetės. Kai kurie jos eilėraščiai, kaip ir manieji – apie netekties jausmą. Kiti eilėraščiai, kaip ir manieji, pilni vandens aprašymų ir tai atspindi mūsų meilę upėms ir žvejybai. Nejaugi mes tokios panašios?“

Vieną sekmadienį, sėdėdama namuose, Catherine išspausdino mašinėle savo ir motinos eilėraščius ir abu lapus padėjo šalia. Niekas negalėjo atskirti, kuris eilėraštis priklauso jai, o kuris – jos biologinei motinai.

Kathleen atsiuntė savo jaunystės nuotraukų. „Vienoje jų ji sėdi ant akmens prie didelės upės Kanadoje, vakarinės saulės šviesoje auksu tviska rudeniniai lapai ir staiga aš matau save – aš turiu lygiai tokią pačią nuotrauką, kurioje aš jos metų, – pasakoja Catherine. – Žinoma, aš tikėjausi išvysti panašią išvaizdą, tačiau kai šios nuotraukos iškrito iš voko ant virtuvės stalo, man net kvapą užgniaužė. Tik dabar man atėjo į galvą, kad ji tikriausiai jautė tą patį, sėdėdama savo bute kitame pasaulio krašte ir įsižiūrėdama į mano vaikų veidus“.

„Nepaisant mano tetos žodžių, Kathleen turi sūnų ir anūkę. Ji tvirtina, jog tikisi savyje rasti drąsos kada nors papasakoti jiems apie mane, dar iki tol, kol ateis laikas mirti. Aš taip pat to tikiuosi“, – pasakojimą baigia Catherine.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Per Vyriausybės valandą – Skvernelio ir Landsbergio konfliktas: kas turėtų atsiprašyti? (435)

Į konservatorių lyderio Gabrieliaus Landsbergio raginimą premjerui atsiprašyti protestuojančių...

Pasiskolino pinigų, bet bankas neleido jais naudotis (39)

Pinigų pasiskolinęs lietuvis vieną dieną smarkiai nustebo negalėdamas prisijungti prie savo banko...

Lapkričio pabaigą gali papuošti sniegas: o kaip Kalėdos? (4)

Antroje kitos savaitės pusėje yra tikimybė sulaukti sniego, o vairuotojai ir pėstieji turės būti...

Apkartusi „svajonių Australija“: tolimą šalį pasiekia jau gerokai papurtę piniginę, bet tai būna dar tikrai ne pabaiga (30)

„Svajonių Australija “ – taip vadinasi tinklapis, kurį atsiverčia dažnas, svajojantis apie...

Žiniasklaida: Putinui – nemalonūs incidentai Singapūre (30)

Rusijos prezidento Vladimiro Putino apsilankymas Singapūre, kur vyko Pietryčių Azijos valstybių...

Egzotiškieji persimonai: lietuviai itin pamėgo, tačiau iki šiol neišmoko, kaip valgyti (46)

Atėjus šaltajam sezonui, dažnas gyventojas ieško natūralių vitaminų, stiprinančių imunitetą,...

Profesorius: yra paprastas sveikatos stiprinimo būdas, padedantis sumažinti net 26 ligų riziką (1)

Tai, kad vyresnio amžiaus sulaukusiam žmogui reikėtų vengti intensyvesnio fizinio aktyvumo, vis...

Galvoja, kad padeda odai, tačiau iš tiesų kenkia: kokią klaidą žiemą daro daugybė moterų (2)

Orams vėstant girdime daugybę raginimų pakeisti ir savo kosmetikos krepšelį. Patariama tepti...

Baisi nelaimė Mažeikių rajone: aštuonmetis mirė įvykio vietoje (67)

Ketvirtadienį, 14.15 val., Mažeikių r., kelyje Telšiai-Tirkšliai, apie 1 km iki Balėnų kaimo,...

Mokslininkai nustatė, iš kur kyla Žemei pražūtinga tarša (3)

Jau keletą metų mokslininkai bando sudėlioti šią dėlionę: pasaulis uždraudė naudoti daugelį...