aA
Ar tiesa, kad net įtėvių šeimoje užaugę vaikai būna labai panašūs į savo biologinius tėvus savo išvaizda, įpročiais ir charakterio bruožais? Kas mumyse mūsų pačių, o kas – iš gyvenimą padovanojusių žmonių? Norėdama tai išsiaiškinti, Catherine Chanter iš Anglijos, sulaukusi penkiasdešimties, nusprendė susirasti savo biologinę mamą, rašo theguardian.com.
© Shutterstock nuotr.

„Įvaikinimo agentūros, internetas, archyvai, metrikų knygos – išbandžiau viską. Man niekada nekilo mintis duoti skelbimą apie nuosavos mamos paiešką. Buvau visai jauna, kai sužinojau, man mano tėvai nėra biologiniai, priėmiau tai kaip laimingą privalumą – visada juo pasinaudodavau bendraudama su kitais, kai jaučiau, kad tampu nematoma, manęs nepastebi. Žodžiai „mane įvaikino“ akimirksniu padarydavo įspūdį. Po jų iškart nuskambėdavo klausimas: „O tu pažįsti savo biologinius tėvus?“ – pasakojimą pradeda Catherine.

Britė visiems kartodavo, kad nepažįsta savo tėvų ir nenori jų pažinti. Nežinojimas kitais atžvilgiais paprastai mergaitei suteikdavo paslaptingumo aurą ir leido iki valios svajoti – kas gi jie, mano tikrieji tėvai? Sulaukusi paauglystės, Catherine ėmė naudotis savo padėtimi, kad galėtų demonstruoti aršią nepriklausomybę, nes nežinojimas jai leido judėti laike ir erdvėje, nepriartėjant nei prie vieno kranto. Pagal nutylėjimą su įtėviais visi stengėsi apeiti įvaikinimo temą, nes nenorėjo įsiūbuoti saugaus ir stabilaus gyvenimo valties. Širdies gilumoje Catherine buvo įsitikinusi, kad tiesa gali ją pražudyti.

Laikas ėjo ir, sulaukusi penkiasdešimties, ji pajautė norą susirasti savo biologinius tėvus. Suaugę vaikai palieka lizdą, tėvai sensta, į duris pradeda belsti žiauri gyvenimo tiesa – vienatvė. „Pažadėjau sau, kad imsiuosi paieškų tik tada, kai mano nuostabių įtėvių šiame pasaulyje jau nebus. Viskas pasikeitė, kai kartą gydytojas mano krūtyje aptiko įtartiną sukietėjimą ir paprašė ateiti pakartotiniam skenavimui. Supratau, kad laiko turiu nedaug. Kol lauksiu kitų žmonių mirties, manęs pačios gali nelikti“, – tęsia pasakojimą Catherine.

Ji pateikė prašymą socialinei tarnybai dėl pilno gimimo liudijimo gavimo. Po šešių mėnesių atėjo atsakymas, kad pagal kilmę ji yra airė. Jos mama Kathleen gimusi Golvėjaus grafystėje, iki jos gimimo dirbo medicinos sesele, apie tėvą jokių įrašų neišlikę. Labiausiai Catherine pribloškė tai, kad vos gimusiai mama jai davė vardą – Fionnula Jane.

„Per visus 59 spėlionių ir apmąstymų metus manęs niekada neaplankė mintis, kad kažkuris iš tėvų galėjo mane taip mylėti, kad suteiktų man vardą, – sako ji. – Sėdžiu prie stalo ir peržiūrinėju trumpas socialinių darbuotojų pastabas iš interviu su mano motina, skaitau jos ranka rašytus laiškus. Kalboje užtektinai orumo, tačiau pagal gramatines klaidas iškart suprantu, kad prieš mane – žmogus iš vargingų visuomenės sluoksnių“.

Motina prašė, jeigu įmanoma, padaryti dukters nuotrauką ir perduoti jai atminimui, nes pati to padaryti nesuspėjo. Be už kiekvienos eilutės slypinčio skausmo ir abejingų valstybinės mašinos biurokratinių apsukų Catherine pritrenkė socialinio darbuotojo frazė Kathleen skirtame laiške: „Tikiuosi, kad per artimiausius kelerius metus situacija su socialinėmis išmokomis mūsų šalyje pagerės ir motinos galės išsaugoti savo vaikus…“

Catherine istorija – tipinė. Ji gimė Anglijoje, Gelbėjimo armijos prieglaudoje, skirtoje vienišoms motinoms. Po trijų mėnesių naujagimei prireikė operacijos, ji buvo išvežta į ligoninę, o iš ten – į kūdikių namus, iš kur ją galiausiai įsivaikino įtėviai. Tuo metu Kathleen išvažiavo į Kanadą.

„Tačiau kas įvyko pirmaisiais mano gyvenimo mėnesiais, rugsėjį ir spalį? Kathleen pasiėmė mane namo į Airiją: vieniša motina, nusprendusi grįžti į katalikišką Golvėjų šeštojo dešimtmečio pabaigoje. Tegul tai buvo tik du mėnesiai, tačiau mano mama pasirodė esanti stipri – nusipirkti bilietą į keltą, kirsti Airijos jūrą su naujagimiu kūdikiu prie krūtinės ir pasirodyti ant slenksčio, – bando teisinti savo biologinę motiną. – Kad ir kas būtų ši moteris, nekenčiau jos už tai, kad ji mane paliko, ir mylėjau už tai, kad ji mėgino pasilikti mane su savimi“.

Pernai metais Catherine pirmą kartą apsilankė Airijoje ir sutiko seną moterį, kuri buvo jos močiutės laidotuvėse, taip pat kalbėjosi su dvasininku, kuris žinojo Kathleen istoriją, tačiau nei vienas šeimos narys taip ir neišdrįso pasikalbėti su Catherine.

„Nesvarbu. Svarbiausia, kad visiškai mažytė aš gyvenau name su vaizdu į jūrą Airijoje ir dabar grįžau, stovėjau ant įlankos kranto ir jaučiau mistišką priklausymo šiai vietai jausmą“, – prisimena ji.

Deja, Catherine teko labai nusivilti, nes socialinė tarnyba nesugebėjo surasti jos biologinės motinos. Ji ryžosi ieškoti jos padedama detektyvų, tačiau nesėkmingai. Ir tada darbe ji susipažino su amerikiete, kuri taip pat buvo nusprendusi susirasti savo biologinius tėvus. Paaiškėjo, kad ji tai padarė padavusi skelbimą į vietos laikraštį. Po savaitės viename Golvėjaus laikraštyje atsirado štai toks skelbimas: „Prieš daugelį metų praradau ryšį su… Ji gimė 1936 metais Golvėjaus grafystėje. Gali būti, kad 1959 metais emigravo į Kanadą. Bandau sužinoti, ar ji gyva, arba kas nors iš jos šeimos ir draugų. Prašau, parašykite man, jeigu galite padėti. Ačiū. Fionnula Jane“.

Ir Catherine ėmė laukti. Per savo gimtadienį (keistas sutapimas!) ji sulaukė dviejų eilučių: „Prašau, parašykite, kaip jūs susijusi su Kathleen ir kodėl norite su ja susisiekti. Esu jos sūnėnas“.

Ji parašė jam ir daugiau niekada apie jį negirdėjo, tačiau netrukus sulaukė jo mamos, savo tetos, skambučio. Jis buvo trumpas: teta pranešė, kad Kathleen gyvena Kanadoje, taip niekada ir neištekėjo, daugiau vaikų neturi. Ji leido Catherine suprasti, kad nenori daugiau nieko aptarti ir su ja susitikti, tačiau pažadėjo perduoti Kathleen, kad Catherine jos ieško.

„Su teta aš taip pat daugiau nekalbėjau, tačiau savo pažadą ji įvykdė. Praėjus pusantrų metų nuo paieškų pradžios mano biologinė motina parašė man per tarpininką trumpą tragišką laišką, kuriame prašė atleisti, – pasakoja Catherine – Laiškas baigėsi taip: „Dabar man svarbiausia – daugiau nesugriauti niekieno gyvenimo“.

Ką tai galėtų reikšti? Tik po to pamačiau prierašą: „Prašau, atsakyk man“.

Catherine su biologine motina taip ir nesusitiko, nesikalbėjo. Jos bendrauja laiškais, kartais elektroniniu paštu. Motina tvirtina norinti susitikti, tačiau priėmusi budizmą mano, kad tai nutiks tik tada, jeigu bus lemta.

„Negaliu jos kaltinti dėl to, kad ji nusisuko nuo katalikų tikėjimo. Aš taip pat tikiu, kad viskam savas laikas, – samprotauja Catherine. – Vienas labiausiai sukrėtusių atradimų, ką sužinojome viena apie kitą – mes abi savo eiles spausdinančios poetės. Kai kurie jos eilėraščiai, kaip ir manieji – apie netekties jausmą. Kiti eilėraščiai, kaip ir manieji, pilni vandens aprašymų ir tai atspindi mūsų meilę upėms ir žvejybai. Nejaugi mes tokios panašios?“

Vieną sekmadienį, sėdėdama namuose, Catherine išspausdino mašinėle savo ir motinos eilėraščius ir abu lapus padėjo šalia. Niekas negalėjo atskirti, kuris eilėraštis priklauso jai, o kuris – jos biologinei motinai.

Kathleen atsiuntė savo jaunystės nuotraukų. „Vienoje jų ji sėdi ant akmens prie didelės upės Kanadoje, vakarinės saulės šviesoje auksu tviska rudeniniai lapai ir staiga aš matau save – aš turiu lygiai tokią pačią nuotrauką, kurioje aš jos metų, – pasakoja Catherine. – Žinoma, aš tikėjausi išvysti panašią išvaizdą, tačiau kai šios nuotraukos iškrito iš voko ant virtuvės stalo, man net kvapą užgniaužė. Tik dabar man atėjo į galvą, kad ji tikriausiai jautė tą patį, sėdėdama savo bute kitame pasaulio krašte ir įsižiūrėdama į mano vaikų veidus“.

„Nepaisant mano tetos žodžių, Kathleen turi sūnų ir anūkę. Ji tvirtina, jog tikisi savyje rasti drąsos kada nors papasakoti jiems apie mane, dar iki tol, kol ateis laikas mirti. Aš taip pat to tikiuosi“, – pasakojimą baigia Catherine.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Druskininkuose prasideda atsisveikinimas su netikėtai Ispanijoje mirusiu Vitalijumi Cololo (84)

Šeštadienį po pietų Druskininkų laidojimo namuose „Nutrūkusi styga" būriuojasi netikėtai...

Kardiologai įspėja 40-mečius ir vyresnius: jei nenorite staiga mirti, metas imtis priemonių (40)

Laidoje „Sveikatos receptas“ pokalbis apie ligą, kuri kardiologijoje laikoma ligų karaliene....

Landsbergis: kaip gali pasitikėti valstybe, jei už surinktus mokesčius asfaltuoja premjero kelią papildyta (814)

Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų ( TS-LKD ) partija šeštadienį Vilniuje...

Antra diena Egipte įstrigę lietuviai: nuvežė į viešbutį, kur nėra net vandens papildyta (167)

DELFI pasiekė skaitytojo laiškas, kuriame teigiama, kad jau antrą dieną iš Egipto į Lietuvą...

Augustas Marčiulionis įvardijo, kuo jis aikštėje pranašesnis už tėvą ir kuo jam nusileidžia (12)

Legendinio krepšininko Šarūno Marčiulionio sūnus ir Vilniaus „Perlo“ įžaidėjas 17-metis...

Konfliktas Radviliškio ligoninėje: žurnalistas teigia gynęsis nuo direktoriaus (45)

Gruodžio 5 d. Radviliškio ligoninėje įvyko konfliktas tarp „ Radviliškio krašto “...

„Aro“ pareigūnai išbandė naują pirkinį – įspūdingą kovinį katerį (19)

Specialus greitaeigis kateris, skirtas antiteroristinių operacijų rinktinės „Aras“...

Profesorius Landsbergis: ar Lietuvoje nesiformuoja vis didesnė blogovės valstybė? (540)

Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų ( TS–LKD ) garbės pirmininkas...

Kasinėjimai žvelgiant į ateitį: kuo virs Lukiškių kalėjimas? (2)

Lukiškių kalėjimas visada buvo daugiafunkcė erdvė. 1904 m. pastatytas kompleksas buvo vienas...

Konservatoriai prašys Nausėdos vetuoti biudžetą: nauji mokesčiai įeis į istoriją kaip patys kvailiausi (152)

Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partija ( TS-LKD ) šeštadienį surengtame...