„Aš esu reanimatologas, o jei tiksliau, reanimatologas – anesteziologas. Paklausite: o kas svarbiau? Atsakysiu: tai neturi jokio skirtumo. Per vieną budėjimą tu būni reanimatologas, per kitą – anesteziologas, tačiau esmė ta pati – kova su mirtimi. Ją, prakeiktąją, mes išmokome justi visu savo vidumi. Netikėkite, kad mirtis būna pražilusi ir su dalgiu rankoje. Ji būna jauna ir graži: gudri, saldžialiežuvė ir niekšiška. Atpalaiduos, suteiks viltį ir apgaus. Aš du dešimtmečius pašvenčiau reanimacijai ir jaučiuosi pavargęs...
Pavargau nuo nuolatinės įtampos, tos ribinės būklės tarp gyvenimo ir mirties, ligonių aimanų ir jų artimųjų verksmų. Pavargau, galų gale, pats nuo savęs. Nuo savo paties sąžinės, kuri nuodija mano egzistenciją ir neleidžia ramiai gyventi po kiekvienos mirtinos baigties. Po kiekvienos mirties galvoje sukirba klausimas: ar padarei viską, ką galėjai? Juk tu buvai tuo momentu, kai siela blaškėsi tarp dangaus bei žemės ir tu jos neišlaikei gyvųjų tarpe. Gydytojau, tu suklydai.
Nekenčiu tavęs, prakeiktas vidini balse. Būtent tu neleidi atsipalaiduoti nei dieną, nei naktį. Būtent tu keli nuolatinę įtampą ir kankini nuolatinėmis abejonėmis. Būtent tu priverti mane po paros budėjimo namuose ant grindų išversti visas medicinines knygas ir ieškoti, ieškoti, ieškoti... to gelbėjimosi siūlelio, už kurio galėtų užsikabinti silpna viltis. Radau: galima išbandyti štai šią metodiką. Skambinu į skyrių: kaip ten ligonis?
Kokiu optimistu reikia būti, kad nuo viso šito neišprotėtum. Optimizmas reanimacijoje: jums tai patinka? Tai du visiškai nesuderinami dalykai. Nuo stresų gelbėjasi, kaip kas gali. Tinka visi variantai: pabėgti vienam į taigą, barškinti per metalą, tapyti paveikslus, slidinėti kalnuose, žvejoti, medžioti, keliauti... Mes gelbstime žmones, o pramogos gelbsti mus.
Gelbėti... Mes nuvalkiojome šį žodį iki tuščio garso. O juk kiekvieną kartą už šio žodžio slypi kažkieno tragedija, kažkieno likimas. Paklauskite bet kurio reanimatologo, kiek žmonių jis išgelbėjo? Niekaip neatsakys. Neįmanoma suskaičiuoti visų, kuriems padėjai kritiniu momentu. Sukėlei narkozę – ir žmogus tau skolingas už gyvenimą.
Kažkodėl pacientai anesteziologo apskritai nelaiko gydytoju. Skaudu, tikrai. Skambina ir klausia: kas operavo? Niekada neklausia, kas atliko narkozę, kas buvo atsakingas už ligonio gyvybę operacijos metu. Mes paskaičiavome, kad anesteziologas per metus atlieka 5 tūkst. narkozių. 5 tūkst. stresų vien tik dėl narkozių! Juk kiekvieną kartą tu prisiimi atsakomybę už svetimą gyvenimą: tu, anesteziologas, atjungi ligonio sąmonę ir tuo pačiu atimi iš jo galimybę savarankiškai kvėpuoti, o tai reiškia, gyventi.
Labiausiai mes bijome komplikacijų. Pas mus sakoma taip: nebūna mažų narkozių, būna didelės komplikacijos po jų. Kartais anestezijos rizika viršija pačios operacijos riziką. Gali prasidėti bet kas: pykinimas, alerginis šokas, sustoti kvėpavimas. Kiek buvo atvejų, kai pacientai narkozės metu mirdavo tiesiai ant operacinio stalo. Prieš kiekvieną operaciją maldauji Dievo, kad nebūtų jokių siurprizų.
Mūsų skyriuje dirba 11 gydytojų ir juos visus kankina tos pačios ligos: išeminė širdies liga, širdies ritmo sutrikimai ir... radikulitas. Taip, taip, profesinė liga – radikulitas. Per metus į mūsų skyrių patenka tūkstančiai sunkių ligonių ir kiekvieną iš jų reikia pakelti, paguldyti, pervežti... Kas antram iš mūsų trūkčioja širdis: kai tik kyla emocinė įtampa, iš karto pajunti, kaip širdis krūtinėje vartosi.
Sako, kad amerikiečiai paskaičiavo, jog vidutinė reanimatologo gyvenimo trukmė yra 46 metai. Amerikoje šiai specialybei gydytojai skiria ne daugiau kaip 10 metų, nes tai yra pats pavojingiausias darbas. Pernelyg daug streso veiksnių. Savo skyriuje mes netekome jau dviejų gydytojų. Jiems buvo 46 ir 48 metai. Sveiki vyrai, o širdys neatlaikė...
Kur čia atlaikysi, kai tavo akyse mirtis pasiglemžia kažkieno gyvybę. Pusę metų akyse šmėžavo krauju paplūdęs jaunas vaikinas, kuriam šašlykų iešmu buvo pradurta poraktikaulinė arterija. Vis maldavo: „Išgelbėkite mane, išgelbėkite mane“. Jis buvo sąmoningas ir išėjo tiesiog mūsų akyse.
Taip pat niekada nepamiršiu ir kito atvejo. Infarktą patyręs vyras pradėjo taisytis, jau buvo ruošiamas perkėlimui į profilinį skyrių. Guli, kalbasi su manimi, tik staiga vyzdžiai apsiblausė, prasidėjo traukuliai ir ištiko momentinė mirtis. Tiesiog akyse. Mane supras tik tas, kuris bent kartą buvo su tuo susidūręs. Šį jausmą sunku nusakyti: gailestis, neviltis, nuoskauda ir pyktis. Nuoskauda, kad išdavė gydytoją, apgavo jo viltis. Taip ir norisi surikti: nedėkingasis! Ir pyktis pačiam sau. Dėl savo bejėgiškumo prieš mirtį, dėl to, kad jai pavyko tave apmauti. Tuomet, pamenu, verkiau. Vakare namuose šią nepakeliamą dvasinę dejonę bandžiau nutildyti degtine. Nepadėjo. Suprantu, mes – ne dievai, mes – tiesiog gydytojai.
Kiek mums, reanimatologams, teko stebėti klinikinę mirtį ir grąžinti mirštančiuosius į gyvenimą? Jau iš ano pasaulio. Manote, kad mes tikime paraleliniais pasauliais ir anapusiniu gyvenimu? Nieko panašaus. Mes esame praktikai ir mums dėstė ateizmą. Mums neegzistuoja nei pragaras, nei rojus. Mes visų, išgyvenusių klinikinę mirtį, klausinėjame apie pojūčius: niekas TEN nieko nematė. Pasakoja, kad akyse aptemo, ausyse suskambo, o daugiau nieko neprisimena.
Už tai mes tikime likimu. Kaip kitaip paaiškinti, kad išgyvena tas, kuris pagal visus kanonus neturėjo išsikapstyti, o numiršta tas, kuriam medicina žadėjo gyventi? Štai vienam vaikinui perkirto kirviu galvą – kiek žemiau akies. Užsiuvo ir nieko. Atvežė moterį po autoavarijos – apsivertė autobusas. Jai lūžo viskas, kas tik įmanoma. Sunkiausia buvo kaukolės – smegenų trauma. Apėmė jausmas, kad pas ją pusė veido atsiskyrė nuo kitos pusės. Visi buvo įsitikinę, kad ji neišgyvens. Tačiau ji ėmė ir apgavo mirtį. Kartą sutikau ją mieste, pažinau: toniniu kremu užteptas randas, jį vos galima pastebėti: daili, sveika moteris.
Buvo atvejis, kai arklys spyrė kanopa vaikui: praskėlė kaukolę kiaurai. Pagal visus dėsnius jis neturėjo gyventi. Tačiau irgi išgyveno. Vieną jauną žmogų tris kartus buvo atvežę su žaizda širdyje ir tris kartus jis išsikapstė. Štai ir netikėkite lemtimi. Kitas išsispaudė spuogą veide (buvo ir taip!) – sepsis ir tragiška pabaiga. Panaši absurdiška mirtis: moteris susižalojo sode koją – tarsi nutrynė, tarsi apsidraskė. Kilo kraujo užkrėtimas ir mes jos neišgelbėjome.
Tačiau kažkur sielos gilumoje mes tikime Dievu. Jei pragaras ir rojus vis dėlto egzistuoja, prisipažinsime atvirai: mes degsime. Už savo klaidas ir žmonių mirtis. Medikai turi tokį juodo humoro posakį: kuo labiau patyręs gydytojas, tuo didesnės kapinės už jo nugaros. Tačiau už vieną mirtį, kuriai nepavyko užkirsti kelio, mes prieš savo pačių sąžinę ir prieš Dievą reabilituojamės dešimtimis išgelbėtų gyvybių. Už kiekvieną pacientą kovojame iki galo. Niekada nepamiršiu, kaip gelbėjome nuo mirties jauną moterį, kuriai po Cezario pjūvio prasidėjo kraujoplūdis. Jai buvo perpilti 25 l kraujo ir trys kibirai plazmos!
Mes liovėmės bijoję mirties, nes stovime šalia jos pernelyg dažnai: reanimacijoje miršta kas dešimtas. Baugina tik užsitęsusi, kankinanti liga. Neduok Dieve, tapti kam nors našta. Tokių ligonių mes matėme šimtus. Žinau, ką reiškia susilaužyti stuburą, kai dirba tik smegenys, o visa kita nejuda. Buvo vienas vaikinas, kuris nesėkmingai nėrė į baseiną. Kitas šoko į upę, trečias – išgėrė pirtyje ir nusprendė atsivėsinti... Krenta iš medžių ir susilaužo kaklus. Stuburo lūžiai yra sezoninė tragedija: vasara ir ruduo – jų laikas. Mačiau, kaip mirė du darbininkai – maktelėjo acto (bandė vaduotis nuo pagirių ne iš to butelio). Priešui nepalinkėčiau tokios kankinančios mirties.
Per metus dėl apsinuodijimų pas mus į skyrių patenka apie 50 žmonių. 8 – 10 iš jų neišgyvena.
Kažkas teisingai apibūdino reanimatologiją kaip pačią agresyviausią specialybę: tai tokios manipuliacijos. Tačiau blogai jų atlikti negalima. Vyksta kova už gyvybę: nuo širdies masažo lūžta šonkauliai, įvedus kateterį į magistralinę kraujagyslę galima pažeisti plaučius ar trachėją, per apsunkintą intubaciją narkozės metu galima netekti kelių dantų. Bijome padaryti mažiausią netikslumą, bijome visko.
Bijome, kai atveža vaikus. Nudegimai, traumos, apsinuodijimai... Du metukai vaikeliui buvo. Buteliukas močiutės „klofelino“ – ir viskas, neišgelbėjome. Kitas vaikas gurkštelėjo acto. Motina apimta isterijos: aš pati vos galėdavau šį butelį atkimšti, o štai keturmetis įsigudrino jį atsidaryti... Pats baisiausias dalykas – užslopinta motinos rauda prie sergančio vaiko lovos. Ir vilties bei nevilties kupinos akys: padėkite! Nuo kiekvienos tokios scenos mūsų širdyse lieka dar vienas randas.
Mes, reanimatologai, infekcinių ligų atžvilgiu priklausome padidintos rizikos grupei. Paklausite: ko mes bijome? Mes jau nebebijome sifilio – buvome gydyti nuo jo po kelis kartus. Niekada nepamiršiu, kaip atvežė kraujuojančią jauną moterį po automobilio avarijos. Aplink ją plušo gal 15 žmonių – visi buvo susikruvinę nuo galvos iki kojų. Kas apsimovė pirštines, kas neapsimovė, kažkam jos suplyšo, kažkas susižeidė: apie saugumo priemones niekas negalvojo. Kokios saugumo priemonės, kai ant kortos pastatyta žmogaus gyvybė. Kitą dieną tyrimų rezultatai parodė keturias varneles ties sifiliu. Buvo gydomas visas personalas.
Mes jau nebebijome tuberkuliozės, niežų, utėlių, hepatito. Kartą buvo atvežtas pagyvenęs vyras su alkoholine intoksikacija. Iškviestas LOR gydytojas mūsų akivaizdoje iš paciento ausies ištraukė apie dešimtį musių lervų. Kad ausyse gyventų kirmėlės – šito dar nemačiau!
Pastaraisiais metais vis daugėja pacientų su psichozėmis. Negi nuo tokio gyvenimo? Paprasčiausia pneumonija nepraeina be sunkiausių psichinių nukrypimų. Pacientai strikinėja, ištraukia sistemą, kateterius, mėgina iššokti pro langą... Vienas toks, girtas, spyrė į pilvą nėščiai medicinos seseriai... Norite pasakyti, mūsų darbas nėra susijęs su rizika gyvybei?
Apie mus sako – terapija bėgte. Mes visą laiką skubame į pagalbą tiems, kuriems ji yra būtina. Sunku mus įsivaizduoti ramiai sėdinčius. Žmonės neleidžia mums atsipalaiduoti. Iš didelio aukščio krenta jaunimas: linksminasi balkone, atsidaro langą laiptinėje, sėdasi ant palangių ir juokaudami stumdosi... Per pastaruosius tris mėnesius pas mus pateko keletas tokių žmonių. Viena 17 metų mergina iškrito iš aštuntojo aukšto. Gerai, kad pataikė ant laiptinės durų stogelio – liko gyva.
O kiek išimame svetimkūnių – galėtume muziejų įkurti. Ko tik žmonės nepraryja! Buvo viena moteris, kuri kartu su torto kąsniu prarijo plastmasinį kištuką nuo šventinės torto žvakutės. Jis aštrus, kaip adata – pradūrė skrandį. Kiek komplikacijų kilo! Labai ilgai teko kovoti dėl jos gyvybės, bet išgelbėjome.
Iš kvėpavimo takų ištraukiame kaulų, riešutų, tarp jų ir kedro. Kartą tiesiai iš valgyklos buvo atvežta moteris: jai gerklėje įstrigo gabalas nesukramtytos mėsos. Tuo metu ją jau buvo ištikusi klinikinė mirtis, sustojęs kvėpavimas. Atkūrėme širdies veiklą, prijungėme prie kvėpavimo aparato, bet išgelbėti nesugebėjome – pernelyg daug laiko jau buvo praėję.
Tokių pacientų būna vienas po kito. Ramybė ateina tik po budėjimo, ir tai tik kūnui, o ne galvai. Einu namo ir žvilgčioju į kiekvieno praeivio kaklą. Pagaunu save galvojant: intubacija praeitų lengvai ar su komplikacijomis? Pareini namo, krenti į mėgstamą fotelį ir pradedi buku žvilgsniu žiūrėti televizorių. Lėtinės įtampos gniaužtuose neįmanoma nei atsipalaiduoti, nei užmigti. Ausyse tebegaudžia dirbtinio kvėpavimo aparatų garsai. Šiuo metu veikia visi penki – kada paskutinį kartą taip buvo? Ateini į darbą, kaip į cechą, nėra su kuo pasikalbėti: visą dieną girdi tik mechaninius įkvėpimus ir iškvėpimus.
Netgi po darbo pamainos galvoje nepaliaujamai sukasi praėjusių dienų įvykiai: ar viską padariau teisingai? Ne, be raminamųjų neužsnūsi. O pinigų trūksta katastrofiškai. Žiūrėk, gauni tas „ašaras“ ir galvoji: ir kam man viso šito reikia? Gyvenčiau sau ramiai. Kažkokioje Čekoslovakijoje reanimatologai gauna iki 45 tūkst. dolerių per mėnesį! Mūsų šalyje gydytojai, kaip, beje, ir visa inteligentija, yra užmiršti. Guodžia tik viena – kad tu kažkam esi reikalingas. Išgelbėjai nuo mirties žmogų ir atgimei kartu su juo."
