– Kaip reagavote, kai spalio 4-ąją visi ėmė šnekėti, kad gyvenimas jums sukrovė 50 metų naštą?
– Reagavau visiškai ramiai. Neskaičiuoju tų metų, ypač „apvalių“ sukakčių. Tiesiog gyvenimas eina įprastine vaga.
– Ar atsigręžęs atgal galėtumėte pasakyti, koks gyvenimo tarpsnis jums vis dėlto buvo smagiausias?
– Niekada rimtai net nebuvau susimąstęs... Galėčiau tik pasakyti, kad reikšmingiausios akimirkos buvo, kai pasaulį išvydo vaikai.
– Išgirdus žodį „vaikystė“, koks prisiminimas pirmiausia išnyra iš atminties?
– Mama. Aš jos netekau, kai man buvo šešiolika, ir visą gyvenimą labai ilgėjausi.
– Ar paklusnus vaikas buvote?
– Kaip ir visi vaikai... Padūkęs ir nenustygstantis vietoje... Langų kaimynams nebuvau išdaužęs, tačiau visokių eibių prikrėčiau. Buvau aktyvus visur, bet tik ne pamokose...
– Ar prisimenate, kada pirmą kartą paėmėte instrumentą į rankas?
– Buvau gal kokių devynerių, kai šešeriais metais už mane vyresnis brolis Algis dovanų gavo gitarą. Jis bandė ja groti, o aš su didžiausiu įdomumu stebėdavau. Prisiliesti prie instrumento man neleisdavo. Tačiau kai jis būdavo mokykloje, aš nusikabindavau gitarą. Pirmiausia bandydavau suderinti stygas, paskui imdavau improvizuoti. Prieš broliui pareinant greitai vėl išderindavau stygas, kad jis nieko nesuprastų.
– Žinote, kiek gitarų per savo gyvenimą jau esate subrazdinęs?
– Nesu suskaičiavęs, bet išties labai daug. Vienos iš jų buvo dovanotos, kitos – pirktos, parsivežtos iš JAV. Šiuo metu naudojamų turiu tris. Pastarąją draugai man padovanojo šiemet. Dabar ji gaminama Kanadoje ir prieš Naujuosius metus turėtų mane pasiekti.
– Į muzikos aukštumas kopėte pasikliaudamas savomis jėgomis. Tačiau ar buvote sutikęs tokį žmogų, kurį galėtumėte laikyti savo mokytoju?
– Visą laiką muzikos mokiausi pats, bet dešimtoje klasėje susipažinau su kitos mokyklos muzikos mokytoju Vytautu Greičiūnu – jis mane pakvietė groti į savo mokyklos ansamblį. Pažintis su juo padarė didelę įtaką mano apsisprendimui. Iki šiol mes bendraujame. Pastarajame mano albume „Laiko traukiniai“ dauguma dainų yra sukurta pagal jo tekstus.
– Dėl kokios muzikos jaunystėje ėjote iš proto?
– Tais laikais labai populiarus buvo sunkusis rokas. Mano bendraamžiai ėjo iš proto dėl „Deep Purple“, „Rainbow“, „Creedence“, vėliau atsirado Stingas, Piteris Gabrielis... Su jais užaugau ir šiandien su malonumu jų pasiklausau.
– Baigęs mokyklą sumąstėte tapti pradinių klasių mokytoju ir įstojote į tuometį Šiaulių pedagoginį institutą, tačiau greitai dėjote į kojas... Ar pagalvojate, kur ir koks būtumėte šiandien, jei būtumėte tapęs pradinių klasių mokytoju?
– Neįsivaizduoju... Gal uždarbiaučiau kur nors užsienyje... Gana greitai suvokiau, kad iš manęs mokytojas būtų nekoks. Iš tikrųjų nė vienas iš tų, kurie stojo kartu su manimi, šiandien nedirba mokytoju. Tada aš išėjau į armiją, o grįžęs įsidarbinau teismo ūkvedžiu. Po kelių mėnesių per draugo vestuves netikėtai susipažinau su Kauno grupės „Kertukai“ vadovu Gediminu Jurgilu ir pamažu įsisukau į tą muzikos ratą.
– Kada Lietuva pirmą kartą sužinojo apie jus?
– Plačiau išgirdo 1986 metais, kai legendinis Mindaugas Tamošiūnas mane pakvietė dainuoti į gerai žinomą „Oktavą“. Tais laikais labai populiari buvo daina „Ieškok manęs“. Nors tie, kurie rimtai domėjosi lietuviška muzika, mano pavardę galėjo įsidėmėti iš įvairių konkursų, festivalių, kuriuose tekdavo dalyvauti su ankstesniais kolektyvais.
– 1988-ųjų pabaigoje „Oktava“ buvo pakviesta „apšildyti“ garsiosios latvės Laimos Vaikulės koncertus. Šie turai po tuometę Sąjungą baigėsi tuo, kad vėliau scenos pažiba į bendrus koncertus kvietė tik jus. Ar tai laikote didžiausiu savo talento įvertinimu?
– Ne. Paprasčiausiai tai buvo profesinis bendradarbiavimas. Aišku, smagu, kai tave kviečia ne kaip mokinuką, o kaip lygiavertį dainininką. Visą „Oktavą“ vežiotis į turus jai tiesiog buvo per brangu, tad pasirinko mane.
– Kuo jums naudingas tas ilgiau nei metus trukęs bendradarbiavimas?
– Naudingas patirtimi. Juk Rusijoje ir salės kitokios, ir auditorija visai kitokia. Lietuvoje galima suburti apie penkis tūkstančius klausytojų, o ten jų susirinkdavo 15–20 tūkstančių. Be to, ir koncertų grafikas kitoks – 80 koncertų per metus.
– Kodėl jūsų sceninė draugystė truko tik metus?
– Todėl, kad atėjo 1990-ieji ir teko spręsti – likti Rusijoje ar grįžti į namus. Aš nusprendžiau sugrįžti.
– Patriotiniai jausmai suveikė?..
– Nežinau... Apskritai esu iš tų žmonių, kurie negali gyventi kitur. Manęs niekada neviliojo nei Rusija, nei JAV. Dirbti – galbūt, tačiau gyventi – ačiū, ne...
– Kaip jūs, prisiekęs Šiaulių patriotas, vertinate tuos, kurie ramiai susikrauna lagaminus ir dumia svetur?
– Manau, kad žmones gyvenimas priverčia... Čia yra siaubas. Labai skaudu, kad žmonės išvažiuoja svetur, kad ten galėtų ne gyventi, o pragyventi. Tokių aš nesmerkiu. Man tik graudu, kad žmonės neranda galimybių tėvynėje.
– Šiemet minite ne tik savo gyvenimo jubiliejų, bet ir sceninės veiklos sukaktį – muzikuojate jau 30 metų. Visos dainos, kurias atliekate, yra jūsų sielos muzika ar tenka pataikauti ir publikos skoniui?
– Klausytojų skoniui niekada nepataikavau. Tiesiog kai kurios dainos, kurios tapo šlageriais, pavyzdžiui, „Dalužė“, buvo parašytos prieš daugelį metų, tik į dienos šviesą ištrauktos gerokai vėliau ir netikėtai pelnė klausytojų simpatijas. O šiandien tai, ką darau naujo, be abejo, yra artima mano sielai.
– Ar žinote, kiek iš viso dainų esate sukūręs?
– Neskaičiuoju jų, bet daugiau kaip šimtas jau tikrai yra.
– Esate pastebėjęs, kada ir kur jus aplanko didžiausias įkvėpimas?
– Įvairiai... Jokių planų sau nekuriu. Būna, kad ir dvejus metus nieko nauja nesukuriu, bet kitą kartą, žiūrėk, mintis veja mintį.
– Kada sukūrėte pastarąją dainą?
– Atrodo, šių metų vasarį, kai įrašinėjau naująjį albumą „Laiko traukiniai“.
– Romansų albumą „Dvadcat dnej v Sankt Peterburge“ jus paskatino išleisti Šarūnas Marčiulionis, kai po jo 33-iojo gimtadienio pasisėdėjimai prie stalo su gitara ir rusiškais romansais tapo tradiciniai. O kas įkvėpė pastarajam, penkioliktajam, albumui?
– Paprasčiausiai pamažu kaupėsi tos dainelės, ir išėjo albumas... Galbūt tas mano jubiliejus davė tam tikrą impulsą, nes norėjosi koncertus pradėti nauja programa. Iš tikrųjų darbai prasidėjo dar pernai, o praėjusią žiemą rimtai kibome į darbą.
– „Laiko traukiniai“ skamba tarsi užuomina į nepaliaujamai bėgančius metus...
– Tai užuomina į tam tikrą nueito gyvenimo kelio etapą, per kurį susikaupė daug kūrybinių minčių.
– Ką jaučiate klausydamasis pirmųjų savo kūrinių – pasididžiavimą ar negailestingą kritiką?
– Užplūsta dviprasmiškas jausmas. Kai pasigilinu į atlikimą, prie daug ko turiu prikibti. Tačiau pačių dainų nekritikuoju, nes juk buvo toks laikas ir man – tiek metų... Kai kurias dainas sukūriau būdamas keturiolikos ir tik vėliau paleidau į gyvenimą...
– Ar jūsų repertuare yra daug dainų, kurių atsiradimą paskatino asmeniniai išgyvenimai?
– Su asmeniniais išgyvenimais ar įvykiais nesusijusi nė viena daina. Tačiau yra tokių kūrinių, kurie buvo sukurti pagal užsakymą.
– Ir nieko nesate sukūręs iš meilės savo žmonai Rugilei?
– Dar nesu...
– Jūsų biografijoje yra toks faktas: su dešimčia metų jaunesne būsimąja žmona susipažinote viename Šiaulių restorane, kur ji dirbo padavėja-barmene, ir po kelių mėnesių, 1991-ųjų spalio 5-ąją, t. y. kitą dieną po jūsų 30-ojo gimtadienio, susituokėte. Ar triukšmingai atšventėte savo 20-ąsias bendrojo gyvenimo metines?
– Paminėjome labai ramiai... Nes dar tik dvidešimt... 25-osioms metinėms žmonai ruošiu aukso medalį, nes, kaip ji sako, gyvenant su muzikantu vieni nugyventi metai atstoja dvejus. Jai su menininku – tikrai nelengva. Visas namų ūkis, vaikų auklėjimas – ant jos pečių.
– Ar žmona ir vaikai – dvyliktokas Dominykas ir penktokė Urtė – yra dideli jūsų talento gerbėjai ir kritikai?
– Vaikai klausosi įvairios muzikos, tačiau tėtį labai palaiko, didžiuojasi juo, turi mėgstamiausias dainas, kurias jų tėtis dainuoja, o kai kas nors jiems pasirodo ne taip, nevengia pasakyti. Aš tuo esu labai patenkintas.
– Ar jūsų atžalas taip pat vilioja muzika?
– Dainavimas jų nevilioja. Sūnus labiau linkęs į sportą, ketina studijuoti socialinius mokslus, dukra šoka tautinius šokius. Su muzika jie susiję tiek, kad vaikšto į diskotekas, vakarėlius, tačiau patys nemuzikuoja.
– Jūsų žmona sako, kad gyventi su muzikantu – nelengva. O jums pačiam būdavo momentų, kai norėdavosi palengvinti savo gyvenimą susiradus konkretų darbą nuo 8 iki 17 val.?
– Niekada. Kartais užduodavau sau klausimą, kaip būtų, jeigu reikėtų būti įspraustam į griežtas darbo valandas. Man atrodo baisu, turbūt išprotėčiau... Tikriausiai kiekvienas žmogus suranda sau patogius gyvenimo rėmus. Man patogūs atrodo tokie, kokius pats esu susikūręs. Neįsivaizduoju, kaip reikėtų kasdien keltis šeštą valandą ryte. Dažnai būna taip, kad aš turiu važiuoti koncertuoti, kai dauguma ilsisi.
– Kokia jūsų įprastinė dienotvarkė?
– Pastaruoju metu anksti neužmiegu, nes daug laiko atima repeticijos, programų kūrimas... Būna, kad einu miegoti ir trečią, ir dešimtą... Tačiau prireikus be vargo galiu anksti atsikelti. Kai ruošiuosi į žvejybą, pabundu ir penktą ar šeštą valandą. Būdamas sodyboje niekada nemiegu ilgai – iki aštuntos ar devintos.
– Kartais susimąstote, ko griebtumėtės, jei staiga sugestų jūsų balsas?
– Į griežtus darbo laiko rėmus turbūt nesisprausčiau... Kitaip stengčiausi verstis. Turiu daug draugų verslininkų, tad tikiuosi, kad bėdoje jie manęs nepaliktų.
– Kas gyvenime jums padėjo labiau – darbštumas ar sėkmė?
– Šitie dalykai negali egzistuoti atskirai. Turi susidėti į krūvą daugybė dalykų: ir sėkmė, ir Dievo dovana, ir darbštumas, ir tikslo siekis...
– Ko jus išmokė pramogų verslas?
– Padėjo užsiauginti storą odą. To labai reikia, nes pramogų pasaulyje ne visi dirba pagal taisykles, daugelis siekia savanaudiškų tikslų.
– Kam jums labiausiai negaila leisti pinigų?
– Šeimai, instrumentams, žvejybos įrankiams...
– Ką brangiausia gyvenime esate įsigijęs?
– Gal sodybą Zarasų rajone. Ją kasmet vis užbaiginėju... Šiemet daugiausia jėgų atėmė aplinkos tvarkymo darbai, statybos dokumentų tvarkymas.
– Ar daug darbų atliekate pats?
– Profesionalius darbus atliko specialistai. Meistrai restauravo namą, klojo grindis... Tačiau visus juodus darbus atlikome patys: ir sienas griovėme, ir rąstus šveitėme...
– Kur jums geriau – Šiauliuose ar kaime?
– Kvailas klausimas... Aišku, kad kaime. Ten geriausiai atsipalaiduoju, pailsiu, įgaunu energijos. Didžiausias malonumas – žvejyba. Deja, pastaruoju metu jai nelabai randu laiko. Pastarąjį kartą žvejojau vasaros pabaigoje.
– Koks koncertas jums paliko neišdildomą įspūdį?
– Jų jau tiek buvo, kad kurio nors vieno negalėčiau išskirti. Tikriausiai jis – ateity...
– Gal bus iš tų, kuriems dabar ruošiatės?
– Galbūt, nes Vilniaus „Siemens“, Kauno „Žalgirio“ ir Šiaulių arenose laukia grandioziniai koncertai, kuriuose pasirodys Kauno miesto simfoninis orkestras, grupė „Crazy Crow“, vokalo grupė „Capella A“ ir choras „Dagilėlis“.
– Ar prieš koncertus dar jaudinatės?
– Jaudinuosi ir drebu...
– Atlikėjai dažniausiai jaudinasi dėl to, kad nesusirinks publika, tačiau rengėjai pranešė, kad į jūsų koncertus bilietai tiesiog šluote šluojami...
– Jeigu jaudintumeisi vien dėl publikos, turėtum padaryti rimtas išvadas. Eidamas prieš klausytojų auditoriją, junti didžiulę atsakomybę, jaudiniesi, ar pasiseks viską padaryti taip, kaip norėtųsi... Tačiau tas jaudulys praeina vos įžengus į sceną.
– Ar žinote, už ką jus publika myli?
– Niekada nesusimąsčiau... Gal už nuoširdumą...
– Paminėkite dalykus, kurie artimiausiuose jūsų planuose yra svarbiausi.
– Labiausiai norėčiau ramiai atsipūsti. Tačiau, ko gero, neteks, nes jau turiu kalėdinių užsakymų. Neaišku, ar muzikos agentūra „Combo“ po Naujųjų nesugalvos rengti papildomų koncertų. Būčiau labai laimingas, jei žiemą pavyktų bent trumpam atsikvėpti kur nors ant slidžių kalnuose.