- Šią vasarą rengiate daug koncertų įvairiuose miestuose, kaip jus sutinka publika?
Publika, kuri eina į mano koncertus visad mane sutinka šiltai ir aš dėl to esu labai laiminga. Turiu savo gerbėjus. Mus sieja stiprus kontaktas. Žinoma, visko pasitaiko… Ir per karjerą turėjau visokių potyrių, įvairių pasirodymų.
Labiausiai koncertuoti mėgstu ko gero Kotrynos bažnyčioje, Vilniuje.
Artimiausiu metu manęs laukia albumo įrašai su Leonu, solinio albumo įrašai Švedijoje, vėliau jų pristatymai, koncertai. Noriu dirbti, tas noras ypač sustiprėjo, kai pradingo balsas.
- Turbūt be galo keistas jausmas dainininkei atsidurti tyloje. Šiuo metu Jums uždrausta dainuoti dėl balso stygų uždegimo, sakykite ar dažnai puola panašios problemos?
Tokia rimta problema mane ištiko pirmą kartą. Peršalimų, mažų pakimimų turėjau ne kartą, tačiau stygų patempimas ir uždegimas užpuolė pirmąkart. Pati jaučiau, kad esu visiškai išsekusi ir pavargusi, bet nesitikėjau, kad tai šitaip atsilieps balsui. Tris mėnesius praleidau įrašinėdama albumą Stokholme, grįžusi į Lietuvą kasdien dirbau su Leonu Somovu, o kur dar krūva koncertų… Laiko ilsėtis neturėjau.
Manau, kad dabartinė savijauta yra ženklas man - turiu išmokti save tausoti, saugoti man suteiktą gamtos dovaną, daugiau miegoti, skirti laiko sau. Dainavimas, muzika - mano amžina meilė, mano gyvenimas ir duona, todėl turiu tai branginti.
- Neseniai dalyvavote bėgime, skirtame atkreipti dėmesį į krūties vėžį bei skatinti moteris rūpintis savo sveikata, bet juk anksčiau nemėgote sportuoti...
Labai gerai, kai vyksta tokie dalykai ir aš laiminga, kad galiu prie to prisidėti - reikia skatinti žmonės tikrintis sveikatą, reikia padėti tiems, kurie serga.
Pati sportuoju su pertraukomis ir vis bandau sportą įtraukti į savo kasdienybę. Mano gyvenimo ritmas ir gyvenamoji vieta yra tokie nereguliarūs dalykai, kad viskas dažnai verčiasi aukštyn kojom. Bet dabar bandau, kad ir kur bebūčiau, sportą suderinti su veikla ir „kreivu“ grafiku. Juk bėgiojimui parkų yra visur, sporto salių taip pat. Planuoju lankyti šokių studiją. Šis užsiėmimas man patiko visada, nuo vaikystės lankiau pramoginius šokius, manau, būtų naudinga tai atgaivinti.
- Pastaraisiais metais pasikeitė ir jūsų mitybos įpročiai – nebevalgote mėsos. Kodėl?
Anksčiau buvau mėsėdė! Būdavo, kad per dieną suvalgydavau puodą kepsnių su krauju - tiesiog taip, be nieko daugiau! Neįsivaizdavau, kad galima nevalgyti mėsos. Ir štai vieną dieną supratau, jog valgau jos vis mažiau. Tai atėjo savaime, man nereikėjo savęs versti, tai taip pat nebuvo įsitikinimų ar mados reikalas.Tuo metu šilo orai, mėsos norėdavau vis mažiau, o vieną dieną pamačiau filmuką, kuris mane sukrėtė ir nusprendžiau visiškai atsisakyti raudonos mėsos.
Mėgstu gaminti, todėl pasikeitę mitybos įpročiai jokių problemų nesudarė, tik dar labiau sudomino kulinarija. Išmokau daug naujų patiekalų receptų, pradėjau geriau jaustis, iš naujo atradau kai kurias daržoves, vaisius, valgau daug žuvies. Nepuolu aiškinti kitiems, kad mėsos valgyti negalima ir nesakau, kad ateityje dar neparagausiu paukštienos, tačiau kol kas toks poreikis dingęs. Labiausiai mėgstu kuskusą, ant ugnies virtą žuvį, sriubas, juk yra daug skanių patiekalų, kuriuose nėra mėsos.
- Praeityje patyrėte skaudžių meilės išgyvenimų, o jūsų dainos jausmingos ir liūdnos, ar esate melancholiškos sielos žmogus?
Mano meilės baigiasi tragiškai. Dabar išgyvenu įdomų etapą, bandau vėl patikėti ja... Daugiau kol kas apie meilę pasakyti negaliu ir nenoriu. Manau, tai turi būti gražus dalykas, kuris stato, o ne griauna.Tokį jausmą stengiuosi prisiminti.
Iš prigimties esu melancholikė, nors žmonės pastebi, kad mano siela yra labai spalvinga. Mano dainos puikiai atspindi tuo metu vyraujančią vidinę būseną, mano muzika – nėra melas. Dainas rašau įvairias, gyvenimas juk nėra vienspalvis - tai ištisa spalvų gama.
- Ne kartą minėjote, jog nuo visko atsigauti jums padeda gimtoji Varėna, ar tai yra būtent ta vieta, kur jaučiate vidinę ramybę?
Varėna man - geriausia atostogų vieta. Ir dabar, kai turiu balso problemų ir iš esmės nieko negaliu veikti, leidžiu laiką sodyboje, daug groju, važinėju dviračiu miške, kvėpuoju grynu oru, skaitau ant lieptelio knygas, geriu daug natūraliu sulčių. Čia aš jaučiuosi geriausiai, ši vieta – nuostabiausia pasaulyje, ji turi ypatingą aurą.
Manau, vidinė ramybė - tai tęstinis jausmas, kai kurį laiką jaučiuosi saugi, mylima, mane supa mylimi žmonės, o visi darbai yra padaryti. Galiu dienos pabaigoje griūti į žolę ir besišypsodama žiūrėti į dangų, apsikabinti mamą ir tėtį, leisti sau nieko negalvoti ir neveikti, pasitenkinti buvimu čia ir dabar. Tačiau vidinė ramybė mane aplanko retai. Kažkas vis virpina mano sielą...
