Telšiškį Antaną Kontrimą pamatęs Degaičių seniūno kėdėje, akimirką sutrinki. Šis žmogus žinomas kaip stipriausios barzdos savininkas, daugkartinis pasaulio Gineso rekordininkas.
Antanas Kontrimas
© J.Sajenkienės nuotr.

Paskutinis, dešimtasis, rekordas užfiksuotas Italijoje, kai garsusis žemaitis barzda pakėlė 63,5 kg sveriančią merginą.

„Tai ne pabaiga. Noriu dar vieno rekordo, nes vienuolika labai gražiai skamba žemaitiškai“, – tvirtina A. Kontrimas.

- Vizitinėje kortelėje greta savo vardo ir pavardės nurodote – žemaitis. Kalbėdamas apie būsimą rekordą, vėl pabrėžėte, kad vienuolika gražiai skamba žemaitiškai. Neatsitiktinai Jus vadina žemaičių aktyvistu?

Atstovauju žemaičių tautai, esu grynas žemaitis. Labai skaudu, kad Lietuvos valstybė savo įstatymais, požiūriu nenori mūsų pripažinti. Ji užgina žemaitiškai rašyti, kalbėti mokyklose ir kitose įstaigose. Dėl šio diskriminavimo mūsų byla pasiekė Strasbūrą. Valstybė nori niveliuoti, paneigti žemaičius. Prisiminkime Durbės mūšį. Latvijoje, kur jis vyko, pastatė atminimo lentą. Nuvažiavome jos pasižiūrėti ir baisiausiai pasipiktinome. Skaitome: visur lietuviai, lietuviai. Žemaičiai neminimi, tarsi ne jie būtų dalyvavę kovose ir jas laimėję. Mūsų vaikinai buvo pagatavi tokį stendą sutrypti.

Įstoję į Europos tautų sandraugą, tikime, jog netolimoje ateityje teisybė bus atkurta. Kreipsimės į visas institucijas, kad tik mūsų vaikai galėtų mokyklose kalbėti savo kalba. Pasaulyje tauta, kalba laikomos didžiuliu paveldu, kuris neįkainojamas jokiais pinigais. Rūmus gali pastatyti, piliakalnį supilti. Tautą sukurti vargu ar kam pavyktų.
Lenkijoje yra košūbai. Televizija, radijas, europiniai pinigai buvo panaudoti, kad tik būtų atgaivinta užmiršta kalba, ja vyktų pamokos mokyklose, spausdintų knygas. Gatvėse atsirado košūbiški užrašai.

Lenkų valstybė dėl to nesugriuvo. Ką mes turime? Rusų valandėles per valstybinę televiziją. Ir nė vienos dzūkų, žemaičių. Kažkada buvo Lietuvos ir Žemaičių kunigaikštystės. Kur pastaroji prapuolė? Nejaugi visi žemaičiai išmirė badu? Ar maras buvo užėjęs?

- Gimėte prie Luokės, netoli Tado Blindos gimtinės. Gal todėl ir esate kovotojas?

Aš ne kovotojas. Ginu savo žemaičio teises bei siekiu, kad nebūtų sunaikinti kiti žemaičiai.

Mano žmona buvo žemaitė, vaikai irgi. Juos turiu keturis. Dvi dukros gyvena užsienyje, yra laimingos. Ir aš laimingas, nes tėvas laimingas tuomet, kai vaikui gerai sekasi. Dukra, kuri gyvena Londone, važinėja po visą pasaulį. Mums, dirbantiems valstybinėje tarnyboje, pakeliauti, pamatyti kitų kraštų neįmanoma, nes esam bėdžių bėdžiai. Tik liūdna, kad gyvena toli. Guodžia, kad sienos atviros ir vaikai ne Maskvoje, išvažiavę Bamo statyti. Santykiai su visomis atžalomis šilti ir gražūs. Gausios šeimynos norėjau, nes pats esu iš penkių vaikų šeimos.

Kai vaikai augo, gyvenau muzikanto gyvenimą. Kiekvieną šeštadienį užsidėdavau dūdą ant pečių ir maudavau į veselę. Taip dvidešimt penkerius metus. Atgrojau apie 500 vestuvių. Metuose yra 52 savaitgaliai, tik du iš jų būdavau namuose. Per adventą ir gavėnią.
Dabar saksofono į rankas nebepaimu. Uždžiūvo jo mygtukai. Vis ruošiuosi suremontuoti, bet niekaip neprisiruošiu. Galbūt, kai išeisiu į pensiją. Galėsiu gedulingus maršus groti. Beje, pagrabe geriau grajyti nei veselėje.

- Vestuvių muzikantui daug pavojų: paslysti, nusigerti. Kaip pavyko išlaviruoti?

Pagundoms neatsispiria žmogus, kuris neturi valios ir proto. Kada tuos du dalykus pameti, yra blogai. Elgetos, besikapstantys šiukšliadėžėse, juk ne visi buvę muzikantai.

1980-aisiais gavau paskyrą sklypui. Tuomet kartu dirbusi buhalterė pasakė: „Antanai, iš tavęs nebeliks žmogaus.“ Viskas: plytos, cementas –
buvo gaunama per buteliuką. Namą pasistačiau ir esu žmogus. Nenusigėriau, nors taurelę išlenkiu progai pasitaikius.

Gyvenime visko reikia bijoti, antraip nejausi ribų. Jeigu bijosi, pasisaugosi. Bijosi paskęsti – prie skardžio neisi, giliai neplauksi. Dažnai stebisi, kad jūroje, ežere nuskendo geras plaukikas. Nieko čia keisto. Jie neturi baimės jausmo, visuomet jaučiasi „ereliais“. O tas, kuris bijo, jūroje įbrenda iki kelių arba išvis prie upės neina. Baimės jausmas – savotiškas saugiklis, stabdis.

Per gyvenimą tris trobas pasistačiau. Ketvirtoji gali būti iš šešių lentų. Apie statybas, galima sakyti, viską išmanau. Tai man labai padeda dirbant valdišką darbą. Mat seniūnui tenka pabūti ir statybininku, ir santechniku, ir trinkelių klojėju. Žinoma, tik tokiu atveju, jei seniūnas nori kažką padaryti.

- Rugsėjo 1-ąją suėjo treji metai, kai dirbate Degaičių seniūnu. Menininko prigimtį turinčiam žmogui nesvetimas šis darbas?

Menininko gyslelė labai padeda. Jei jos neturėčiau, man būtų vienodai, žydi gėlės aplinkui ar ne. Pasiųsčiau su dalgiu kartą per metus žolės nupjauti, ir to pakaktų. Taip buvo iki manęs. Kada užsimojau sodinti gėles, mane durnino. Neva išraus, pavogs. Visiems atkirsdavau: išraus, jos vieton sodinsime kitą, tvirtesnę. Galiu pasidžiaugti, šiemet nė viena gėlė nedingo, nors nėra sargo.

Rėmėjų dėka pastatėme paminklą žemaičių tautai. Radau 26 tonas sveriantį akmenį, pasirūpinau, kad jis būtų atgabentas į parką. Visą žiemą kasėme sniegą nuo takų, idant žemė giliau įšaltų ir atlaikytų techniką, kuria buvo vežamas ypatingo sunkumo krovinys.

Labai didžiuojamės turėdami savo botanikos parką, kuriame daugiau nei 200 medžių rūšių. Noriu, kad jame būtų gražūs takeliai, prie kiekvieno medžio po lentelę su informacija apie augalą.

Dar daug ką reikia sukurti, sutvarkyti. Kada du pirštus susikiši į burną ir sušvilpus nukrenta pinigų maišiukas, dirbti labai paprasta. Visai kas kita, kai pinigų nėra. Turi suktis pasitelkdamas visą kūrybiškumą. Kartą važiavom ir pakelyje radom pamestą vandens šildytuvą. Perpjovėm per pusę ir padarėme parkui dvi šiukšliadėžes. Ir praktiška, ir gražu.

- Degaičiams labai pasisekė, kad turi tokį veiklų seniūną.

Negaliu nieko sakyti ir komentuoti. Nesiklausau jokių atsiliepimų, kalbų. Galiu paminėti faktą: praėjusiais metais mane išrinko geriausiu rajono seniūnu. Gyvenime reikia būti biednam ir kukliam. Nevalia savęs kelti ant drobinų, nes labai greitai gali nuvirsti.

- Būti geru seniūnu – misija ne iš lengvųjų. Kaimo žmones sunku išjudinti, įtraukti į visuomeninę veiklą...

Degaičiuose yra kultūros centras, veikli jo direktorė, meno vadovas. Jų pareiga žmones judinti, linksminti. Aš tik padedu, kad kultūros centras degaitiškius klibintų. Mes turime savo kapelą, nereikia samdyti profesionalių muzikantų, kad jie pagrotų šventėse ir renginiuose. Tuomet žmogus jaustųsi paliktas nuošalyje, nereikalingas.

Įtraukti, žinoma, nėra lengva. Tačiau reikia ieškoti būdų, žmones kalbinti. Jeigu jis nemoka groti, gal tada nori šokti, dainuoti. Kai diedukas išsitraukia seną savo bandoniją, jaunuolis pasiima birbynę, gali sakyti, kad kultūra kaime gyvuoja.

Šiemet „Gero ūpo“ laidoje laimėjome antrą vietą. Degaičius išgarsino „Lietuvos talentu“ pripažintas Marius Petrauskas. Juokdamasis sakau: tik Degaičiuose žmonės iškyla į aukštumas. Kai kažkas vyksta Degaičiuose, žmonės ir patys pradeda stengtis, pasitempia, atsiranda entuziazmas.

Būdavo, kai kurie degaitiškiai nusipjauna kieme žolę ir ją išmeta už tvoros. Visiems paaiškinau, kad taip daryti nedera. Kelių metrų ruožas anapus tvoros priklauso ne seniūnijai, o jiems patiems. Bendros kalbos nerastumėm, jei seniūnijos teritorija skendėtų dilgėlėse, o aš žmonių prašyčiau, kad jie tvarkytųsi. Visi juk atkirstų – eik ir pats nusipjauk. Nuo savo pavyzdžio reikia pradėti. To ir vaikus mokome. Jiems pastatėme linginius, sutvarkėme aikšteles, vakarais renkasi žaisti tinklinio. Kai vaikas neturi savo vietos, jis lipa į medį, skina gėles, nes jam reikia siusti, išsikrauti.

- Jums teko krimsti ne tik muzikanto, bet ir verslininko, aludario duonos?

Lietuvoje pradėjus kurtis kooperatyvams, draugas pasiūlė imtis verslo. Telšių dailės technikume buvau dirbęs meistru, gerai žinojau, kaip liejamos raidės, iškabos. 1990 metais įsteigėm savo kooperatyvą ir keletą metų iš aliuminio darėm gražias rankenas. Savo produkciją vežiojom po visą šalį. Po kurio laiko sugalvojome remontuoti automobilius. Nuvažiavau į Pakruojį pirkti ratų suvedimo aparatūros. Ją pardavęs žmogelis davė savo vizitinę kortelę. Dėmesį atkreipė joje besipuikuojantis apynys. Pasirodo, pardavėjas buvo aludarių asociacijos pirmininkas. Paragavus gero alaus, pačiam gimė mintis tokį pabandyti daryti. Devynerius metus vadinausi aludariu.

- Jums eilėn rikiuojant nueitus gyvenimo etapus, knieti paklausti, o kada ir kaip sugalvojote barzda kilnoti sunkumus?

Visą laiką auginau barzdą. Tik kai pradėjau daryti alų, jai leidau augti nevaržomai. Man nė motais buvo nuomonės, jog atrodau kaip popas. Tuomet visiems erzinantiems sakiau: „Barzdą nusikirpsiu, kai padarysiu gerą alų.“ O viduje jau sukosi noras įrodyti, jog barzda skirta ne tik kiemui šluoti.

Viskas prasidėjo nuo alaus statinės. Netoli Telšių, Ryškėnuose, vyko sunkumų kilnojimo varžybos. Vienam iš organizatorių, geram bičiuliui Zigmontui Šimkui, pasisiūliau barzda pakelti alaus statinę. Jam ši mintis pasirodė be galo įdomi. Kone kasdien jis ėjo pas mane ir vis klausė, ar jau bandžiau kelti statinaitę. Neapsikentęs nuėjau į alaus barą, įsipyliau 30 l alaus į statinę, iš viso svėrė 40 kg.

Pabandžiau, o ji nė iš vietos. Ašaros bėga, ją vis keliu ir dedu, keliu ir dedu. Galų gale pakėliau. Prieš 13 metų mane pirmą kartą parodė per sporto žinias. Nuo tada viskas ir prasidėjo. Minėtoje šventėje buvęs žurnalistas Vytautas Vitkus netrukus pakvietė į televiziją. Čia buvo užregistruotas ilgiausios, 32 cm siekiančios barzdos rekordas. Jo iki šiol niekam nepavyko iš manęs atimti.

- Vien barzda daugiau nei pusšimtį kilogramų sveriančios merginos nepakelsi, džipo su penkiais keleiviais nepatrauksi. Būtinas fizinis pasiruošimas?

Žinoma. Jeigu bus silpnos kojos, sprandas, atsitūpti, atsistoti ir su barzda pakelti sunkumo neįmanoma. Plaukai atlaikys, bet stuburas ne. Prieš pasirodymus mėnesį ruošiuosi be atvangos. Neinu į draugų gimtadienius ir šventes. Iškraunu, išvalau organizmą. Maistas taip pat būna kruopščiai parinktas.

Anksčiau nugaros nejuosdavau raiščiu. Mane pamatę gydytojai be galo stebėdavosi ir prie smilkinio pridėję sukiodavo pirštą. Dabar be diržo nė į vieną renginį nevažiuoju. Nugarą buvau pagadinęs, bet susitvarkiau, nors medikai buvo paskelbę savo verdiktą. Jie vienbalsiai tvirtino, jog mano sunkumų kilnojimo karjera jau baigta, būtina operacija. Jų žodžiais netikėjau ir visomis išgalėmis siekiau pasveikti. Ką dariau? Ogi šliaužiojau. Pasiklodavau kilimėlį ir kiekvieną rytą vos išlipęs iš lovos pirmyn ir atgal per kambarį šliauždavau 30–50 metrų. Kiekvieną rytą „atlaisvinti“ slankstelius būtina.

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Įtariama, kad Santaros klinikų atstovai reikalavo atlygio dėl itin stambių viešųjų pirkimų papildyta Santaros klinikų komentaru (283)

Virš Santaros klinikų pakibo rimtas galimos korupcijos šešėlis. Pareigūnai įtaria, kad klinikų...

Naujos kartos nusikaltėliai norėjo pasirodyti kaip gaidukai: tai – nužmogėjimo viršūnė (211)

Po baisaus ir šaltakraujiško nusikaltimo – atpildo metas: trys Vilniaus rajono gyventojai...

Įspėja apie pavojų – vieno gyvūno kaime gali nelikti (186)

Miškuose masiškai gaišta šernai, afrikinis kiaulių maras (AKM) artėja prie Žemaitijos....

Po Rusijos samdinių žūčių – skandalas Dūmoje: įtraukti labai rimti žaidėjai (211)

Kremliaus pastangos nuslėpti netekčių karinėse pajėgose mastą pastaraisiais metais tapo ypač...

Britanijos kalėjime nusižudė paauglys lietuvis (10)

Britanijoje įkalinimo įstaigoje nusižudė vos 18-kos sulaukęs lietuvis, kuris buvo sulaikytas už...

„Eurovizinėse“ atrankose – skandalas: kaltina sukčiavimu balsuojant (177)

Pirmadienio rytą LRT paskelbė balsavimą ir suteikė progą į atrankas grįžti dviem antrojo...

Dėl klaidos prekybos centre pirkėjai prašomi pasitikrinti banko sąskaitą (2)

Prekybos tinklo „ Tesco “ atstovai pranešė, kad dėl įvykusios sistemos klaidos parduotuvėje...

Lavrovas: jų ten jau tūkstančiai, jie kelia grėsmę Rusijai (138)

Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas įspėja – tūkstančiai „ Islamo...

Vyrų pokalbis lėktuve vedė iš kantrybės – norėtų, kad lietuviai taip nebemąstytų (20)

Kaip visi puikiai matome, vasario mėnesį žiema Lietuvoje kaip reikiant įsismarkavo. Nuo tokio...

Kibernetinio saugumo centras stebi situaciją dėl „Huawei“

Nacionalinis kibernetinio saugumo centras (NKSC) prie Krašto apsaugos ministerijos, reaguodamas į...