Prieš tapdamas kapitonu, jis daug metų dirbo inžinieriumi, Panevėžio aeroklube konstravo lėktuvų modelius, o išmokęs skraidyti ore praleido 1500 valandų. Tarpinėje stotelėje Panevėžio mero kėdę išbandęs vyras tvirtino: „Oras ir vanduo ne skirtingos, o labai panašios stichijos. Norint jas įveikti, būtina nepriekaištinga erdvinė orientacija, puikus fizinis pasirengimas. Esminis skirtumas tik tas, kad jūroje viskas vyksta šimtą kartų lėčiau nei danguje. Be to, čia dar būna šalta ir šlapia.“
Vietoj pradžios
Ne vienerius metus sportiniu lėktuvu skraidęs ir neblogų sportinių rezultatų pasiekęs Valdemaras Vizbaras, maloniai mus priėmęs burlaivyje, kuris specialiai buvo pastatytas buriavimo mokyklai ir prieš trejus metus parplukdytas iš Olandijos, kalbėjo: „Knygų prisiskaitę žmonės įsivaizduoja, kad jūroje penkių metrų bangos atrodo labai romantiškai. Tokie tautiečiai, vos tik įlipę į laivą, pareiškia, kad nori čia patirti ekstremalių pojūčių. Tačiau visus norus užgesina ir dviejų metrų banga. Ja greitai pasisotinama, nes ji per dieną dešimt tūkstančių kartų tave makaluoja ir plaka, o tu jautiesi taip, tarsi būtum riedančioje nuo kalno statinėje. Banga niekada nei atsiprašo, nei klausia, kokia tavo savijauta.“
- Kuo škuna „Brabander“ išsiskiria iš kitų laivų?
Pirmiausia tuo, kad ji varoma burėmis. Kitaip negu didieji laivai, turintys motorą, šis laivas plaukia su vėjo pagalba be jokio dyzelino. Burinius laivus tikrosios jūrinės valstybės pasitelkia profesionaliems jūrininkams rengti – tiek kariškiams, tiek civiliams. Tik čia galima išeiti tikrąją jūreivystės mokyklą, nes buriniame laive galima rasti viską: šiuolaikinę navigacinę sistemą, moderniausius mechanizmus bei sunkiai žmogui paklūstančias stichijas. Būsimasis jūrininkas turi išmokti suvaldyti bangas, vandens sroves, vėją, suprasti, jog plaukiant jūra būtinas užsigrūdinimas, gera sveikata. Laive niekada neišvengsi sunkaus fizinio darbo ir ekstremalių situacijų. Plaukdamas buriniu laivu, turi ne žiūrėti, kurioje pusėje uostas, o sekti, koks vėjas pučia.
- Burlaivis, kuriuo Jūs plaukiojate pastaruosius trejetą metų, yra klasikinis. Jame nėra nebūtinų mechanizmų, visos burės, kaip ir anksčiau, keliamos rankomis, o jūra eikliai skrieja tik tada, kai jame išsijuosę darbuojasi per dešimt jaunų, stiprių vyrų. Ar jame saugu?
Jūra yra stichija, o žmogaus saugumas priklauso nuo jo paties. Juk ir keliu važiuojant bus nesaugu ir atsitiks nelaimė, jei nesivadovausi kelio ženklais, viršysi saugų greitį. Aš manau, kad saugumas priklauso ne vien nuo laivo konstrukcijos, didžiąją dalį avarijų lemia žmogus.
Burlaivio „Brabander“ konstrukcija labai patikima. Tuo įsitikinome jį plukdydami iš Olandijos. Tuomet patekome į labai rimtą štormą, jūroje siautė beveik dešimties balų audra. Ją laivas puikiai atlaikė, nors mes neturėjome jokios patirties, kaip jį valdyti. Pirmasis krikštas parodė, jog ir nevisiškai pažįstant laivą galima drąsiai juo plaukti.
- Kaip jaunieji jūrininkai suvaldo dvistiebį 36 m ilgio ir 6 m pločio burlaivį?
Įgula susideda iš patyrusių žmonių: kapitono, jo pavaduotojo, vyr. mechaniko, bocmano, turinčių ne vienerių metų patirtį ir žinančių, ką laive reikia daryti, bei jaunimo, kuris čia ateina pasimokyti. Jaunuoliai niekada neverčiami daryti to, ko nemoka ar bijo. Ir į stiebus jiems lipti tikrai nereikia, nebent patys nori pasitikrinti savo jėgas, galimybes bei fizinį pasirengimą. Iš pirmo karto į stiebą, kurio aukštis 28 metrai, niekas neužlipa. Aukščio baimė nugalima pamažu.
Žmogus ten lipdamas turi jaustis drąsiai, juk į stiebą lipama ne žiūrėti į priekį. Burlaivis turi dar ir skersines bures, kad jas nuleistum, privalai ne tik užlipti į viršų, bet ir nueiti į laivo galą, vadinamąją rėją. Jei žmogui pakinkliai drebės, ką jis padarys? Jo rankos bus įaugusios į medį.
Esant neramiai situacijai daugiausia dirba profesionalioji įgula. Jaunimas tik padeda . Daug ko išmokstama uoste.
Prakalbus apie mokymąsi, reikia pasakyti – Lietuvoje saugios laivybos administracija nenori pripažinti, kad jūreivių mokymas turi prasidėti buriniame laive. Ta problema atsirado dėl to, kad mūsų šalis dar nėra jūrinė valstybė.
Bet kuris lietuvis karo laivyno karininkas, studijavęs užsienyje, – Danijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Vokietijoje, paklaustas, ar jis atliko praktiką buriniame laive, neabejotinai atsakys: taip, kaipgi kitaip. Visos valstybės tai daro, išskyrus tris – Lietuvą, Latviją ir Estiją. Mūsų kaimynės neturi nė burinio laivo. Lietuva šiuo atžvilgiu būtų pažangesnė, tačiau ji neišsiugdžiusi suvokimo, kurį dėl būsimųjų jūrininkų mokymo turi lenkai, rusai, švedai, suomiai, danai, vokiečiai.
Rinkdamasis jūrinę specialybę, jaunas žmogus nežino, kaip jo organizmas atlaikys jūrą. Joje nieko nėra tiesaus, nesiūbuojančio. Jeigu jis visą laiką vems ir gulės kryžiumi, koks iš jo bus jūreivis? Jūrligė atima visas jėgas, neturėdamas valios jai pasipriešinti, esi kaip numirėlis, nereikalingas laivo balastas. Tokiu atveju tenka rinktis – dirbti krante arba eiti į jūrą ir būti niekam tikusiu.
- Burlaivis „Brabander“ yra Klaipėdos universiteto nuosavybė. Kiek kainuoja tokio laivo išlaikymas?
Išlaikymo kainą lemia daug veiksnių. Daugelyje šalių mums nekainuoja krantinė ir nereikia mokėti uosto mokesčių. Paprastai tokio laivo paros sąnaudos siekia apie tūkstantį litų. Jeigu laivas plaukia, pinigus – iš turistų, mokomųjų reisų – užsidirba pats. Žodžiu, kai burlaivis juda, nieko nekainuoja, be to, dar šiek tiek uždirba, o kai stovi, brangiai atsieina jo išlaikymas. Dažnai tenka girdėti priekaištą, esą daug kainuojančio laivo Lietuvai nereikia, nes jis yra per didelė prabanga.
Be pagrindo burbančiųjų norėčiau paklausti, kokia iš tikrųjų yra Lietuva– valstybė prie jūros ar jūrinė valstybė. Jeigu mūsų valstybė baigiasi sulig Palangos paplūdimiu, tada, žinoma, mums nieko nereikia, tik maudymosi kelnaičių. Lietuvoje ir vyrauja toks supratimas – jūra yra Palanga.
Lietuviai, latviai, estai – visi gyvena prie jūros, tačiau kaimynų požiūris į ją kitoks nei mūsų. Latviai sugebėjo išsaugoti žvejybinį laivyną, lietuviai jį „išparceliavo“ ir išvogė. Sukėlėme uosto mokesčius – ir kai kurie laivai mus aplenkia. O kur dar netylantys ginčai dėl Šventosios pramoginio uosto?
Turime galimybę jį turėti, bet nieko nedarome. Kitos valstybės tokia proga pasinaudotų. Minėtieji latviai Paviluoste – mažame miestelyje už Liepojos – iš europinių pinigų pastatė mažą uostelį. Visi supranta, kad jūra yra vartai į pasaulį, tik ne mes. Tai mentaliteto problema. Bet ne tik dabartinė – ištisų šimtmečių. Paaiškinama, nes Lietuva niekuomet neturėjo savo jūros. Jūra priklausė vokiečiams, kuršiams, todėl ir nesusiformavo jūrinis mentalitetas nei istorinės jūrininkystės ištakos.
- Apie jūrininkus prikurta daug mitų ir legendų. Kiek jie atspindi tikrovę?
Iš tikro, prietarų yra daug. Pasak vienų, į jūrą negalima plaukti penktadienį, ypač nesiseka, jei jis išpuola tryliktą dieną. Tačiau aš esu plaukęs ir nieko blogo neatsitiko, priešingai, žygis buvo labai sėkmingas. Prietarai draudžia jūreiviams skustis prieš plaukiant į jūrą, ragina tinkamai susitarti su Neptūnu. Tokie tikėjimai reikalingi romantikos mėgėjams. Iš tikro žygio sėkmę lemia vienas dalykas – geras pasirengimas.
Yra daug legendų apie girtus jūrininkus. Bet ir jos tik knyginės. Plaukiant laive galioja „sausas“ įstatymas. Tvarkingą alkoholio vartojimą reglamentuoja ir piratų įstatymai, nes jūra yra pavojinga darbo vieta, čia kiekviena klaida gali kainuoti gyvybę. Supažindindamas su saugos taisyklėmis visiems be jokių pagražinimų pasakau: iškritus už borto, prasideda tavo problemos, nes kol apsuksiu laivą, nuleisiu bures, audringoje jūroje surasiu nelaimėlį, praeis valanda, dvi. Po tiek laiko žmogus jau bus be gyvybės ženklų. Be to, siaučiant audrai, kažin ar priimsiu sprendimą nuleisti gelbėjimo valtį ir rizikuosiu dar dviejų žmonių gyvybėmis.
- Trys sūnūs taip pat pasekė Jūsų pėdomis?
Mano vaikai dirba savo darbus, nors buriavimui nėra abejingi. Nieko keista, nes nuo vaikystės buvo laive. Jie visi gerai plaukioja, bet kurį galiu drąsiai išleisti į jūrą. Dvyniai Augustinas ir Kristijonas pasekė mano pėdomis tik tiek, kad pasirinko studijuoti, kaip ir aš, fiziką. Tačiau jie šioje srityje pasiekė kur kas daugiau – mokslo daktarais taps būdami 28-erių metų. Vyresnysis sūnus Dominykas – verslininkas. Jis dalyvavo jachtos „ Ambersail“ žygyje – apiplaukė Horno kyšulį. Dukros Ingridos jūra netraukia. Jos žodžiais, tokio blogumo, koks būna laive, niekur kitur nerasi.
- Per pokalbį sakėte: jūrininko gyvenimas nei šioks, nei toks. Pusę metų telefonas būna ne ryšio zonoje, atitolstama nuo draugų, krante paliktų reikalų. Politiko duona buvo skalsesnė?
Kai buvau Panevėžio miesto meras, politika dar buvo kiek aiškesnė ir žmonės nebuvo tiek sugedę. Dabar nebeįsivaizduoju savęs politikoje. Jei laive būtų elgiamasi taip, kaip politikoje, greitai tave išmestų už borto. Laive mes gyvename kaip šeima. Tam tikro privatumo yra kajutėse, o denyje turi paklusti sistemai, mechanizmui. Jeigu tarp įgulos narių bus nesutarimų, jie nepadirbs laive – gana uždaroje erdvėje. Pagal tai komandos nariai ir susiderina. Jau dveji metai, kai įgula visai nesikeičia.
Iš pradžių buvo problemų – vienam su „šnapsu“, kitam su pareigingumu. Dabar tarp tų, kurie natūraliai atsisijojo, sunku būtų įvaryti pleištą.
Kapitono atsakomybė – kur kas didesnė nei mero. Savivaldybėje asmeniškai už nieką neatsakai, skyrių milijonas, kol ieško, kas kaltas, kalto nebelieka. Laive vienas atstovauji visiems. Kas tik čia benutiktų, atsako kapitonas. Statute parašyta aiškiai – kapitonas laivą valdo vienvaldiškai ir pats už viską atsako.
Aš dažnai juokauju: nors laivas yra valstybės dalis, atsišvartavus nuo kranto baigiasi visa demokratija, ir laive įsigali griežta monarchinė hierarchija. Čia blogiau nei kariuomenėje. Laivyne visada buvo griežtesnė tvarka, tokia ji išliko ir iki šiol, kitaip jūroje nesusitvarkysi. Net prie stalo yra hierarchija. Jei kas atsisėda į kapitono vietą, iš jo sulaukia griežtos pastabos, arba jis apsisukęs išeina. Tokia tvarka yra visuose laivuose, nes taip mokoma drausmės.
Kad jos gerai išmokstama, galiu spręsti iš savo sūnų. Plaukiodami jachta jie suprato, kad jūroje negali būti nebaigtų darbų, nes bet koks atsainumas gali kainuoti gyvybę. Jų ir bendraamžių atsakomybės jausmas pradėjo skirtis dar paauglystėje. Niekada negavo pastabų dėl nepadarytų pamokų, alkoholio ar narkotikų vartojimo. Tomis temomis mes atvirai diskutuodavome plaukdami jachta. Tačiau turėjome kitų bėdų.
Mokykloje jų niekas negalėdavo pastumti, jei vieną pastumdavo, į pagalbą ateidavo kiti du. Jūreiviškas solidarumas iš karto suveikdavo. Mažesnieji dvyniai dalyvavo visose rimtesnėse Vilniuje vykusiose muštynėse. Ir žandikauliai buvo sulaužyti, ir kaktos įskeltos. Žmona už tai ant manęs pykdavo, neva aš į tai žiūrįs atlaidžiai. Neatlaidžiai, bet ką aš turėjau daryti? Negi eiti kartu su jais muštis? Kita vertus, reikia mokėti apsiginti. Žinoma, toks auklėjimo būdas ne pats geriausias. Svarbiausia rezultatas. O juo aš esu patenkintas.
