Arba kaip nors gudriai pasikviesdavo prie savęs, kad taikiai užsibaigtų visi vaikiški mūsų konfliktai. Taip ir užaugau – po močiutės sparneliu. Ir kai ji, visiškai senučiukė, jau gulėjo ligos patale, mano jaunystė buvo pačiame žydėjime. Bet aš vis tiek stengiausi kuo daugiau laiko praleisti su ja.
Vieną dieną močiutė paprašė jos spintoje surasti raudonąją rankinę. Toji rankinė buvo tapusi legenda: kadaise mes, anūkės, vis norėjome pasičiupti ją savo mergaitiškiems žaidimams, bet tai buvo vienintelis daiktas, kurio močiutė neduodavo. Mat ją buvo parvežęs senelis iš paties Budapešto, kas tais laikais (jis ten lankėsi 1968-aisiais) atrodė absoliučiai neįmanoma. Ir vis dėlto. Taigi, ta rankinė buvo pati brangiausia močiutės vertybė. Ypač po senelio mirties. Žinoma, ne materialine prasme, nors šiomis dienomis ji būtų įvertinta tikrai nemaža sumele. Tada apie tokias perspektyvas niekas net pagalvoti nebūtų išdrįsęs.
Taigi, suradau tą rankinę. Ir lyg sulėtintame kine stebėjau, kaip savo drebančiomis, suvytusiomis ir senatvinėmis dėmėmis nusėtomis rankomis močiutė atsega tą vis dar blizgantį spragtuką, apgraibomis kuičiasi viduje ir ištraukia į nosinėlę surištą mazgelį. Tada paprašo: atrišk. Aš atrišu. O ten – žiedas. Didelis, gražus, auksinis žiedas rožinio akmens akute. Tada išgirdau ir žiedo istoriją. Pasirodo, jis mano močiutei atiteko kaip anytos palikimas. O jos anyta jį buvo gavusi iš savo mamos. Taigi – iš mano prosenelės.
Močiutė pasisakė ilgai dvejojusi, kam žiedą palikti: mano mamai (savo marčiai), ar man. Mat neturėjo dukters. Ir vis dėlto nusprendė, kad nori, jog žiedą turėčiau aš. Taip pat turėjau įsipareigoti saugoti jį, o atėjus laikui padovanoti savo pirmajai dukrai, o jei neturėsiu dukters – pirmajai marčiai.
Apsiverkiau. Tiesą sakant, apsikabinusios verkėme abi. O kai močiutės nebeliko, ją man primindavo tas žiedas. Nemūvėdavau jo. Buvo per didelis, per prašmatnus. Bet kartais vakarais išsitraukdavau dėžutę ir tarytum vėl kalbėdavausi su savo mylima močiute.
Dukters susilaukiau. Ir net ne vienos, o dviejų. Mergaitės buvo smalsios ir žingeidžios. Tokios smalsios, kad net įsisuko į mano papuošalus. Ir vieną gražią dieną, panorusi prisiminti močiutę, dėžutę, kurioje laikiau jos dovanotą žiedą, aš radau tuščią. Nepadėjo jokios paieškos, jokie klausinėjimai ir barniai. Žiedas dingo kaip į vandenį. Tiesą sakant, žinojau, kokių tai kūmučių darbelis. Bet mergaitės buvo per mažos, kad pavyktų ką nors išsiaiškinti. Ir nors žinojau, kad ašaros nepadės, ištisas savaites verkiau.
Atėjo pavasaris. Eglutę, kurią buvome pasipuošę per Kalėdas, vyras išnešė iš terasos ir pasodino kiemo pakrašty – įkasė su visu vazonu į žemę. Per kitas Kalėdas vėl ją išsikrapštėme ir parsinešėme į vidų. Nurankiojau parudavusius spygliukus, nukarpiau aplūžusias šakeles, išravėjau užsilikusias žoleles, išpurenau žemelę. Galiausiai atsinešiau vandens ir šliūkštelėjau ant šaknų, kad nepradėtų vysti.
Ir tada įvyko stebuklas: dailiai prigludęs prie pat eglutės kamieno pasimatė... močiutės žiedas! Ir tik tada mano mažosios mergaitės prisiminė visą pernykštę jo istoriją. Pasirodo, nesutarė, kuri žiedu puošis, susibarė ir net susigrūmė tarpusavyje, ir mažoji, jausdama, kad vyresniosios nenugalės, žiedą paslėpė įkišdama į žemes eglutės vazone.
Dabar žiedą saugau mergaitėms neprieinamoje vietoje. O jo sugrįžimą pas mane laikau tikru Kalėdų stebuklu.
Lolita
Istorija atsiųsta konkursui Mano stebuklinga istorija, nutikusi per Kalėdas. Laukiame ir jūsų istorijų!
