Buvau pirmoji senelių anūkė, ir galbūt todėl pati mylimiausia. Ar bent jau taip jaučiausi. Kai mama ar tetos vis liepdavo nusileisti mažiukams pusbroliams, pusseserėms ar sesėms, močiutė mane užtardavo.
Žiedas
© Shutterstock

Arba kaip nors gudriai pasikviesdavo prie savęs, kad taikiai užsibaigtų visi vaikiški mūsų konfliktai. Taip ir užaugau – po močiutės sparneliu. Ir kai ji, visiškai senučiukė, jau gulėjo ligos patale, mano jaunystė buvo pačiame žydėjime. Bet aš vis tiek stengiausi kuo daugiau laiko praleisti su ja.

Vieną dieną močiutė paprašė jos spintoje surasti raudonąją rankinę. Toji rankinė buvo tapusi legenda: kadaise mes, anūkės, vis norėjome pasičiupti ją savo mergaitiškiems žaidimams, bet tai buvo vienintelis daiktas, kurio močiutė neduodavo. Mat ją buvo parvežęs senelis iš paties Budapešto, kas tais laikais (jis ten lankėsi 1968-aisiais) atrodė absoliučiai neįmanoma. Ir vis dėlto. Taigi, ta rankinė buvo pati brangiausia močiutės vertybė. Ypač po senelio mirties. Žinoma, ne materialine prasme, nors šiomis dienomis ji būtų įvertinta tikrai nemaža sumele. Tada apie tokias perspektyvas niekas net pagalvoti nebūtų išdrįsęs.

Taigi, suradau tą rankinę. Ir lyg sulėtintame kine stebėjau, kaip savo drebančiomis, suvytusiomis ir senatvinėmis dėmėmis nusėtomis rankomis močiutė atsega tą vis dar blizgantį spragtuką, apgraibomis kuičiasi viduje ir ištraukia į nosinėlę surištą mazgelį. Tada paprašo: atrišk. Aš atrišu. O ten – žiedas. Didelis, gražus, auksinis žiedas rožinio akmens akute. Tada išgirdau ir žiedo istoriją. Pasirodo, jis mano močiutei atiteko kaip anytos palikimas. O jos anyta jį buvo gavusi iš savo mamos. Taigi – iš mano prosenelės.

Močiutė pasisakė ilgai dvejojusi, kam žiedą palikti: mano mamai (savo marčiai), ar man. Mat neturėjo dukters. Ir vis dėlto nusprendė, kad nori, jog žiedą turėčiau aš. Taip pat turėjau įsipareigoti saugoti jį, o atėjus laikui padovanoti savo pirmajai dukrai, o jei neturėsiu dukters – pirmajai marčiai.

Apsiverkiau. Tiesą sakant, apsikabinusios verkėme abi. O kai močiutės nebeliko, ją man primindavo tas žiedas. Nemūvėdavau jo. Buvo per didelis, per prašmatnus. Bet kartais vakarais išsitraukdavau dėžutę ir tarytum vėl kalbėdavausi su savo mylima močiute.

Dukters susilaukiau. Ir net ne vienos, o dviejų. Mergaitės buvo smalsios ir žingeidžios. Tokios smalsios, kad net įsisuko į mano papuošalus. Ir vieną gražią dieną, panorusi prisiminti močiutę, dėžutę, kurioje laikiau jos dovanotą žiedą, aš radau tuščią. Nepadėjo jokios paieškos, jokie klausinėjimai ir barniai. Žiedas dingo kaip į vandenį. Tiesą sakant, žinojau, kokių tai kūmučių darbelis. Bet mergaitės buvo per mažos, kad pavyktų ką nors išsiaiškinti. Ir nors žinojau, kad ašaros nepadės, ištisas savaites verkiau.

Atėjo pavasaris. Eglutę, kurią buvome pasipuošę per Kalėdas, vyras išnešė iš terasos ir pasodino kiemo pakrašty – įkasė su visu vazonu į žemę. Per kitas Kalėdas vėl ją išsikrapštėme ir parsinešėme į vidų. Nurankiojau parudavusius spygliukus, nukarpiau aplūžusias šakeles, išravėjau užsilikusias žoleles, išpurenau žemelę. Galiausiai atsinešiau vandens ir šliūkštelėjau ant šaknų, kad nepradėtų vysti.

Ir tada įvyko stebuklas: dailiai prigludęs prie pat eglutės kamieno pasimatė... močiutės žiedas! Ir tik tada mano mažosios mergaitės prisiminė visą pernykštę jo istoriją. Pasirodo, nesutarė, kuri žiedu puošis, susibarė ir net susigrūmė tarpusavyje, ir mažoji, jausdama, kad vyresniosios nenugalės, žiedą paslėpė įkišdama į žemes eglutės vazone.

Dabar žiedą saugau mergaitėms neprieinamoje vietoje. O jo sugrįžimą pas mane laikau tikru Kalėdų stebuklu.

Lolita

Istorija atsiųsta konkursui Mano stebuklinga istorija, nutikusi per Kalėdas. Laukiame ir jūsų istorijų!

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Miestelis, kur Žolinės atlaidai – svarbiau nei Naujieji (10)

Nė dviejų tūkstančių gyventojų neturinti Krekenava rugpjūčio 15 dieną pasikeičia...

Amžius – svarbus rodiklis imant būsto paskolą (92)

Jei esate vyresnio amžiaus ir norite pasiimti paskolą, bankai jos gali ir nesuteikti.

Iš kuklios sumos išgyvenantis daugiavaikis tėtis prisipažino: ne finansiniai sunkumai yra didžiausias iššūkis (167)

800-1100 eurų – iš tokių mėnesinių pajamų Mažeikiuose gyvena Juozo daugiavaikė šeima ....

Įvertino prezidentines socdemų svajas: apie patekimą į antrą rinkimų turą svajoti neturėtų (78)

Vytenis Povilas Andriukaitis, Vilija Blinkevičiūtė ir Rasa Budbergytė – ši socdemų trijulė...

Pajuokauti sumanę Laisvės alėją rekonstruojantys darbininkai netikėtai pateko į kadrą (101)

Karštą vasaros dieną rekonstruojamoje kauniečių pamėgtos Laisvės alėjos dalyje vyko...

Avarija Vilniuje: susidūrus BMW ir „Volvo“ automobiliams buvo sužaloti 3 žmonės (17)

Trečiadienį Vilniuje įvyko eismo įvykis: susidūrė BMW ir „Volvo“ automobiliai. Medikai į...

Ekspertai juokauja: jei toks bus Karbauskio pasirinkimas, tai Vilniau, laikykis (431)

Europarlamentaro Antano Guogos vis dažnesni pasirodymai valstiečių-žaliųjų draugijoje ėmė...

Trumpas priėmė Putino iššūkį: šių ginklavimosi varžybų Kremlius tęsti tiesiog nepajėgs (1801)

Tebūnie ginklavimosi varžybos. Mes juos pranoksime visur. Taip dar 2016-ųjų gruodį sakė tuomet...

Įrengė 22 kv. metrų butą Vilniaus senamiestyje: čia tikrai galima gyventi ir dviese (146)

Mažas butas, jeigu yra tinkamai įrengtas, gali būti puiki erdvė gyventi jaunam žmogui arba net...

Mokslininkas turi gerų žinių Palšytei ir neabejoja – Gudžius šturmuos pasaulio rekordą (8)

Rūtai Meilutyt ei būtina didinti galią, o Andrius Gudžius turi galimybių pagerinti pasaulio...