Ar Čekoslovakija prašė pagalbos? Ir nuo ko sąjungininkų šalių ginkluotosios pajėgos turėjo ją apsaugoti?
Siekė sukurti „socializmą su žmogišku veidu“
1968-ųjų „pavasaris“ Čekoslovakijoje prasidėjo stebėtinai anksti: sausio mėnesį. Antoninas Novotny’is buvo pašalintas iš Čekoslovakijos komunistų partijos vadovo pareigų, o jį pakeitė 46 metų politikas Aleksandras Dubčekas. Tada šioje šalyje ir prasidėjo liberalizacijos periodas, įvedus Čekoslovakijos komunistų partijos inicijuotą „Prahos pavasario“ reformų programą. Dubčekas siekė sukurti demokratinį socializmą. Dauguma analitikų manė, kad jo kandidatūra tiesiog tiko visoms politinėms jėgoms: ir toms, kurios palaikė pokyčius, ir toms, kurios buvo konservatyvesnės.
Vienaip ar kitaip, bet Dubčekas buvo tas žmogus, po kurio „Prahos pavasaris“ tapo realybe – leido nors trumpam įsitvirtinti ir sustiprėti demokratijos užuomazgoms, rašo history.com.
1968 metų balandžio mėnesį buvo suformuluota Čekoslovakijos komunistų partijos pozicija, kuri iškart sukėlė nerimą Kremliuje. Tačiau Dubčeko ir jo bendraminčių pasiūlytose idėjose nebuvo nieko nusikalstamo: programa tiesiog siekė sukurti „socializmą su žmogišku veidu“.
Šalyje prasidėjo reformos, pirmiausiai praplėtusios žmogaus teises: paskelbė žodžio laisvę ir cenzūros panaikinimą, užtikrino susirinkimų laisvę. Taip pat suteikė šalies piliečiams galimybę laisvai keliauti į bet kurią pasaulio šalį. Turėjo pasikeisti ir ekonomika: buvo įvestas ekonominis valstybės įmonių savarankiškumas, leista individuali darbo veikla. Visa valdžia šalyje buvo decentralizuota.