aA
Ar pažįstame moterį, kuri beveik visu tarpukariu buvo pirmoji šalies dama? Ją, jau brandaus amžiaus moterį, šalia prezidento Antano Smetonos daugelis atpažintų iš nuotraukų. O koks ji buvo žmogus? Ilgiausiai šalies istorijoje pirmąja šalies ponia buvusi moteris iki šiol nėra geriau pažįstama.
Antanas Smetona ir Sofija Smetonienė. Archyvo nuotr.

Išlaukta nuotaka

Sofija Chodakauskaitė (gim. 1886 m. sausio 12 d. Panevėžio apskrityje Nociūnų valsčiuje Gavenonių dvare) nuo vaikystės buvo kalbi, energinga, mėgstanti bendrauti, veikli, nestokojanti drąsos ir ryžto. Nors Antano ir Marijos Joanos Chodakauskų šeima priskirtina lenkiškai kalbantiems bajorams, tačiau vyriausia jų dukra Sofija nuo jaunystės simpatizavo lietuvių tautiniam judėjimui ir neslėpė savo lietuviškos orientacijos. Tam įtakos turėjo tėvų giminystės ryšiai su Gabrielės Petkevičaitės-Bitės tėvais, draugystė su Jono Jablonskio šeima ir kitais lietuvių švietėjais.

Sofija su būsimu vyru, tuomet dar tik gimnazistu 21 metų Antanu Smetona susipažino 1895 m. vasarą, kai jai tebuvo 10 metų. Neformaliu Smetonų piršliu laikytinas kalbininkas Jonas Jablonskis, kuris rekomendavo A. Smetoną kaip gabų korepetitorių jos broliui Romanui.

A.Smetona lėšų studijoms užsidirbdavo mokydamas aukštesniųjų valdininkų ir dvarininkų vaikus. Inteligentiškam, patrauklios išvaizdos, ramaus malonaus būdo, visuomet taktiškam A.Smetonai buvo nesunku gauti gerai apmokamų pamokų. Atrodo, kad jaunuolis patiko ir Chodakauskams. Tarp Sofijos ir Antano užsimezgė graži draugystė ir vieną dieną jaunuolis pažadėjo, kad kai tik jo išrinktoji baigs gimnaziją, jis atvažiuos pasipiršti.

Motinystės išbandymai

A.Smetona ištesėjo savo žodį, nes vos tik baigusi Mintaujos gimnaziją Sofija sulaukė pasiūlymo tuoktis. Tuo metu ėmė daugėti iš lietuvių valstiečių šeimų kilusių inteligentų santuokų su išsimokslinusiomis bajoraitėmis. A.Smetona buvo kilęs iš neturtingos ūkininko šeimos, gimęs ir užaugęs paprastoj sodžiaus trobelėj, todėl anksčiau tokia nelygi santuoka būtų buvusi vadinama mezaliansu. Laimė, išsilavinimui įgijus didesnės svarbos nei mėlynasis kraujas, neturtingi, bet išsilavinę vyrai tapo bajorų šeimose pageidaujamais jaunikiais.

Po vestuvių devyniolikmetė Sofija su 30-mečiu vyru, žemės banko tarnautoju, persikėlė gyventi į Vilnių. 1905 m. porai gimė dukra Marija Danutė, o 1906 m. – antra dukra Birutė, kuri trejų metukų mirė nuo smegenų uždegimo. Abiejų mergaičių sveikata kūdikystėje buvo silpna, todėl Sofijai teko patirti daug skaudžių išgyvenimų.

Net ir A.Smetona savo draugams guodėsi: „Amžinai neturiu pinigų. Tos vaikų ligos, šie metai mane ėste ėda.“ Šeimai buvo sunku tiek psichologiškai, tiek finansiškai, mat Marytę teko vežti net į Peterburgą gydyti. Išgyvenę dukrelės Birutės netektį Smetonos 1913 m. susilaukė sūnaus Juliaus Rimgaudo.

Budėdama prie sergančių vaikų Sofija ne kartą galvojo apie piktą likimą, kadangi artimų giminaičių (jos tėvai buvo pusbrolis ir pusseserė) santuokų padariniai pasireiškia silpna palikuonių sveikata. Anksti susidūrusi su motiniškais rūpesčiais, Sofija galėjo suprasti ir kitų patiriamą vargą bei skausmą, tapo aktyvi visuomenininkė, daug dėmesio skyrė ligonių bei motinų ir vaikų problemoms.

Gyvenimo kryžkelė

Vilniuje Smetonų namai greitai tapo vienu svarbiausių lietuvių kultūrinio gyvenimo centrų, čia dažnai rinkdavosi lietuvių veikėjai, vyko politinės diskusijos. Sofija pamėgo meno saviveiklą, tapo svetinga namų šeimininke.

Pas Smetonas dažnai viešėdavo Sofijos krikštamotė, tuo metu žymi rašytoja, visuomenės veikėja G.Petkevičaitė-Bitė, kun. Juozas Tumas-Vaižgantas, Juozas Tūbelis, Mikas Petrauskas su broliu Kipru. Šeimininkai su svečiais ne tik diskutuodavo, bet ir muzikuodavo, padainuodavo – ir Sofija, ir Antanas turėjo gražius balsus.

Sofija susidraugavo su vyro politinių diskusijų dalyvio Mykolo Biržiškos žmona Bronislava. Būtent čia buvo kryžkelė, kai S.Smetonienė galėjo rinktis, ar būti aktyvia vyro pagalbininke ir dalyvauti visuomeniniame darbe, ar likti šešėlyje ir pasišvęsti tik šeimai. Gyvo charakterio, mokanti bendrauti Sofija nutarė aktyviai remti vyro ir kitų lietuvių inteligentų siekį kovoti už lietuvių tautines ir politines teises iš pradžių esant Rusijos imperijos carų valdžiai, o vėliau – derantis su vokiečių okupacine valdžia Lietuvoje.

Jau tuomet prasidėjo jos kaip vienos įtakingiausių neformalios politikos veikėjų karjera, tačiau anuomet ji net nesvajojo, kad vieną dieną jos vyras taps Lietuvos prezidentu, o ji – ponia prezidentiene.

Pravertė žmonos kraitis

Iki šiol nepakankamai įvertinta S. Smetonienės parama vyro ir bendražygių veiklai. Šis sprendimas reikalavo didelio jaunos moters pasiaukojimo, mat politinė A.Smetonos karjera ir lietuvių inteligentijos kuriamos būsimos Lietuvos valstybės vizijos buvo menkai apmokamos.

Atsisakęs tarnybos banke ir atsidavęs visuomeniniam darbui, kurį tikrai mėgo, A.Smetona negalėjo tinkamai aprūpinti savo šeimos. Nuo nepriteklių gelbėjo Sofijos asmeninis kraitis, jai priklausančio dvaro pajamos.

Nors ir teko atsisakyti prabangesnės buities, prie kurios ji buvo įpratusi, Sofija nelaikė to didele auka. Jai kur kas daugiau džiaugsmo teikė stiprėjantis lietuvių susitelkimas, augantis vyro Antano autoritetas tarp lietuvių inteligentijos.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, lietuvių komiteto sprendimu Smetonų šeima liko Vilniuje. S.Smetonienė per Pirmąjį pasaulinį karą, gerai kalbėdama vokiškai ir būdama išdidi bajoraitė, vokiečių okupacinei valdžiai ne kartą parodė savo principingumą ir gavo leidimus, kad galėtų badaujantiems Vilniaus varguoliams atvežti maisto iš Daugų ir Alytaus. Jos dėka okupacinė valdžia leido daugeliui lietuvių grįžti iš Rusijos į gimtinę, o apie 50 žmonių karo metais gyveno jos namuose.

Vokiečiams traukiantis, S.Smetonienė su Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti, kurios vienu vadovų buvo ir A.Smetona, perėmė kariuomenės atsargų sandėlius ir maisto atsargas, drabužius, kitus buityje naudingus daiktus ir skirstė visiems, „kam buvo bėda“.

Užuovėja Šveicarijoje

1919 m. balandį A.Smetonai tapus pirmuoju Lietuvos prezidentu, S.Smetonienės net nebuvo Lietuvoje. Bijodamas dėl žmonos ir mažamečių vaikų saugumo vykstant Lietuvos nepriklausomybės kovoms, A.Smetona išsiuntė šeimą į Šveicariją. Būtent iš Šveicarijos Sofija kone kasdien rašė ilgesingus laiškus vyrui. Išlikusiuose laiškuose juntama pagarba, šilti jausmai, artimas ryšys, kuris jungia sutuoktinius, kalbant apie vaikų ligas, buitinius namų rūpesčius, perpasakojant įvairius susitikimus.

Sofija maloniai kreipdavosi į vyrą „Brangus Ante“, „Mano Antyte“, o laiško pabaigoje pasirašydavo „Tavo žmona“. Smetonų šeimai buvo būdingas visiškas atvirumas: žmona vyrui apibūdindavo savo sveikatą, nuotaikas ir pateikdavo kuo smulkiausią savo asmeninių išlaidų ataskaitą, į kurią tilpdavo sąskaitos už naujus drabužius, vaistus, buities daiktus bei tokios smulkmenos kaip rinkliava bažnyčioje, paaukojimai įvairiems asmenims ir kišenpinigiai viešbučio šveicoriui. Tai nebuvo susiję su smulkmeniškumu, bet su tam tikra atsakomybe už gaunamus pinigus.

A.Smetona skaidrumo ir tvarkos finansiniuose dalykuose reikalaudavo ne tik iš ministrų, bet ir iš artimųjų. Iš Sofijos laiškų vyrui galime spręsti apie jos įsitraukimą į Lietuvos politinį gyvenimą: ji džiaugėsi įvairiais lietuvių laimėjimais ir piktinosi kai kurių politinių veikėjų bailumu, prisitaikėliškumu.

Būdama užsienyje prezidentienė S.Smetonienė beveik nejuto pakitusio savo statuso. Iš pradžių ji šveicarams neprisipažindavo esanti Lietuvos prezidento žmona. Kai jos viešbutyje paklausė: „Ar jūs nesate artima su Lietuvos prezidento A.Smetonos šeima?“, ji pasimetė ir atsakė, kad Smetonų Lietuvoje gana daug.

Sofijai buvo nesmagu prisipažinti, kadangi išvykusi su paprastais drabužiais ir nedidele pinigų suma ji atrodė lyg neturtinga namų šeimininkė. Sofijos sesuo Jadvyga Chodakauskaitė, tuo metu dirbusi Šveicarijoje Lietuvos informaciniame biure, išgirdusi apie tai, liepė seseriai baigti kalbėti šveicarams tokias nesąmones, pasirūpinti naujais gražesniais drabužiais ir užsienyje elgtis kaip pridera prezidentienei.

Įtraukė visuomeninė veikla

Tik aprimus kariniams veiksmams, 1919 m. rudenį Sofija su sūnumi Juliumi grįžo į Kauną, o dukra Marytė liko Šveicarijoje baigti gimnazijos. Laikinoji sostinė tuo metu nė iš tolo nepriminė gražaus ir taikaus miesto.

Lietuvos nepriklausomybės kovos tęsėsi, todėl prezidentienė kasdien po keletą valandų praleisdavo karo ligoninėje, kuri buvo perpildyta fronte sužeistų karių. Ji su kitomis Lietuvos Vyriausybės narių žmonomis teikė ligoniams maistą, vaistų ir vien savo apsilankymu kėlė kareivių dvasią.

Net ir tuo laikotarpiu, kai A.Smetona nebebuvo prezidentas (1920 m. birželis–1926 m.) S.Smetonienė aktyviai bendravo su užsienio diplomatais, lankydavosi diplomatų žmonų rengiamose arbatėlėse. 1922 m. ji tapo Kūdikių gelbėjimo draugijos steigėja, ilgą laiką rėmė valstybinį kūdikių lopšelį-prieglaudą.

Penkerius metus, kai A.Smetona neturėjo jokių valstybinių pareigų, S.Smetonienė toliau dirbo įvairiose moterų visuomeninėse organizacijose. Štai 1924 m. JAV konsulas Kaune Harry Carlsonas tarnybiniame pranešime į Vašingtoną taip apibūdino S.Smetonienę: „Ponia Smetonienė yra lenkų kilmės aukštai išsilavinusi moteris, yra žinių, kad jos šeima priklauso lenkų aukštuomenei. Ji ypatingai žavinti moteris ir gali būti priskirta trims svarbiausioms Lietuvos moterims šiuo laikotarpiu. <...> Ji tikrai puiki pokalbininkė, tačiau visuomet yra kažkoks aštrumas ir ironija jos kalbose, kai ji šneka apie asmenis ir reiškinius. Ponia Smetonienė yra aistringa lošėja kortomis ir gerai žinoma, kad ji lošia iš gana stabių sumų.“

Šis istorinėse knygose plačiai pasklidęs apibūdinimas yra labai subjektyvus, tačiau su kai kuriais teiginiais galima sutikti. Išties Sofijos savo vertės žinojimas, atvirai reiškiama nuomonė, kartais net kandokos replikos, jos nepažįstančių žmonių dažnai buvo įvertinamos kaip arogancija, pasipūtimas. Tik artimiausi draugai žinojo, kad už šaltokos ir savimi pasitikinčios moters įvaizdžio slepiasi gana jautri ir pažeidžiama asmenybė.

Nereikėtų S.Smetonienės tapatinti ir su priklausomais nuo azartinių žaidimų asmenimis. Tuo metu kortų lošimai buvo populiari pramoga ir kartu būdas pabendrauti su įvairiais žmonėmis. Matydama, kad diplomatiniame korpuse kortavimas yra labai paplitęs, ji suprato, kad dalyvaudama šiame žaidime galės labiau suartėti su užsienio diplomatais, o kartu ir gauti įvairios vyrui reikalingos informacijos.

Įvaizdis ir realybė

S.Smetonienei 1926 m. pabaigoje vėl tapus prezidentiene, diplomatai pastebėjo, kad ji dėl išaugusio savo naujo statuso nė kiek nepasikeitė – liko tokia pati linksma, nuoširdi, atvira ir kiek pašaipi tiems, kurių nemėgsta.

Nepaisant to, kad jokių didesnių skandalų Smetonų šeimoje nėra buvę, Kaune netrūko gandų. Praėjus daugiau nei 80 metų, kai Prezidento rūmuose, šiandienėje Istorinėje LR prezidentūroje Kaune, gyveno Smetonų šeima, dalis kauniečių turi susikūrę asmeninių S.Smetonienės įvaizdžių, kadangi savo aplinkoje yra girdėję įvairių nuomonių: kai kuriuos erzino jai būdinga ironija, valdingas būdas. Tačiau daugiau prikišti nebuvo ko: vaikai buvo suaugę, gerai išauklėti, didelių turtų šeima nesusikrovė, o ji, išmokusi būti dėmesio centre, stengėsi nesuteikti pagrindo apkalboms.

Kokia iš tiesų buvo prezidentienė? Kaip ji atrodė? Smalsumą gali patenkinti Istorinėje LR prezidentūroje demonstruojamas diplomato Petro Klimo mėgėjiškas filmas, kuriame tarsi atgyja ne tik S.Smetonienė, jos dukra Marytė Valušienė, sesuo Jadvyga Tūbelienė, bet ir dešimtys žymiausių lietuvių moterų.

Iki pat 1940 m. birželio, kai dėl gresiančios sovietų okupacijos su šeima pasitraukė į Vakarus, S.Smetonienė buvo ryškiausia Kauno elito dama, be kurios neapsieidavo jokie oficialūs valstybiniai renginiai ir miesto šventės. S.Smetonienė nebuvo neprieinama ponia, priešingai, mielai dalyvaudavo moterų organizacijų veikloje, dažnai tardavo sveikinimo žodį didesnėse šventėse ir savo buvimu stiprino moterų patriotizmą bei norą dirbti tėvynės labui.

Gyvenimo saulėlydis

1940 m. birželio 15 d. naktį S.Smetonienė su vyru ir savo dukros bei sūnaus šeimomis pasitraukė į Vakarus. Pasitraukimas buvo varginantis ir žeminantis, tvyrojo didelė įtampa, kadangi iš pradžių buvo sutarta, kad prezidentas išvyksta iš Lietuvos, tačiau pasiekus Kybartus jiems buvo pranešta, jog gautas įsakymas nieko per sieną nepraleisti. Per vieną naktį iš esmės prezidentas neteko autoriteto, su juo buvo elgiamasi lyg su eiliniu bėgliu.

Vėliau įsikūrę JAV Smetonos gyveno kukliai kartu su sūnaus Juliaus šeima. Įdomu tai, kad Lietuvos pasiuntinybė JAV Vašingtone, kuri buvo gausiai remiama ir A.Smetonos aukštai vertinama, su į JAV atvykusiu prezidentu elgėsi nepagarbiai, nesudarė sąlygų net laikinai apsistoti dideliame pasiuntinybės pastate.

Amerikos lietuviai prieštaringai vertino A.Smetonos pasitraukimą iš Lietuvos tokiomis dramatiškomis aplinkybėmis. Daugiausia pagarbos ir nuoširdžios pagalbos A. Smetonos šeimai parodė lietuvis Juozas Bachunas, kuris pakvietė apsigyventi jam priklausančioje viloje Tabor Farm Mičigane. Vėliau Smetonos persikėlė į Klivlandą.

Po A.Smetonos žūties namuose per gaisrą 1944 m. sausio 10 d. S.Smetonienė gyveno su sūnaus Juliaus šeima, prižiūrėdama anūkus, rūpindamasi namais. Jai buvo sudėtinga apsiprasti amerikiečių aplinkoje, su svetima kultūra. Nepaisant didelės širdgėlos dėl paliktos tėvynės, ji ir toliau sekė įvykius, sielojosi dėl kasdien žūstančių brolių ir sesių sovietų okupuotoje Lietuvoje.

Metai bėgo, jos vaikai pamažu įsitvirtino naujoje tėvynėje, užaugo anūkai, paseno ji pati. S.Smetonienė mirė Klivlande 1968 m. gruodžio 28 d., sulaukusi 82 metų.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Po daugelio metų aplankė Gariūnus: tokias kainas mieste sunkiai rasi (312)

Ilgus metus Gariūnuose nesilankiusi Aistė apniukusį šeštadienį nusprendė netysoti namie, o...

20 metų jauniau atrodanti moteris išklojo savo paslaptį: tereikia valgyti kelis produktus dvidešimtukas (38)

Elizabeth Peyton-Jones – 49-eri, bet ji atrodo lyg būtų 30 m. amžiaus. Natūropatė, žolininkė,...

Geidžiamas darbdavys Vilniuje samdiniams leidžia itin daug: įvaizdžiai privers gardžiai pasijuokti (10)

Vilniuje įsikūrusi IT sprendimus visame pasaulyje teikianti įmonės „ Tesonet “ yra esantys...

Kėdainiuose apsilankęs Kirilenka prakalbo apie FIBA „langų“ sabotažą (4)

Tarptautinės krepšinio federacijos ( FIBA ) sumanyta pasaulio čempionato atrankos varžybų sistema...

Kas nutinka, kai alkoholis ir narkotikai nustoja veikti: 25 metus vartojęs vyras neturi ko slėpti

„Kai būdamas 12 metų pirmą kartą pasigėriau, iškart nusprendžiau, kad tai bus mano gyvenimo...

„Putino liudininkai“: 2012-aisiais prasidėjo tikros nesąmonės (254)

Vitalijaus Manskio dokumentinis filmas „Putino liudininkai“ – viena iš svarbiausių...

Po žinių apie sniegą – patikslinta sinoptikų prognozė: nemalonumai užklups netikėtai (37)

Sekmadienio dieną Lietuvos padangė bus debesuota. Nedideli pragiedruliais pasirodys kai kuriose...

Lori Anne Allison – vienintelė moteris, sugebėjusi nutempti Johnny Deppą prie altoriaus: kas ji ir kodėl apie ją nekalbama? (10)

Gerokai anksčiau, nei suvaidino kapitoną Sparrow ar policininką Tomą Hansoną, Johnny‘is Deppas...

Įsidėmėkite šiuos patarimus: štai ko nedaro stiprias asmenybes išugdantys tėvai (5)

Ką daryti, kad vaikai užaugtų stipriomis ir savimi pasitikinčiomis asmenybės, prirašyta...

Žaidėjus išteisinęs ir sirgaliams dėkojęs Jankauskas: tai jau kelia neviltį specialiai iš Ploješčio (111)

Ploješčio miesto tuščios stadiono tribūnos nesukliudė antrąkart rumunams įveikti Lietuvos,...