aA
Šiuo metu LNK seriale „Pavogta laimė“ nusikalstamo pasaulio atstovą vaidinantis aktorius Saulius Siparis prisipažįsta tikįs likimu ir didele viltimi, kuri neišvengiamai prie jo artėja...
Saulius Siparis
© DELFI (A.Didžgalvio nuotr.)

– Kai jums paskambinau, tikėjausi jus rasti kur nors sodyboje ant pievutės, tačiau patį vasaros piką leidžiate prikaitusiame mieste...

Šiuo metu lyg ir atsirado šiokia tokia pauzė, bet susitikimai, nauji planai leidžia nuvykti į sodybą tik savaitgaliais. Liūdna, kad turiu sėdėti mieste. Su mielu noru vartyčiausi Švenčionių rajone ant žolytės, jei susikurčiau kokybišką senatvę. Tačiau kol kas negaliu drybsoti ramus – vis dar turiu krutėti.

– Dažnai jus apninka mintys apie kokybišką senatvę?

Pastaruoju metu dažnai. Net nežinau, ar tai galima pavadinti senatve. Tiesiog ateina toks laikas, kai tau atrodo, jog gyvenime viskas kartojasi, viską lyg ir esi išmokęs, taip ir murgdaisi tame beprasmybės suvokimo liūne. Rutina mane gąsdina. Kartotis nesinori. Juk antrą kartą ir meilės nepakartosi, nes sugadinsi gražius prisiminimus. Lyg ir negalėčiau niekuo skųstis, tačiau turiu slaptą viltį, kad dar ateis šventė į mano kiemą ir atneš didelį džiaugsmą bei dvasinį pasitenkinimą, kad ne tik būsiu tam tikrų funkcijų atlikėjas, bet ir kažką padarysiu savo dideliam malonumui.

– Kada pradėjote apie tai mąstyti?

Tą kokybiškos senatvės vėžį man įvarė vienas senas vokietis. Su žmona Ugne ir dukrele Salomėja sėdėjome restorane ant gražaus šlaito Kroatijos Krko saloje. Šalia mūsų įsitaisė vokietis su labai gražia mergina, į anūkes jam labiau tinkančia, nors jų bendravimas to nerodė. Jis išsipasakojo, kad Hamburge išpardavė savo nekilnojamąjį turtą ir prisipirko apartamentų Portugalijoje. Vienuose pats gyvena, kitus nuomoja.

Sakė taip išsprendęs kokybiškos senatvės klausimą. Pagalvojau, jog tai gali padaryti kiekvienas. Praėjusią vasarą pats nuvažiavau į Portugaliją. Radau 27 apartamentus. Tačiau įdomiausia, kad nekilnojamuoju turtu Portugalijoje prekiauja rusų mafija. Vėliau įsitikinau, kad savo kokybiškos senatvės klausimą panašiai sprendžia daugelis lietuvių.

– Prieš kelerius metus kalbėjote, jog rojus žemėje – Tailandas ar Kambodža, kur vieną dieną galbūt ir pats persikelsite...

Iš tikrųjų net nežinau, kur norėčiau įgyvendinti tuos planus. Tie kraštai mane labai traukia. Šiuo metu mano sūnus Marius studijuoja kino ir televizijos režisūrą Malaizijos Kvala Lumpūro universitete antrame kurse. Galbūt pavyks apsidairyti ir ten. Bijau tik vieno – žinant mano charakterį dar visaip gali nutikti.

Man visą laiką reikia veiksmo. Jaunystėje daug sportavau, buvau tokios banditiškos natūros, su bušido „chebra“ bendravau, kažkada dziudo ir pats užsiiminėjau, tačiau sulaužė man nugarą ir baigiau. Pagalvojau, dar anksti ant žolės vartytis. Turi pinigų – gerai, bet krutėti reikia. Pagaliau yra ambicijos. Atsiranda net savotiška liga. Mūsų profesija – narciziška. Aktoriai visada nori būti aukščiau, juk ne veltui jie dirba scenoje. Tačiau ne visiems pavyksta. Kitaip kam rinktis tą aktorystę...

– Kada buvo jūsų žvaigždžių valanda? O gal ji yra būtent dabar?

Nežinau. Man atrodo, kad niekada jos nebuvo. Vis dar laukiu. Gal prieš mirtį pakilsiu ir tada krisiu. Gyvenime aš dažnai pavėluoju. Penkiolika metų atidaviau teatrui. Kai į Akademinį dramos teatrą atėjo Jonas Vaitkus, pradėjau daug dirbti su juo. Už dramoje „Getas“ sukurtą vaidmenį net pelniau geriausio metų aktoriaus vardą. Tačiau ta pertvarka ir tuoj prasidėjusi vadinamoji dainuojanti revoliucija ištuštino teatrų sales. Kai žmonės išėjo į gatves, tada ir aš išėjau iš darbo. Dar įkūrėme „Vaidilos“ teatrą, bet ir jis sugriuvo.

– Tuomet suabejojote, ar pasirinkote tinkamą kelią?

Dar ir šiandien suabejoju. Man susidaro įspūdis, kad ne aš rinkausi, o mane pasirinko. Kažkas mus valdo. Gal genai suveikė, nežinau... Mano tėvas buvo operos solistas Rimantas Siparis, mama – aktorė Marija Rasteikaitė. Aš buvau pasiruošęs studijuoti teisę, net Baudžiamąjį kodeksą mintinai mokėjau. Tačiau eidamas pro tuometę konservatoriją pamačiau skelbimą, kviečiantį į parengiamuosius kursus norinčiuosius studijuoti aktorystę pas profesorę Ireną Vaišytę.

Perskaičiau ir užėjau. Ir velnias mane nešė į tą galerą. Kažkas, matyt, suveikė. Stojo gal 280 žmonių. Priėmė aštuoniolika, tarp kurių buvau ir aš. Kai tėvas sužinojo, pradėjo juoktis. Sakė, dar vienas komediantas, jau trečios kartos, atsirado – nes ir mano senelis toks buvo. Siūlė užsikabinti visas jo premijas ir nieko nedaryti.

– Tad jeigu turėtumėte galimybę pats iš naujo surežisuoti savo gyvenimą, jis būtų kitoks?

Manau, kad viskas būtų taip pat. Nieko čia nesurežisuosi kitaip. Su metais pajunti, kad angelai sargai – jie iš tikrųjų yra – kažkaip pasuka tavo likimą, kai tau būna sunku. Atrodo, lyg ir priėjai ribą, kai nieko nenori, ir staiga tau kažką paduoda, tarsi sakydami: „Pabūk dar truputį.“ Nežinau, kaip režisuočiau savo likimą. Matyt, likimas mus pasirenka. Žemė sukasi, o tu, krisdamas žvaigždele, pataikei į tokią skylę. Galėjo Žemės rutulys pasisukti ir kitaip, gal tada būčiau gimęs Prancūzijoje ar Ispanijoje. Tačiau likimas nubloškė čia.

– Turite patirties ir teatre, ir kine, ir televizijoje. Jeigu pats imtumėtės kūrybos, kurioje srityje reikštumėtės?

Tai galėtų būti bet kuri iš šių sričių. Vis dėlto galbūt dar neatėjo tam laikas. Vienas geras draugas iš Izraelio man pasakė auksinę mintį: „Niekada neforsuok įvykių – jie patys ateina.“ Džiaugiuosi, kad turėjau galimybę gyvenime daug ką išbandyti.

– Ar žinote atsakymą, kodėl likimas jums lėmė dažniausiai kurti banditiško charakterio herojus?

Amerikonai sukūrė tokį įvaizdį. Jie važiavo į Rygą kurti „Robino Hudo“, tačiau pataikė į Vilnių. Jiems buvo tas pats. Matyt, tiko mano faktūra. Pradėjau nuo bandito, baisaus mafijos žmogaus. Suskaičiavau, kad iššaudžiau 64 žmones. Paskui už to įvaizdžio užsikabino ir lietuviai. Jau sukurta gal dešimt serialų, kur vaidinu blogiuką. Tačiau teatre pradėjau, atvirkščiai, nuo labai teigiamų herojų. Tada dar ir gražus buvau.

– Ar dabartinis „Pavogtoje laimėje“ jūsų kuriamas banditėlis kuo nors skiriasi nuo visų kitų?

Manau, kad niekuo. O kuo tie mūsų serialai skiriasi vienas nuo kito?..

– Kai susikūrėte banditišką įvaizdį, nepasijutote per daug suvaržytas?

Iš dalies. Kita vertus, ta pasiūla nėra tokia didelė. Vienas mano draugas žydas gerai pasakė: „Žinai, geriausi žmonės yra artistai. Jiems nereikia nei fašizmo, nei komunizmo. Ką jiems duodi, tą jie vaidina.“ O ką tu gali rinktis? Kartais mane aplanko keistas jausmas, net nejauku pasidaro, kai jaunimėlis mane pavadina maestro ar sodina į įvairias komisijas. Kai jau nesi scenoje ir atsiduri vertinimo komisijoje, pasijunti lyg būtum pensijoje.

– Niekada nebuvote nusistatęs prieš televiziją?

Absoliučiai ne. Jei kas ir sako, kad televizija yra blogai, vadinasi, tai daro iš pykčio, kad jų ten nekviečia. Iš tikrųjų aš vaidinau daug, bet neužmiršiu vieno momento. Kai TV3 mane pakvietė vesti žaidimo „Laimės ratas“, pajutau, kad didžiulis populiarumas, kurio taip ilgai sieki teatre, televizijoje gali ateiti per dvi dienas. Apėmė toks nusivylimas savo profesija. Televizija – galinga jėga. Aktoriui ji – labai palanki. Scenos žmogui to, aišku, reikia. Jis privalo būti žinomas. Kartą, kalbėdamas su jaunais aktoriais, pasakiau: „Jeigu jūsų gatvėje klausia, ką jūs dirbate, nesakykite nieko. Koks tu aktorius, jeigu tavęs nežino? Tada esi niekas, ir geriau užsiimti kitais reikalais.“

– Jeigu vienu metu jums pasiūlytų vaidmenį spektaklyje, kine ir darbą televizijoje, ką rinktumėtės?

Atvirai pasakius, beveik taip ir atsitiko. Manau, būtų galima suderinti. Kinas mane labai traukia. Jam jau daug atiduota. Teatras man nepatiko. Patiko būti scenoje, tačiau žiūrėti į kolegų kankinimąsi – tikrai ne. O kinas mane traukė savo magiška jėga, kitokiomis nei teatro galimybėmis.

– Ko aktoriui labiausiai reikia?

Pinigų. Sakau tai visai atvirai. Man atrodo, kad aš dar neatlikau juodosios gulbės giesmės. Mano fantastiškoji mokytoja I. Vaišytė man, studentui, yra pasakiusi: „Tu esi labai charizmatiškas, bet turi neigiamą žavesį.“ Tarp kitko, ir mano kraujas yra rezus minus trečios grupės.

– Ekrane kuriate neigiamus herojus, vedate nusikaltimų ir kovų kupinas laidas, todėl nekeista, kad dažniausiai jus matome itin griežtą. Ar toks esate ir gyvenime?

Tikrai ne. Mano siela – švelni kaip persikas. Aš tik viena žinau: neigiamo tu nesuvaidinsi. Bet koks, net didžiausias, žmogžudys randa pasiteisinimą, kodėl jis tai daro. Gal dėl savo šeimos gerovės? Savo vaidmenyse aš stengiuosi surasti tokių spalvų. Kita vertus, net ir filmavimo aikštelėje nėra taip paprasta nukreipti pistoletą, nors ir neužtaisytą, kitam į galvą. Vaidindamas turi patikėti ta akimirka. Iš pradžių buvo sunku, bet pripratau.

– Ar jus užplūsdavo tokios akimirkos, kai gailėjotės lekiančių metų?

Visą laiką gailiuosi, bet jau prie tos tėkmės pripratau. Ta riba buvo apie 40-uosius. Tada pradėjau justi, kad metai bėga, kad imi nepastebėti net datų, kartais nežinai, kokia šiandien diena. Pamažu suvoki, kad turi gyventi ir džiaugtis šia akimirka, tuo, ką turi. Vienas draugas prancūzas man yra sakęs, jog negalima praeiti pro gražią moterį, jeigu ji į tave pasižiūri. Nes tai – Dievo dovana tau tą akimirką.

Jokių ištikimybių čia negali būti. Jei praeisi, antrą kartą Dievas tau tokios dovanos neatsiųs. Dar buvo vienas gražus nutikimas. Kitas prancūzas pakvietė mus apsistoti savo didžiuliame bute Paryžiaus centre. Jame buvo du šaldytuvai. Pasakė: „Imkit, ką norit: viename – maistas, kitame – gėrimai.“

Atsidarėme vieną – tuščias, atsidarėme kitą – irgi tuščias. Tik šaldymo kameroje – nuogos azijietės nuotrauka. Vėliau jo paklausiau, ką tai reiškia. Jis paaiškino, kad toji moteris – jo paskutinė meilė, kuri paliko jį pabėgusi su kinu. Tokios išdavystės jis negalėjo atleisti, todėl įkišo jos nuotrauką į šaldymo kamerą. Galima net scenarijų parašyti apie šuoliuojantį gyvenimą. Kiekviena akimirka reikia mėgautis, nes nežinai, kas bus rytoj. Viltis vis tiek lieka. Aš savo galingo talento spėjau tik kokius penkiolika procentų išnaudoti.

– O kiek turėtumėte jo išnaudoti, kad gyvenimas įgytų prasmę?

Reikėtų visu šimtu procentų, jei įmanoma. Manau, daugeliui nepasiseka. Tikiu, kad man pavyks, jei nenumirsiu. Nereikia daug darbų. Kartais užtenka vieno, bet gražaus ir prasmingo.

– Kokiais savo gyvenimo darbais labiausiai didžiuojatės?

Prieš metus išleidau dvigubą savo tėvo R. Sipario dainų albumą. Net nežinau, kodėl šovė tokia mintis. Tiesiog sugalvojau, kad reikia. Po šitiek metų aš atradau savo tėvą. Jis buvo genialus dainininkas. Nenorėjau iš to albumo „biznio“ daryti – tiesiog jį dovanoju žmonėms, kuriems tai įdomu. Man jis – didžiulė vertybė.

– Galbūt yra dalykų, dėl kurių šiandien gailitės?

Be abejo. Ir daug jų, visko net neišvardysi. Išdavysčių buvo ne viena. Turbūt esu nuskriaudęs ne vieną moterį. Man kažkodėl būdavo klaidingai peršamas mergišiaus įvaizdis. Išgirsdavo kokią istoriją, paskui malkų priskaldydavo... Turėjau ne vieną ir ne trylika istorijų. Niekada nebuvau sportininkas meilėje. Aš įsimylėdavau. Paskui meilė praeidavo, ir mes išsiskirdavome. Dažniausiai tai įvykdavo mano iniciatyva. Galbūt tai – mano gyvenimo klaida. Su metais tai praeina.

– Su dabartine žmona Ugne jūs kartu jau nemažai metų...

Mes jau dvidešimt metų kartu. Negaliu sakyti, kad visą laiką buvau labai tyras. Visokių istorijų buvo. Kaip sakoma, kuprotą tik kapas ištiesins.

– Ką jums reiškia šeima?

Daug. Aš nesu šeimos žmogus, nors visą laiką buvau šeimoje. Kažkaip stengiuosi laviruoti. Esu niekinis tėvas. Turbūt. Esu egoistiškas, nes skiriu per mažai dėmesio savo šeimai. Mano pirmoji santuoka iširo. Matyt, čia genai kalti. Mano tėvas lygiai taip pat pasielgė. Šitai supratau tik sulaukęs brandaus amžiaus. Mane persekioja mintis, jog praleidau daug svarbių dalykų. Juk patys svarbiausi karjerai ryšiai mezgasi draugijose, vakarėliuose. Norėdamas kuo daugiau pasiekti, turi būti tame šurmulyje. O šeima tam trukdo. Nenorėdamas užgauti žmonos, aš visą laiką buvau šalia visų tų bendravimų. Na, bet turbūt man taip lemta.

– Sakėte, jog į aktorystę jus greičiausiai nuvedė genai. Ar jūsų genai persidavė jūsų atžaloms?

Jau sakiau, kad Marius dabar studijuoja režisūrą Malaizijoje. Vyriausiasis Kristijonas tapo dizaino bakalauru, paskui – scenografijos magistru. Dabar jis dirba scenografu Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Mano jauniausioji dukra Salomėja – apskritai genialus vaikas. Ji baigė pirmą klasę. Dar neidama į mokyklą jau skaitė Šekspyrą, o štai Marius per visą gyvenimą gal vieną ar pusantros knygos yra perskaitęs. Ji – mokyklos pirmūnė ir šiaip filosofuojantis žmogus. Nežinau, ar tai gerai... Kad tik paskui viskas neapsiverstų aukštyn kojomis.

– Ką norite suspėti nuveikti šią vasarą?

Galbūt dar kažką suspėsiu. Netrukus turi paaiškėti, ar išsipildys planai, susiję su naujais projektais. Dar žolę sodyboje teks pjauti. Man labai patinka keliauti. Labai norėčiau aplankyti Australiją. Mane ten traukia. Kažkada susapnavau, kad vaikštau Sidnėjaus gatvėmis, aiškiai mačiau gatvių pavadinimus, nors niekada nevarčiau žemėlapio, kavines...

Kai prasitariau vienai poniai iš Australijos, ji nustėro ir pasakė, jog būtent taip viskas ten ir yra. Tada nustėrau ir aš. Gal praeitame gyvenime ten gyvenau? Vienas burtininkas man išbūrė, kad turėsiu dar vieną gyvenimą. Kuo atgimsiu, nežinau. Gal žiurke savo namo rūsyje...

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

„Ekologistikos“ savininkas Cicėnas rėžė: nuimkite areštus nuo sąskaitų, nes atleisiu darbuotojus (180)

Alytaus įmonė „Ekologistika“, kurioje spalio 16-ąją kilo milžiniškas gaisras naudotų...

Naują automobilių mokestį Mačiulis sumalė į miltus: galės išvengti visi, kas tik norės (91)

„Klausimas, ar toks mokestis neprieštarauja Europos Sąjungos teisei, nes iš esmės tai prilygsta...

Didžiausios pasaulyje dykumos mįslės: radiniai iš kosmoso, dinozaurų kapinės ir banginių slėnis

Sacharos smėlis per ilgus amžius pasiglemžė daugybę gyvūnų, žmonių ir net miestų. Tai...

Kardiologė perduoda svarbią žinią apie cholesterolio tyrimą: kam ir kada privalu nedelsiant atlikti?

Visuomenės nuomonės tyrimo duomenimis, lietuviai skiria daug dėmesio cholesterolio kiekio kraujyje...

EP rezoliucija dėl Sausio 13-osios bylos teisėjų persekiojimo: pirmas žingsnis žengtas, bet finišas dar toli (7)

Pirmas rimtesnis postūmis link rezoliucijos, skirtos pasmerkti Rusijos vykdomą Sausio 13 -osios...

Paskelbė naujausią Lietuvos gyventojų sergamumo vėžiu statistiką: yra 3 pagrindinės onkologinės ligos (60)

Naujausia Nacionalinio Vėžio instituto (NVI) statistika rodo, kad sergamumas vėžiu auga – nuo...

Mokykla Biržuose neišsitenka tik su mokiniais: šviesti nusprendė ir tėvus (2)

Mokyklose vis daugiau dėmesio skiriant mokinių savijautai ir santykiams tarp mokyklos bendruomenės,...

Tragiškas įvykis Vilniaus pakraštyje – Minsko plente žuvo moteris (49)

Antradienio pavakarę, apie 17.09 val., sostinės policija ir greitoji pagalba gavo pranešimą, kad...

Pasišlykštėjo tautiečių komentarais socialiniuose tinkluose: man gaila tų garsių moterų

Labas, Skaitytojau. Tai ne bus pamąstymas apie švietimo ar pensijų reformas, jis bus apie kai ką...

Iš didžiausios EP frakcijos vadovo – palaikymas Sinkevičiui: suteikime šansą (6)

Didžiausios frakcijos Europos Parlamente – centro dešiniosios Europos liaudies partijos (ELP) -...