Negirdėtas žodis
Prisimenu, kokiomis viltingomis akimis sovietmečio pradžioje mūsų kaimo vakariniame pakraštyje, atsirėmusiame į Vilkos upę, gyvenęs mažažemis K. K. žiūrėjo į laikraštyje išspausdintą paveikslėlį, kuris vaizdavo būsimą bežemių ir mažažemių valstiečių gyvenimą – sėdi jie prie tokio valgiais ir gėrimais apkrauto stalo, prie kokio tais laikais sėdėdavo tik patys turtingiausi žmonės. K.K. visiems rodė tą laikraštį ir sakė: „Atėjo mūsų laikai!“
Taip, atėjo jų – bežemių ir mažažemių, tekintojų ir šaltkalvių laikai ir pas mus taip pat įsigalėjo proletariato diktatūra.
Bet metai slinko, o jo stalas vis buvo toks pat skurdus. Kartą vienas kandus kaimynas, pamatęs, kaip K.K. valgo iš rupių miltų ant krosnies plytos keptą paplotėlį, pašaipiai paklausė: „Tai kodėl nevalgai pyrago, kurį tau bolševikai savo laikraštyje žadėjo?“ Nuleidęs galvą žmogus ilgai tylėjo.
Deja, taip ir neteko jam sėdėti prie to naujosios „darbo žmonių“ valdžios žadėto gėrybių stalo, mirė jis buvusiame varge ir skurde.
Tiesą sakant, juk sukūrus tuos kolūkius, rodos, visoks turtas pats savaime ims plūsti į tavo dar varganus namus. Bet taip kažkodėl nebuvo. Ir žmonės ėmė galvoti, kodėl taip yra. Dabar žemės ir jis, tas buvęs mažažemis, ir kiti kaimo gyventojai turėjo net daugiau nei anksčiau – dabar visas kolūkis jiems priklausė! Bet niekas tuo kažkodėl nesidžiaugė, atrodė, kad tos žemės jie ir negavo, kad ji ne jų...
Išties, tas bendros žemės jausmas kažkodėl buvo labai klaidingas, apgaulingas – ji kartu ir tavo ir ne tavo. Ir kas iš to, kad neliko ežių, kad laisvai, nebaudžiamai gali visur vaikščioti po buvusių kaimynų žemę, gali ją arti, sėti, gali kartu su kitais derlių nuimti, bet jau grūdų į savo namus nesiveši! Pasiimsi – į kalėjimą tave pasodins!.. Taigi, keistas dalykas ta bendra nuosavybė...
Tuo tarpu komunistų valdžia jau po kelių metų ėmė trimituoti – išnaudotojiškos klasės likviduotos, išnaudojimas panaikintas, sukurta beklasė visuomenė! Gyvenk ir norėk! Rodės, visoks turtas pats savaime ims plūsti į tavo dar varganus namus. Bet taip kažkodėl nebuvo. Ir žmonės ėmė galvoti, kodėl taip yra? Ar tikrai jau atėjo ta išgirtoji tarybų valdžia?.. Ar ji tokia ir bus?.. Ar jie tiesą sakė, kalnus žadėjo?.. Taip, keletą vadinamų buožių išvežė, keletą kaimynų, rėmusių partizanus, pasodino, nebereikia eiti tarnauti pas ūkininkus – gali dirbti kolūkyje... Bet kad jis nieko už darbą nemoka...
Taigi, visokių klausimų kildavo žmonėms. Na, kadaise tekdavo bežemiams, mažažemiams, net vidutiniokų vaikams eiti tarnauti pas ūkininkus, bet jie sutartą kainą visada sumokėdavo. Jei kas nepatikdavo, kitąmet galėjai eiti pas kitą. Būdavo užsikiši kirvį už diržo ir eini į turgų – tai ženklas, kad ieškai darbo. Pamatęs tave su kirviu už diržo, prieidavo samdinio ieškantis ūkininkas ir pradėdavo derėtis – ką moki, kiek nori už metų darbą?.. Jei sutari, jei vienas kitam patinki – sukerti rankomis ir derybos baigtos, žinai, ką kitąmet veiksi, kur gyvensi, kiek uždirbsi...
O gal išties per mažai išsiderėjo, gal jis ir buvo tas tavo išnaudotojas, apie kurį klykė komunistai?.. Bet juk tada šimtai ūkininkų bankrutuodavo, vadinasi, jie negalėjo daugiau mokėti... O iš kolūkio pirmaisiais metais net išeiti žmogus negalėdavo – buvo kaip baudžiauninkas. O ir kur galėjo žmogus nueiti, palikdamas savo sodybą...Patinka ar nepatinka savame kolūkyje, kuriam viską atidavei, vis tiek privalai dirbti.
O atsiskaičius su valstybe, MTS-u, kitomis organizacijomis, likdavo labai mažai, tiesą sakant, beveik nieko nelikdavo. Antai prof. P. Vasinauskas buvo paskaičiavęs, kad kai kurių buvusio Varnių rajono kolūkių nariams metų gale už darbą senais pinigais tekdavo vos po 5–7 rublius t.y. po 50–70 kapeikų po pinigų reformos. Maždaug tiek kainuodavo pietūs valgykloje. Galiu patvirtinti mokslininko paskaičiavimus – kartą pats mačiau, kad tėvas už metų darbą ant pečių parsinešė trečdalį maišo prasčiausių grūdų. Tiek jie ir tegalėjo kainuoti. Už metų darbą! Ar kuris taip vadinamas buožė išdrįsdavo šitaip elgtis su savo samdiniu, taip jį apiplėšti?! Tokį darbdavį samdiniai iš toli aplenktų. Kolūkio aplenkti buvo neįmanoma.
Ir taip buvo daugelyje naujųjų kolūkių. Štai ką savo knygoje „Partizanų kovos Lietuvoje“ rašo istorikas Kęstutis K. Girnius: „Iki 1964 m. kaimiečių interesai bene visais atžvilgiais ir pagal visus kriterijus gerokai nukentėjo, nes per pirmuosius dvidešimt komunistų valdžios metų jie buvo apgaudinėjami ir išnaudojami.. Iš pradžių jiems buvo pažadėta nuosavos žemės, po kiek laiko ji buvo atimta, ir ne vienas buvęs bežemis buvo priverstas nenoriai ją atiduoti valdžiai. Steigiant kolūkius buvo žadamas rojus ant žemės, pilni aruodai, gėrybių perteklius visiems kolūkiečiams. Tikrovėje buvo tik baisus išnaudojimas, žmonės kentė alkį, kartais turėjo net vogti. Toliau autorius pažymi, kad dar 1952 m. didesnė pusė kolūkių nemokėjo savo nariams pinigų už darbadienius, o dar 1958 m. kolūkiečio atlyginimas už metus senais pinigais nesiekė ir 1300 rublių.
O gal panaikinus tuos stambius ūkius, taip, neva, išnaudojusius vargšus samdinius ir jų vietoje sukūrus naują struktūrą – kolūkius, išties pagerėjo žmonių gyvenimas, bent jau visi tapo lygūs?.. Bet juk vietoje to suniokoto ūkio gimė naujas, dar didesnis, kuriam jau nebeužteko to vieno vadovo – savininko ir atsirado daugybė kitų pareigybių – brigadininko, fermos vedėjo, agronomo, zootechniko, inžinieriaus-mechaniko, ekonomisto, buhalterio, pagaliau pirmininko! Ar jie tapo lygūs su lauko darbininkais, melžėjomis, kiaulių šėrėjomis, traktorininkais?.. Abejoju. Labiau panašu, kad taip gimė nauja klasė, kuri pati nieko negamino, o tik vadovavo, kontroliavo, organizavo ir į tuos eilinius paprastai žiūrėjo iš aukšto, kaip vyresni, didesni, svarbesni. Ir jiems mokėti taip pat reikėjo. Ir ne mažiau, ir iš tų eilinių uždirbtų pinigų. Ar tokiu būdu negimė nauja išnaudojimo forma? Iš čia ir klausimas – ar gali kolūkis, įmonė, bendrovė sėkmingai dirbti nesukurdama pridedamosios vertės?
