Šie metai buvusiai profesionaliai balerinai Elenai Juodišienei ypatingi – jos įkurtas ir vadovaujamas klasikinio bei modernaus šokio kolektyvas „Polėkis“ švęs 45-erių metų jubiliejų, o vadovei sukaks 80 metų.
Tiesa, Elenai daug svarbesnė pirmoji proga. Moteris prisipažįsta, kad baletas jai – visas gyvenimas, geriausias variklis, neleidžiantis sustoti. Iki šiol Vilniaus operos ir baleto teatre ji kuria choreografijas, veda repeticijas ir jų metu akylai stebi jaunutes šokėjas. „Šiandien mergaičių požiūris į baletą, į tikrąjį meną yra kitoks, tačiau lietuvių baleto mokykla pasiekė itin aukštą lygį“, – tvirtino profesionalė.
Užaugino daug garsių šokėjų
„Polėkį“ E. Juodišienė įkūrė būdama 35-erių, ir nuo tada ji – vienintelė šio kolektyvo vadovė. Per tokį ilgą laiką ši šokių studija užaugino ne vieną garsią šokėją: Astą Bazevičiūtę, Loretą Bartusevičiūtę, Birutę Banevičiūtę, Indrę Pačėsaitę, Sigutę Mikalauskaitę, Aistę Kriukelytę, Jeleną Malikėnienę ir kt.
„Šiame kolektyve šoko tos merginos, kurios neįstojo į baleto mokyklą, bet svajojo šokti su puantais. Čia išsipildė jų svajonės“, – pasakojo „Polėkio“ vadovė.
Tačiau net 23 metus pati profesionaliai baletą šokusi moteris pripažino, kad dirbti su šokėjais mėgėjais yra daug sunkiau nei su profesionalais. „Pasiekti tai, ko nori, kartais prireikia labai daug pastangų ir kantrybės“, – neabejojo Elena. Tačiau ne vieną užsienio šalį aplankęs kolektyvas dažnai sulaukdavo pagyrų, kad čia šokančios merginos niekuo nesiskiria nuo profesionalių.
Vos įsikūręs „Polėkis“ įsitraukė į Operos ir baleto teatro gyvenimą ir šiandien teatras be jo nebeįsivaizduojamas.
„Mūsų spektakliai patenka į teatro repertuarą, o šokėjos mėgėjos dažnai šoka ir kituose spektakliuose“, – džiaugėsi E. Juodišienė.
Buvusi profesionali šokėja apgailestauja tik dėl to, kad bėgant metams keičiasi merginų požiūris į baletą ir apskritai į tikrąjį meną.
Reta nori šokti su puantais
Elena gerai prisimena, kaip entuziastingai ir su kokia didele meile merginos anksčiau šokdavo baletą.
„Niekada nepamiršiu pirmosios „Polėkio“ mergaičių laidos. Šokis joms visada buvo prioritetas. Ne mokslai, ne laisvalaikis, net ne asmeninis gyvenimas, o šokis!
Pamenu, kai viena šokėja mane pakvietė į savo vestuves, kurios vyko tą pačią dieną, kaip ir suplanuotas koncertas. Perpiet ji susituokė Santuokų rūmuose, o vakare jau šoko scenoje. Dabar taip niekas nebesielgia“, – pasakojo kolektyvo vadovė.
Anksčiau repeticijos buvo šventas dalykas, o dabar merginoms labiau rūpi sesijos, egzaminai, laisvalaikis. „Prieš koncertus repetuodavome iki 23 val. Namo tekdavo eiti pėstute, nes viešasis transportas taip vėlai kursuodavo itin retai. Ir nieko, eidavome, ir dar kikendamos. O dabar mergaitės skaičiuoja minutes, kada baigsis repeticija. Viskas kitaip“, – sakė E. Juodišienė.
Galbūt todėl, kad šiandien šokių stilių pasirinkimas daug didesnis, vis mažiau merginų ryžtasi rimtai šokti baletą. „Atsirado gatvės šokiai, hiphopai... Daug merginų, pasimokiusių baleto, vėliau renkasi kitokius šokius. Reta nori šokti su puantais, o juk anksčiau dažna apie tai svajodavo“, – prisiminė moteris.
Begalinis noras būti scenoje
E. Juodišienė žino, kad žmogus laimingas būna tik tada, kai dirba mėgstamą darbą.
„Baletas – didžiausia mano meilė. Operos ir baleto teatre dirbu jau 60 metų, o aistra šokiui nė kiek nemažėja. Į visus spektaklius žiūriu labai rimtai, nesvarbu, ar merginos šoka senelių namuose, ar didžiojoje scenoje“, – pasakojo Elena.
Ji gerai prisimena, kaip pačiai buvo svarbu pasirodyti scenoje. Nesvarbu, kokioje ir ką šokti. Svarbiausia – ten būti. Galbūt todėl dabar moteriai sunku suprasti, kodėl jaunutės šokėjos skundžiasi, kad joms nusibosta šokti vis tą patį. „Šokti negali atsibosti!“ – neabejojo E. Juodišienė.
Baleto šokėjų karjera baigiasi po 20 metų. Elena šoko trejais metais ilgiau, o paskui privalėjo baigti.
„Savo noru vargu ar būčiau nustojusi. Tačiau turiu pripažinti, kad metams bėgant jėgos senka. Kita vertus, nebuvo sunku išeiti, nes jau turėjau „Polėkį“. O iš šio teatro mane išneš tik kojomis į priekį“, – juokėsi choreografė.
E. Juodišienė nesureikšmina artėjančio garbingo 80-ies metų jubiliejaus.
„Niekas nesikeičia, tik šiuolaikiniai veidrodžiai itin prastos kokybės. Nemanau, kad tokio amžiaus moterys turi rištis skaras ir spirtis į šlepetes. Aš renkuosi ryškių spalvų drabužius ir aukštakulnius!“ – entuziazmu tryško Elena.
