Anot istoriko Jameso Hannamo, universitetus baigusių gydytojų darbas buvo „intensyvesnis, brangesnis ir skausmingesnis“, tačiau realus poveikis nuo liaudies daktarų pasiekimų menkai tesiskirdavo. Dvi pagrindinės procedūros buvo kraujo nuleidimas ir mikstūrų iš žolelių girdymas, ką mielai atlikdavo abiejų kategorijų gydytojai.

Nustatant diagnozę dažniausiai imti šlapimo mėginiai, iš kurių buvo bandoma daryti kokias nors išvadas. Pati kolba, skirta šlapimui supilti, tapo gydytojo profesijos simboliu ir net būdavo naudojama bausmėse už ligonio nugydymą. Kaip rašo Davidas Wootonas, naujojoje Jeruzalės karalystėje 1245 m. buvo priimtas įstatymas, nurodęs, kad pacientui mirus dėl gydymo daktaras turi plakamas gatvėje rankoje laikyti šlapimo buteliuką, o tuomet būti pakartas.

Tokios bausmės, be abejo, skatino gydytojus ir apsidrausti nuo galimų kaltinimų pakenkimu ligoniui. Todėl kaip rašyta viename XII a. tekste: kai palieki ligonį, tark keletą žodžių jo šeimos nariams. Pasakyk, kad jis labai serga. Jeigu pacientas pasveiks, tavo sugebėjimai bus tik labiau išaukštinti. Jeigu jis numirs, draugai patvirtins, kad niekuo pagelbėti negalėjai. Kitaip tariant, paprastam Viduramžių gyventojui didelių vilčių pasveikti tuometinė medicina negalėjo suteikti.

Ankstyvaisiais Viduramžiais gydymas apskritai nebuvo laikomas mokslu. Kadangi daktarai turėdavo dirbti rankomis, ši sritis buvo daugiau priskirta prie amatų. Tik naujai atradus graikų ir arabų mokslo žmonių darbus mediciną imta labiau gerbti. XI–XII a. atsiranda ir pirmosios mokyklos: Salerne, Paryžiuje, Padujoje, Bolonijoje, Monpeljė bei kituose miestuose, dažniausiai universitetuose.

Turėtų žinių pagrindą sudarė II a. gyvenusio Klaudijaus Galeno mokymas apie organizmą ir jį sudarančius keturis skysčius (kraują, flegmą, geltonąją tulžį ir juodąją tulžį). Būtent dėl to toks didelis dėmesys ir skirtas kraujo nuleidimui bei žolelių girdymui (kurio tikslas dažnai būdavo sukelti vėmimą). Galeno idėjos ilgą laiką nebuvo kvestionuojamos ir tik nuo XIV a. imta į žmogaus kūno sandara žvelgti šiek tiek kitaip. Prie to prisidėjo ir atlikti skrodimai. Taip pat vienuoliai ėmė kurti vis daugiau ligoninių, kurios užsiėmė tiek gydymu, tiek vargšų globa, ar veikė kaip prieglobstis keliautojams.

Jau minėtas medicinos priskyrimas amatams dar kurį laiką paliko ganėtinai ryškų pėdsaką šios mokslo šakos raidoje. Nors žmogaus kūno pažinimas ir laikytas kilniu užsiėmimu, chirurgija vis dar buvo laikoma žemesnio lygio sritimi.

Gydymas viduramžiais

Tai buvo ypač ryšku Šiaurės Europoje. Apskritai, kaip teigia knygos „Bad Medicine: Doctors Doing Harm Since Hippocrates" autorius Davidas Woottonas, paciento lietimas tapo nepriimtinu, tad populiarusis šlapimo tyrimas beliko vieninteliu leidžiamu metodu aiškinantis paciento ligos priežastis (be to ir vizitas tapo nebebūtinu).

Nutarus, kad reikia ne tik kraujo nuleidimo, bet ir operacijos, reikėjo išspręsti skausmo malšinimo klausimą. Tam buvo galima naudoti įvairius nuskausminamuosius gėrimus, kurių receptai atrodo gana egzotiškai: paimkite tris šaukštus šerno tulžies vyrui, o moteriai – šernės, tris šaukštus maudos sulčių, tris šaukštus brienių, tris šaukštus salotų, tris šaukštus opijaus, tris šaukštus drignių ir tris šaukštus acto. Juos sumaišykite, šiek tiek pakaitinkite ir sudėkite į stiklinį indą, kad nusistovėtų, o tada įdėkite tris šaukštus į puodą gero vyno ir gerai išmaišykite. Reikia pastebėti, kad nors net ir atskirai paimti kai kurie šio anestetiko ingredientai yra mirtinai nuodingi (mauda, opijus ir drignė), receptas tarp Viduramžių gydytojų buvo gana paplitęs.

Apskritai, dauguma atveju gydymas, nors ir atitikęs tuometines teorijas apie žmogaus kūną, buvo veiksmingas tik placebo efekto dėka. Negalima nepastebėti ir to, kad nemažai daktarų gydymą siedavo ir su astrologija, procedūras taikydavo atsižvelgdami ir į žvaigždžių padėtį bei jų įtaką pacientui. Situacija po truputį keitėsi ir galiausiai Galeno mokymas buvo pradėtas vertinti gerokai mažiau, ypač Jeronimo Cardano ir Paracelso dėka.