aA
Visi, kas pažįsta operos solistę Sofiją Jonaitytę, pasakys, kad tai nepaprastai darbšti, visa savo esybe muzikai atsidavusi asmenybė. Apie jos profesionalumą kalbėjo ne vienas teatro žmogus, o dirigentas Jonas Aleksa sakė, kad „ji moka ne tik dorai atlikti savo vokalinę partiją, bet ir pajėgia tinkamai save režisuoti, – tai jau meistriškumo ženklas“.
© LNOBT
Net už du vaidmenis (Verdi „Aida“, Puccini „Toska“) 1998 m. solistė pelnė „Kristoforą“, o 2001 m. – ir LDK Gedimino ordiną.

Jonaitytė atliko daugelį pagrindinių soprano vaidmenų, su didžiule meile ir pasišventimu įkūnijo aibę skirtingų personažų. Ji buvo ir Leonora, ir Mimi, ir Ledi Makbet, ir Kerubinas, sunku visus ir išvardyti. Be to, ji dainavo visose LNOBT statytose lietuviškose operose. Intensyviai dainavusi net 30 metų Sofija Jonaitytė vis dar nerimsta, gruodį jos laukia Grafienės vaidmuo J. Strausso operetėje „Vienos kraujas“.

Nenuostabu, kad nepaliaujama energija spinduliuojanti, visuomet jaunatviška ir žavi Jonaitytė nepasitraukė iš teatro, nors solistės karjerą ji beveik baigė. Dabar artistė yra edukacinių projektų koordinatorė. Pamatytumėte, su kokia meile ir užsidegimu ji tai daro, kaip bendrauja su vaikais, kaip geba prikaustyti jų dėmesį, o kiekvieną paišdykauti nusprendusį neklaužadą moka ne išbarti, o sumaniai sugėdinti. Pabuvęs su Sofija Jonaityte norom nenorom pamilsti muziką ir net nepajauti, kaip įsitrauki į mįslingą teatro pasaulį.

Augote toli nuo didmiesčio šurmulio, papasakokite, kokia buvo Jus vaikystėje supusi aplinka, ar buvo joje muzikos?

Muzikos aplink mane buvo daug. Nors esu iš Joniškio, bet daug laiko praleidau kaime pas senelius. Ten visi mėgo dainuoti, ypač per talkas ar gegužines. Mano senelis buvo eigulys, o eiguliams skirdavo šiek tiek žemės prie miško. Joje sėdavome rugius, o per rugiapjūtę į talką susirinkęs visas kaimo jaunimas pjaudavo, rišdavo pėdus, o paskui būdavo pabaigtuvės, visi susėsdavo, valgydavo ir dainuodavo. Seklyčioje pripildavo grūdų, nes reikėdavo juos išdžiovinti, o man ant jų paklodavo patalą. Prisimenu, guliu kartą ant jų ir verkiu, nes visi taip gražiai dainuoja. Labai dainingi buvo ir mano seneliai ir tėvai, tėtis net armonika grojo.

Sofija Jonaitytė - grafienė Cedlau J.Strausso operetėje "Vienos kraujas"
© LNOBT

Mes turėjome ir radiją. Per karą senelis jį buvo užkasęs į žemę, o iškasus visi laidai buvo pažaliavę. Laikėme jį uždengtą kambario kampe. Lig šiol prisimenu, kaip klausydavausi to radijo, įvairiausias dainas dainuodavo puikūs operos solistai, tuomet išgirdau, kokie gražūs jų balsai.

Aš labai laiminga, kad augau kaime. Man gaila tų, kuriems neteko gyventi kaime, kurie neaugino augalo ar gyvulio. Nesibaidau jokio darbo, galiu bet ką dirbti. Džiaugiuosi, jog ir savo vaikus galėjau to išmokyti.

Koks buvo Jūsų kelias į muziką?

Jis prasidėjo nuo saviveiklos. Mokiausi 1-oje Joniškio vidurinėje mokykloje, iki sovietmečio ir dabar vadinama „Aušros“ gimnazija. Ketvirtoje klasėje pradėjau dainuoti mokyklos chore ir kaip choristė, ir kaip solistė. Pirmas mano choro mokytojas buvo Pranas Šiška, operos solistės Vitalijos Šiškaitės tėvas. Taip pat dar šokau ir vaidinau. Kartą Naujiesiems metams mokykloje rengėme spektaklį, o mano personažas turėjo verkti. Aš užsidengiau rankomis veidą ir bandžiau vaidinti, kad verkiu, mokytoja nesuprato ir vis liepė man verkti, o aš tiesiog nemokėjau verkti garsiai. Toks mano charakteris, visuomet verkdavau tyliai.

Iš pradžių mokiausi kaimo mokykloje. Į ją tekdavo klampoti per laukus, kartais batas purvyne likdavo, visaip būdavo. Mokykloje vaikų buvo nedaug, todėl vienoje pamokoje sėdėdavo dvi klasės, pavyzdžiui, pirmokai ir trečiokai. Kartą mokytoja mums liepė spręsti matematikos uždavinius, o tuo metu kitai klasei aiškino geografiją. Aš tiesiog negalėjau spręsti, nes ji labai įdomiai kalbėjo ir, aišku, gavau dvejetą. Tai man buvo tragedija, dabar nesuprantu, kodėl neišmečiau to sąsiuvinio kur į upelį ar krūmus, o parsinešusi namo paslėpiau už pečiaus.

Suprantama, ten jį surado. Kokia tada buvo gėda. Apskritai aš matematiką labai mėgau, turėjau puikų mokytoją, kuris buvo vienas šviesiausių žmonių mano gyvenime. Dalyvaudavau matematikos olimpiadose, net į Kauno politechnikos institutą buvau įstojusi. Galėjau stoti į filologiją, nes rašiau eilėraščius, arba mediciną, kuria domiuosi iki šiol. Bet patraukė inžinerija, gal dėl to, kad tėvas dirbo inžinieriumi.

Netrukus, kai pradėjau studijuoti Kaune, muzikinis teatras paskelbė, jog operos solistas ir režisierius Rostislavas Andrejevas organizuoja operos studiją. Aš panorau ten nueiti. Priėmime sėdėjo nepaprastos asmenybės – aktorius Antanas Gabrėnas, kompozitorius, dirigentas ir dainininkas Juozas Indra, Andrejevas. Man liepė vaidinti trumpą etiudą ir vaikščioti tyliai. Aš nusiaviau batus ir į sceną išėjau basa, juk kaipgi kitaip galėčiau tyliai vaikščioti. Paskui reikėjo ką nors padainuoti, aš neturėjau natų, tai Indra paimprovizavo akompanimentą liaudies dainai „Iu, kas sodai“, kurią buvau išmokusi klausydamasi radijo.

Mane priėmė, bet visi sakė, kad mano „mažas“ balsas, o pirmas dainavimo mokytojas buvo Stanislovas Rubinovas. Tas balsas kažkaip ėmė ir užaugo. Įstojusi į studiją maniau, kad lankysiu ir institutą, bet susipažinusi su teatro žmonėmis, pamačiusi spektaklius atsidūriau rojuje ir man nieko nebereikėjo. Paskambinau tėvams ir pareiškiau, kad inžinerijos studijas metu. Baigusi operos studiją įstojau į konservatoriją, Vaclovo Daunoro dainavimo klasę.

Teatre pradėjote dirbti anksti (1974 m.), dar studijuodama. Papasakokite, kokie buvo pirmi Jūsų vaidmenys, kokie sunkumai užklupo jaunutę solistę?

Pirmas mano vaidmuo buvo Poloviečių mergaitė Borodino „Kunigaikštyje Igoryje“. Šiam vaidmeniui mane pakvietė dirigentas Vytautas Viržonis. Tai gana sudėtingas vaidmuo, vienoje vietoje po mano solo pradeda dainuoti choras, ir jei aš jiems nešvariai paduosiu toną, jie gali nepataikyti, o orkestro scenoje tuomet nesigirdėjo, dabar jau jis yra įgarsinamas.

Pirmas didelis mano vaidmuo buvo Margarita Gounod „Fauste“. Ruošiantis jam daug teko dirbti su dirigentu Rimu Geniušu, režisieriumi Eligijumi Domarku. Tai nebuvo labai sudėtingo charakterio personažas, juk Margarita galėčiau būti ir aš, ir kiekviena mergaitė. Tuo pat metu teatras rengėsi atidaryti mažąją salę ir ta proga statė Pergolesi operą „Tarnaitė Ponia“. Aš buvau viena iš penkių tarnaičių. Taigi vienu metu teko ruošti du skirtingus personažus – Serapiną ir Margaritą.

Buvau labai užimta „Fauste“, tad Pergolesi’ui nelabai liko laiko. Be to, po „Fausto“ spektaklio šventėme visą naktį, o man ryte buvo „Tarnaitės ponios“ repeticija. Nuėjau į ją nemiegojusi, tikėdamasi, kad man nereikės dainuoti, juk buvau tik penkta tarnaitė. Tačiau režisierė Vlada Mikštaitė vis tiek liepė man dainuoti. Visa laimė, kad repetavome po gabaliuką, tad spėjau į natas žvilgtelėti. Tai buvo sudėtingas vaidmuo jau vien todėl, kad orkestras sėdėjo aukštai už nugaros, balkonėlyje. Mikštaitė sugalvojo mano ariją iš spektaklio vidurio atkelti į pradžią, ir man reikėjo staigiai iššokti į sceną ir dainuoti. Širdis baisiai daužėsi, turėjau sutapti su orkestru, lakstyti į balkonėlį ir neuždusti. Be to, personažas nebuvo man itin artimas – aš buvau kukli, o Serapina – gudri, apsukri, gebanti sugundyti savo šeimininką. Pirmuose spektakliuose labai jaudinausi ir tik dariau tai, ką buvo liepusi režisierė. Vėliau šį personažą vaidindavau su malonumu.

Dar vienas pirmųjų didelių mano vaidmenų buvo Tatjana Čaikovskio „Eugenijuj Onegine“. Dirbom su režisieriumi Eligijumi Domarku, dirigentu Jonu Aleksa. Pastarasis buvo labai reiklus. Kadangi Aleksa mokėsi Leningrade, tai puikiai išmanė rusų muziką. Jis rekomendavo mums daug straipsnių apie Oneginą, apie Tatjanos laišką. Ruošdamiesi šiam spektakliui skaitėme tikrai daug literatūros.

Šis darbas man davė nepaprastai daug, visi tie Puškino, Čaikovskio plius Aleksos niuansai, kiekvienos priebalsės, kiekvieno pustonio panaudojimas. Tuomet supratau, kad natose viskas parašyta, tik reikia sugebėti perskaityti. Aš labai mylėjau šį spektaklį, o ir paruošę jį buvome gerai, tačiau kartą paskambino ir pasakė, kad per vasarą sugadintos visos dekoracijos. Dėl to „Eugenijus Oneginas“ gyvavo neilgai.

Vėliau vaidinau Ledi Makbet. Niekaip nesupratau, kodėl tokiam baisiam tekstui Verdi parašė tokias gražias melodijas. Ėmiau skaityti Shakespeare‘ą ir suvokiau personažo dvilypumą. Tada susimąsčiau, jog pažįstu ne vieną gerą pirmą įspūdį darančią gražią moterį, bet žinau ir apie jos kitą pusę. Manau, jeigu jos turėtų Makbetą, taip pat taptų ledi Makbet, nes panorėtų būti karalienės.

Užsiminėte apie prastą teatro akustiką.

Taip, akustika buvo prastoka. Stebiuosi, kaip mūsų karta nenusirėkė, juk nuolat buvo reikalaujama – garsiau, nesigirdi teksto. Šitaip galima prarasti tembrą, be to, kiek sveikatos kainuoja. Aš nedainavau senajame teatre, o iškart atėjau į šitą. Sėdžiu salėje per pirmą orkestrinę repeticiją ir staiga atrodo, kad visi neteko balsų, viską surijo prasta akustika. Vėliau vyko remontas po remonto, nuėmė vamzdelių sieneles – salės interjero detalią. Tiesa, jos padėdavo „Fauste“, bažnyčios scenoje dainuojant Mefistofeliui tie vamzdeliai suteikdavo nepaprastą skambėjimą (juokiasi).

Mane kartą pakvietė atlikti Tatjanos vaidmenį į Rygos teatrą. Uždainavau scenoje ir išsigandau savo balso – jo buvo pilna visur. Nepaprastas malonumas dainuoti geros akustikos salėje.

Sofija Jonaitytė
© LNOBT

Galima tik įsivaizduoti, kiek įtampos ir streso patiria operos solistai. Kaip su tuo kovojate? Galbūt laikui bėgant įprantate?

Niekada prie to nepriprantama. Be to, visokie asmeninio gyvenimo vingiai gali pakišti koją. Pamenu, kartą dainavau Mimi Puccini „Bohemoje“ sirgdama. Dublerės nebuvo, o spektaklis vis tiek turėjo vykti. Buvau priversta lipti į sceną. Einu link jos ir galvoju, kokiu žvilgsniu per savo akinių viršų į mane pažvelgs Aleksa, kai aš užkarksėsiu... Išeinu, pradedu dainuoti – viskas tvarkoje. Tik grįžtu į užkulisius ir vėl linksta kojos, aš visa pilna lyg stiklo šukių, baisiai bloga. Grįžtu į sceną ir vėl viskas gerai. Reikėjo didžiulio susikaupimo, galvojau apie kiekvieną garselį. Paskui aš ilgai sirgau, bet tuo metu įvyko tikras stebuklas, o kolegos dar gyrė, kad gerai padainavau.

Asmeniniame gyvenime visko gali nutikti, bet atėjus į spektaklį reikia viską palikti už teatro sienų. Labai svarbu ir kolegos, kurie mane visuomet palaikė. Esu be galo dėkinga savo angelui sargui – pianistei Birutei Šernaitei.

Režisūriniai sprendimai aktoriui kartais būna nepalankūs. Ar turėjote kokių nors sunkumų?

Kartais būna keblumų. Pavyzdžiui, Bacho „Kavos kantatą“ Mikštaitė sugalvojo statyti dviem variantais – pirmajame veiksmas vyko Baroko, o antrajame – mūsų dienomis. Man reikėjo ateiti į sceną rūkant cigaretę, tačiau aš rūkyti nemoku. Teko prašyti darbininkų, kad jie kaip reikiant užrūkytų, o aš tik pūčiau dūmus.

„Čigonų barone“ vaidinau Safi. Čia dainuojant ariją reikėjo šokti, o tai tikrai nelengva užduotis. Kartą yra tekę į spektaklį įsilieti vos per tris repeticijas. Tai buvo „Madam Baterflai“. Tikrai sudėtingas spektaklis, labai daug visokiausių subtilybių, o dar Vlados Mikštaitės režisuotas.

Operos spektaklis sudėtingas mechanizmas. Menkiausia aktorių, technikų ar kito personalo klaidelė gali išmušti iš vėžių, tačiau spektaklis turi tęstis, o žiūrovai neturi pastebėti, kad kažkas įvyko. Kokių netikėtumų būta per spektaklius?

Dainavau Rimanto Sipario režisuotoje Balsio operoje „Kelionė į Tilžę“. Čia yra dvi scenos valtyje. Prasidėjus audrai valties korpusas turi atsikabinti nuo dugno ir su apatine scenos dalimi nusileisti žemyn. Tačiau generalinės repeticijos metu atsitiko taip, kad neatsikabino, ir mes likome kyboti tik ant lyno ir stiebo. Patys nieko nejutome, nes gulėjome valties dugne. Laimei, scenos mašinistas tai pastebėjo ir iškart liepė vėl pakelti grindis. Priešingu atveju galėjo labai liūdnai baigtis

Ankščiau mūsų teatre buvo rodomas „Batuotas katinas“. Aš vaidinau Siuzaną, o ji, grįždama iš žmogėdros rūmų, katinui turi parnešti kauliukų. Ryšulėlį man visuomet palikdavo grimo kambaryje, o tąkart užmiršo. Aš nulekiu į butaforijos kambarį, ten užrakinta, tada bėgu į kitame teatro gale esantį bufetą, nerandu, pagalvoju, kad prasilenkėme, ir vėl grįžtu į butaforijos sandėlį. Užrakinta. Mano išėjimas tuoj pat, tad teko lėkti į sceną.

Įeinu visa uždususi, prisilaksčiusi, vos atgaudama kvapą. Kadangi turėjau prijuostę, tai sugalvojau vaidinti – neva joje tie kauliukai. Katinas, aišku, labai nustebo, nes pagal scenarijų jis tą ryšulėlį turi paimti. O aš vis neatsigaunu, dainuoju savo dainelę ir atsikvepiu po kiekvieno žodžio. Galvojau, kad dabar tai man bus riesta, gausiu iš teatro valdžios papeikimą. Laimei, kažkaip praslydau, o viena draugė per pertrauką pasakė, kad aš labai gerai vaidinau išsigandusią (juokiasi).

Jūsų karjerą lyg ir galima padalyti į dvi dalis – solistės ir edukacijos specialistės. Kaip nutiko, kad ėmėtės darbo su vaikais?

Edukacinė mano veikla prasidėjo dar tuomet, kai buvau studentė. Filharmonija turėjo vaikų ir jaunimo skyrių, mane kviesdavo dainuoti jų renginiuose, kurie vykdavo Lietuvos mokyklose.

Prieš keliolika metų atsitiko taip, kad su dukromis nuėjau į vaikų namus. Pradėjau su vaikais daug bendrauti, švęsdavome kartu gimtadienius, vaikščiodavome po Vilnių, jei kas susirgdavo, lankydavome ligoninėje, atsivesdavau juos ir į teatrą, nusivesdavau į užkulisius. Be to, kaip solistei teko būti kituose teatruose ir matyti edukacinius projektus, kurie vyksta jau dešimtis metų. Edukacinių projektų koordinatore dirbu jau ketverius metus.

Vedate ekskursijas po teatro užkulisius. Pati mačiau, kokie džiaugsmingi vaikų veidai šmirinėjant ten, kur paprasto žiūrovo akis negali užklysti, matuojantis kostiumus, apžiūrinėjant ir išbandant butaforijos reikmenis. Ir girdėjau, kaip iš kito Lietuvos galo atvykę vaikai šnabždėjosi, kad tokį kelią sukorė ne veltui. Keisčiausia, kad taip kalbėjo paaugliai, kuriuos, atrodytų, labai sunku kuo nors sudominti. Papasakokite, kaip randate raktą į jų širdis.

Vaikų būna visokiausių, net iš tos pačios mokyklos, to paties amžiaus vaikai gali būti labai skirtingi. Kartais atsiranda tokių, kurie visaip bando trukdyti, reikia rasti tinkamų žodžių jiems nuraminti ir sugėdinti. Kaimo vaikai būna kitokie, jie dar negyvena virtualiame pasaulyje, kaip miestiečiai, dažniau prisiliečia prie tikrų dalykų.

Vaikštant po teatrą galima papasakoti visokiausių dalykų. Pavyzdžiui, kai matuojamės Dalios kostiumą (Balio Dvariono opera „Dalia“), dažnai kalbame apie Balį Sruogą, apie artistus baudžiauninkus, koncentracijos stovyklas, ar dabar kas ryžtųsi tiek paaukoti dėl Tėvynės.

Šiais laikais, kai viskas daroma greitai, žvaigždės kepamos greitai, vaikai turi suprasti, kiek dirba tikri artistai, kad rezultato taip greitai nepasieksi. Teatre vyrauja pakili atmosfera, vaikai greit ją pajunta. Kartais būna galimybė užeiti į pačią sceną, pasiūlau vaikams ką nors padainuoti ten, kur dainuoja geriausi. Ne visi sutinka. Viena vilniečių trečiokų klasė mane nustebino. Jie užgiedojo himną.

Prasidėjus sąjūdžiui teatrai ištuštėjo, tad vėliau žmones reikėjo iš naujo atvesti į teatrą. Teko įdėti nemažai pastangų. Kartais 15-mečiai vilniečiai į teatrą ateina pirmą kartą ir nelabai noriai, o per pertrauką jie sako: „mums labai patinka, mes nežinojome“.Viena grupė žiūrėjo Kutavičiaus „Lokį“. Iš pradžių buvo skeptiškai nusiteikę, vis dėlto spektaklis juos sužavėjo.

Į ekskursijas ateina ne tik vaikai, jas kartais užsisako įstaigos. Atvyksta ir užsieniečiai. Kartą lankėsi pensininkų būrelis iš Olandijos. Čia reikia nemažai laipioti laiptais, maniau, kad jie nenorės, bet jie lipo ir išėjo visai nepavargę, atvirkščiai – pakylėti.

Ar turite nors kiek laisvalaikio? Jei taip, ką mėgstate veikti? Kadaise esate minėjusi, jog patinka megzti.

Ankščiau tekdavo nemažai važinėti po Lietuvą – su operos teatro ir filharmonijos koncertinėm programom, su „Armonikos“ ansambliu, vargonininkais po bažnyčias, svetur teko gastroliuoti, tad ką gi veikti kelionėse – mezgi. Bet vienas dalykas yra numegzti, paskui juk dar reikia visas dalis susiūti. Nerasdavau tam laiko, taigi dar dabar turiu pilną rūsį atskirų dalių, sakiau: kai nustosiu dainuoti, susiūsiu. Intensyviai jau nedainuoju, bet tie mezginiai vis dar laukia.

Be galo mėgstu gėles, turiu jų daugybę, taip pat mėgstu knygas. Niekaip nebaigiu skaityti Dalai Lamos „Kristaus mokymo budisto akimis“. Prie lovos esu prisikrovusi daug knygų, paimu kokią vakarais, bet jau nebūna jėgų skaityti.

Pradėjau mokytis Vilniaus pedagoginiame universitete, studijuoju pedagoginę psichologiją. Ten supratau, kad dirbdama su vaikais viską darau panašiai, knygose tiesiog viskas sistemingai surašyta.

Pagrindinė gruodžio mėnesio „Bravissimo“ tema – baletas „Bajaderė“, kurio premjera įvyks gruodžio 31 d. „Bajaderės istoriją“ pasakoja Eglė Ulienė. Artėjančių švenčių proga – lengvabūdiškesnė kita tema „Teatrinės pirštinaitės“.

Vis-a-vis šį kartą laukia su operos soliste Sofija Jonaityte, scenoje švenčiančia gražią gyvenimo sukaktį.

„Kopelijos meistras“ – taip pavadintas straipsnis apie choreografą Vytautą Brazdylį, apie kurį 60-mečio proga rašo Helmutas Šabasevičius.

Skiltyje „Pasaulio teatrai“ Ūla Ambrasaitė pasakoja apie Niurnbergo operos teatrą, Lina Stankevičiūtė supažindina su „Šmaikštuolio Figaro išdaigomis“ – Kauno valstybinio muzikinio teatro premjera, G. Rossini „Sevilijos kirpėjumi“.

Kadangi baroko ar ankstyvojo klasicizmo opera mūsų teatruose nėra dažna viešnia, tad ir kontratenorų balsai mūsų scenoje skamba retokai. Apie tai „Kas yra kontratenoras ir... kodėl?“ pasakoja dainininkas, kontratenoras Charlesas Humphries.

Toliau spausdiname lenkų muzikologo Danielio Cichy straipsnį „Krzysztofas Warlikowskis – tiesos atskleidimno, prasmių kūrimo režisierius (II)“, šį kartą rašoma apie konkrečius Warlikowskio operų pastatymus.

Taip pat sklaidydami žurnalą sužinosite, ką apie R. Strausso „Salomėjos“ ir R. Wagnerio „Valkirijos“ pastatymus Nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje rašo britų „Opera Now“, kaip sekėsi Maskvos operetės teatrui „Na Basmanoj“ Vilniuje rodyti „Monmartro žibuoklę“, koks debiutas visai netrukus laukia Violetos Urmanavičiūtės ir kokiu spektakliu Milano „La Scala“ gruodžio 8 d. pradeda sezoną. Jaunųjų skaitytojų džiaugsmui į „Bravissimo“ sugrįžta komiksas, o visus savo skaitytojus raginame rinkti įdomiausius metų straipsnius.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Išskirtinė DELFI medžiaga: kas vyksta gaisro pragare Alytuje ir kokias prognozes pasakoja ugniagesių vadovas papildyta 15:30 (429)

Sekmadienį ir toliau kovojama su gaisru padangų perdirbimo gamykloje Alytuje. Alytaus...

Nors Venckienės ekstradicijai uždegta žalia šviesa, tolesnis procesas priklauso nuo JAV (96)

Nors Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) kalinamos buvusios teisėjos Neringos Venckienės advokatai...

Matijošaičio sprendimas pribloškė tėvus: taip atimamas paskutinis duonos kąsnis (375)

„Žinau Giraitės tėvų nuotaikas, jie visi panikoje, išsigandę. Jaunos šeimos dar tik kuriasi...

ES narės atvėrė kelią „Brexitui“ atidėjimo nesvarstė (12)

Europos Sąjungos ( ES ) šalys narės sekmadienį atvėrė kelią Europos Parlamentui ratifikuoti...

Mirtį sėjusiai grupuotei „Vagner“ artėja galas: Putinas negalėjo atleisti už fiasko Sirijoje (402)

Po mirtinos nesėkmės Sirijoje Vladimiras Putinas parodė samdinių grupei „ Vagner “ jos...

Patyręs prancūzų onkologas pataria, kaip užkirsti vėžiui kelią: yra 7 auksinės taisyklės (46)

Daugiau nei keturiasdešimties metų su onkologiniais pacientais dirbantis prancūzų gydytojas dr....

Šiškauskas: kauniečiai – favoritai, tačiau argumentų gali atrasti ir „Rytas“ (2)

Ramūnas Šiškauskas per šešis Vilniaus „Ryte“ praleistus metus pats ne kartą ir ne du stojo...

Šalis, kurioje niekas nematė bankomatų, o SIM kortelės – visų trokštama retenybė (11)

Eritrėja dažnai vadinama viena represyviausių Afrikos valstybių, kurioje žmonėms stinga...

Daina Gudzinevičiūtė: net būdami darželinukais jau norime varžytis ir būti geresniais už kitus

LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė pirmą kartą šautuvą į rankas paėmė būdama dvylikos....

Atostogos! Kaip pasiruošti kelionei lėktuvu su autistišku vaiku?

Daug šeimų nori, bet nedrįsta keliauti lėktuvu su autizmo spektro sutrikimą turinčiu vaiku....