Vieną vakarą Sofi su draugais nuėjo į naktinį klubą, kuriame vyko “Mis Roma” rinkimai. Ji krito į akį renginio teisėjui ir garsiam kino prodiuseriui Carlo Ponti (Karlo Ponti), kuris padrąsino ją dalyvauti konkurse. Kadangi jis prašė, Sofi sutiko. Konkurse ji užėmė antrąją vietą, tačiau svarbiau buvo tai, kad ji perėjo K.Ponti atranką. Tuo metu jis padėjo iškilti daugybei aktorių, tarp jų Alidai Valli (Alidai Vali) ir Ginai Lollobrigidai (Džinai Lolobridžitai). Neilgtrukus sąrašo viršuje puikavosi Sofi Loren.
Pirmasis Sofi filmavimasis buvo nesėkmingas. Karlo paskirdavo vis naujus operatorius, tačiau visi jie imdavo kritikuoti. Jie manė, kad Sofi nekaip atrodo filmuojant, kad jos nosis per ilga, o lūpos – per didelės. Kuomet Carlo išsakė priekaištus Sofi, ji kategoriškai atsisakė darytis plastinę operaciją ar numesti svorio. Ji žinojo, kad daugybė jos bruožų prasilenkia su normomis, tačiau tai jai nerūpėjo. Ji mėgo būti išsiskiriančia asmenybe.
Sofi buvo 18-niolikos, kuomet gavo stambesnę rolę filme “Afrika po jūromis”. Kadangi didžioji dalis scenų su ja buvo filmuojamos po vandeniu, jai teko išmokti plaukti. Šis filmas neiškėlė jos karjeros į paviršių, tačiau prasilaužimą atnešęs vaidmuo buvo čia pat. Netrukus turėjo būti imta statyti Verdi operos “Aida” versiją, tačiau pasitraukė pagrindinio moteriško vaidmens atlikėja. Sofi tučtuojau ėmėsi vaidmens, kuriame jai reikėjo vaidinti, o jos balsą dubliavo Renata Tebaldi. Besiruošdama vaidmeniui ji nuolat repetavo su Tebaldi įrašu. Ėmus suktis juostai, ji suvaidino nepriekaištingai ir pasipylus recenzijoms pelnė šlovę bei vienerių metų kontraktą su Karlo.
“Vaidindama su Marcello [Mastroianni] (Marčelo Mastrojani) esu lyg mėnulio pilnatis. O jis yra mane supantis žiedas.”
Per kitus 12 mėnesių, nepaisant to, jog Sofi nuolat dirbo, jos pastangos, regis, liko nepastebėtos. Ji sunerimo. Tuomet suskambo telefonas. Ją stebėjo garsus režisierius ir aktorius Vittorio de Sica (Vitorijo de Sika). Jis norėjo, kad ji suvaidintų picos pardavėją iš Neapolio filme “Neapolio auksas”. Kadangi Sofi buvo gana nežinoma, V.de Sikai teko nemažai pakovoti, kad ją nusamdytų.
Sofi jis matė ugnį, originalumą bei sprogstantį aistringumą ir jis norėjo ištraukti tai iš jos. “Nelankyk aktorystės pamokų,” – liepė jis Sofi. “Pati išmokysi save.” Pasibaigus filmavimui buvo aiškūs trys dalykai. Visų pirma, Sofi tobulai tiko vaidmeniui. Antra, V.de Sika ir Sofi tapo amžinais draugais. Ir galiausiai, Sofi Loren buvo lemta tapti sėkminga aktore.
Karlo matė, kad Sofi pasirengusi augti kaip aktorė, todėl sukūrė jai pritrenkiantį Nivės Mongolini vaidmenį “Upės moteryje.” Tai buvo sudėtingesnis, rimtesnį iššūkį metantis vaidmuo, tačiau tik menka dalis liko nustebusi, kai ji vėl išsiskleidė. 1954 m. režisierius Alessandro Blasetti (Alesandro Blaseti) nuskynė auksą su filmu “Kaip blogai, kad jai blogai”, kurioje jis dirbo drauge su Sofi ir V.de Sika bei dar naujoku Marčelo Mastrojani. Neaišku, kas juos siejo – ambicijos, humoro jausmas, regėjimas, etniškumas (visi buvo iš Neapolio), tačiau jie neabejotinai buvo susijungę. Šis trejetas vėl apsijungė 1955 m. juostoje “Malūnininko dukra”, V.de Sika atskirai su Sofi pasirodė “Skandale Sorrento mieste”, o M.Mastrojani – juostoje “Laiminga būdama moterimi.”
Nors ji vis dar filmavosi pastarojoje juostoje, Karlo patarė jai išmėginti jėgas vaidmenyse, kuriuose reikėjo anglų kalbos. Jos užsispyrusiu mokytoju tapo lingvistė Sarah Spain (Sara Spein) ir Sofi išnaudojo kiekvieną akimirką studijoms. Netrukus paaiškėjo, kad pamokos nebuvo veltui. Amerikietis prodiuseris ir režisierius Stanley Krameris (Stenlis Kremeris) buvo numatęs Sofi kaip pagrindinio moteriškojo vaidmens atlikėją filme “Išdidumas ir aistra”. Ji turėjo vaidinti greta Cary Granto (Keri Granto) ir Frenko Sinatros. Kuomet Kremeris už Sofi pasiūlė 200 tūkst. dolerių, Karlo tai įvardino kaip “lengviausią sprendimą gyvenime”.
”Išgirdusi kolegų vardus vos nenualpau… Aš, mažoji Sofi Šikolone, vaidinsiu su šiais mano romantiškų Pozzuoli svajonių veikėjais. Vaidinsiu milijonais vertinamame filme.”
Sofi daug dirbo tobulindama anglų kalbą, kol Karlo ir Kremeris su “United Artists” bei prieštaraujančiu K.Grantu ginčijosi, ar ji sugebės atlikti vaidmenį. Filmavimo aikštelėje išnyko bet kokios dvejonės dėl jos aktorinių gabumų. Sofi vaidmuo “Išdidume ir aistroje” atvėrė jai duris į filmus anglų kalba. Jis taipogi padėjo susibičiuliauti su F.Sinatra ir užregzti romaną su K.Grantu. Jie įsimylėjo ir dar prieš Sofi išvykstant į “Berniukas su delfinu” filmavimą (juostoje vaidino Alanas Laddas), K.Grantas jai pasipiršo.
Sofi atsidūrė sudėtingoje situacijoje. Nors Karlo buvo vedęs, jo bendravimas su Sofi neabejotinai išsirutuliojo į kažką ypatinga. Jo žmona draugiškai sutiko nutraukti santuoką, tačiau Katalikų bažnyčia negalėjo Italijoje duoti jiems skyrybų. Karlo nusamdė keletą advokatų, kad jie išspręstų problemą, tačiau Sofi buvo pasimetusi. Ji buvo pasirengusi asmeninime gyvenime judėti į priekį, o su Karlo tai atrodė neįmanoma.
1957 m. Sofi su Johnu Waynu (Džonu Veinu) nusifilmavo “Pamestųjų legendoje” (Legend of the Lost). Jai jis pasirodė būten toks, koks buvo reklamuojamas – tikras profesionalas. Tais pačiais metais ji pasirašė kontraktą su “Columbia” dar keturiems filmams. Paskutinysis iš šio ketverto – “Namas ant vandens” (Houseboat) suporavo ją su K.Grantu. Filmas patiko Sofi ir ji mėgavosi vėl vaidindama drauge.
Deja, K.Grantui gyvenimas buvo apkartęs. Karlo teisininkai sugebėjo suorganizuoti skyrybas Meksikoje, kur jiedu susituokė. Nors jie buvo ekskomunikuoti ir ištremti iš Italijos, o dėl pirmojo dalyko jų santuoka buvo paskelbta negaliojančia (jie netrukus susituokė Prancūzijoje), jiedu džiaugėsi galėdami būti vyru ir žmona. “Namo ant vandens” paskutiniojoje dalyje K.Grantas linki Sofi paties geriausio ir (ironiška) – jiedu susituokia filmo pabaigoje.
Po “Namo ant vandens” Sofi nusifilmavo keliuose sėkminguose filmuose – “Raktas” (The Key) su Williamu Holdenu ir Trevoru Howardu, “Tai parsidėjo Neapolyje” (It Started in Naples) su Klarku Gable’u (Klarku Geiblu) ir V.de Sika, “Milijonierėje” (The Millionairess) su Peteriu Sellersu ir “Juodojoje orchidėjoje” (The Black Orchid) bei “Heller su rožinėmis pėdkelnėmis” (Heller In Pink Tights) su Anthony Quinnu (Entoni Kvinu).
“Ruošdamasi vaidmeniui atidariau savo atminties šliuzus ir leidau bombardavimams, naktims tunelyje, žudynėms, prievartavimams, alkiui ir nežmoniškumui skalauti mane. Ypač susikoncentravau ties mama – kokią prisiminiau ją per karą, jos baimes, pataikavimą ir pasiaukojimą, o ypač tai, kaip karštai ji saugojo mus nuo karo nelaimių.”
1960 m. Sofi ir Karlas laimingi, tačiau būgštaudami atvyko į Venecijos kino festivalį. Tai buvo pirmoji jų kelionė namo po vedybų ir Italijoje sukėlė kontroversiją. Tačiau jų baimė išnyko, kai juos sutiko entuziastinga ir mylinti minia. Vėliau tą vakarą Sofi buvo apdovanota už geriausią moters vaidmenį filme “Juodoji orchidėja”. Gavusi apdovanojimą gimtinėje ji jautėsi pakylėta virš žemės, o jos netrukus laukė dar viena sėkmė.
Kai V.de Sika pirmąkart įteikė Sofi juostos apie motiną ir dukrą “Dvi moterys” scenarijų, jis manė, kad Sofi vaidins dukrą. Tačiau aktorei Annai Magnani (Anai Magnani), kurią jis buvo numatęs motinos vaidmeniui, atsisakius vadinti Sofi motiną, V.de Sika atsisakė jos patarimų pakeisti dukros vaidmens atlikėją. Tuomet sarkastiškoji A.Magnani tarė: “Jei taip nori, kad Sofi būtų filme, kodėl neduodi jai motinos vaidmens?”
V.de Sika apie tai net nebuvo susimąstęs. Jis nusiuntė telegramą Sofi. Šis vaidmuo buvo fantastiška galimybė ir ji sutiko. Kad atskleistų trylikametės dukros motinos Cesiros, siekiančios apsaugoti dukterį per Antrąjį Pasaulinį karą, emocijas, Sofi atgaivino kankinančius vaikystės prisiminimus. Tačiau šįkart ji regėjo juos iš motinos perspektyvos. V.de Sika padėjo Sofi subalansuoti emocijas ir nukreipti jas reikiama linkme. Be jo, prisipažįsta Sofi, ji niekada nebūtų taip atsivėrusi.
Sužinojusi, kad yra nominuota Oskarui už geriausią moters vaidmenį filme “Dvi moterys”, Sofi buvo pakerėta. Jos konkurentėmis buvo Audrey Hepburn (Odri Hepbern) už vaidmenį “Pusryčiai pas Tifani”, Piper Laurie (Paiper Lori) juostoje “Suteneris”, Geraldine Page (Žeraldin Peidž) filme “Vasara ir dūmai” ir Natalie Wood (Natali Vud) juostoje “Žolės žavesys.”
Sofi ketino atvykti į ceremoniją, tačiau per daug jaudinosi ir nutarė sprendimo palaukti namie. Kadangi per Italijos radiją ceremonija nebuvo transliuojama, Sofi naktį kantriai laukė prie telefono. Šeštą ryto ji jau manė, kad ceremonija pasibaigė, o jai niekas dar nebuvo paskambinęs. Ji nuėjo miegoti manydama, kad apdovanojimas atiteko kitai to vertai nominantei. Tuomet 6.45 val. jai paskambino susijaudinęs K. Grantas ir paklausė, ar ji žino. Sofi nugalėjo ir tapo pirmąja moterimi, užsienio filme laimėjusia Oskarą už geriausią moters vaidmenį.
“Buvau palaiminta tuo, kad jaučiau savo likimą. Niekada nepardaviau savęs per pigiai. Niekuomet nevertinau savęs pagal kitų žmonių standartus. Visuomet iš savęs tikėjausi daug ir žinojau, kad jei man nepavyks, nuvilsiu pati save.”
Asmeniniame ir profesiniame gyvenime Sofi toliau plėtė horizontą. Ji su Karlo susilaukė dviejų sūnų - Karlo jaunesniojo ir Eduardo, kuriais jie labai didžiuojasi. Sofi parašė gausybę knygų, tarp jų – “Sofi: gyvenimas ir meilė”, “Jos istorija”, “Moterys ir grožis”, “Užkąsk su manimi” bei “Sofi Loren receptai ir atsiminimai.”
Iš tarp jos ir V.de Sikos bei M.Matrojani - mėgiamiausio jos partnerio - vykstančios chemijos gimė sėkmingi projektai – “Vakar, šiandien ir rytoj”, “Itališkos vedybos”, “Kunigo žmona”, “Ypatingoji diena”, “Parengtas dėvėjimui”. Kiti mėgiami Sofi partneriai yra Anthony Perkinsas (“Penkios mylios iki vidurnakčio”), Robertas Wagneris (“Altonos pasmerktieji”), Paulas Newmanas ir Davidas Nivenas (“Ledi L”), Gregory Peckas (“Arabeskas”), Marlonas Brando (“Grafienė iš Honkongo”), Peteris O’Toole’as (“Lamanšo vyras”), Richardas Burtonas (“Kelionė ir trumpas susitikimas”), Burtas Lancasteris ir Ava Gardneris (“Kasandros sankryža”) bei Jackas Lemmonas su Walteriu Matthau (“Seni bambekliai”).
