aA
Snieguolė Jurskytė-Akstinienė ir Domas Akstinas – du intelektualai, tik prieš dešimt metų iš JAV grįžę į Lietuvą ir apsigyvenę Kauno miesto centre. Šiuo metu jie kartu kantriai atstatinėja ponios Snieguolės tėviškės sodybą, kurioje savo lėšomis rengia parodas bei įvairius susitikimus, į kuriuos kviečia susirinkti apylinkės gyventojus. Kam viso to reikia? – stebisi kai kurie smalsuoliai. S. ir D. Akstinai taip pat stebisi: „Nejaugi jūs iš tiesų nežinote?“
Snieguolė ir Domas Akstinai
© E.Gruiniūtės nuotr.

- Ką tik skambant dūdų orkestrui pražygiavo vieno universiteto studentų eisena. Jūs, ponia Snieguole, išėjote į balkoną ir šypsojotės jiems, džiaugėtės jų švente. Tai buvo iš tiesų didžiulis kontrastas abejingiems praeivių veidams.

Snieguolė Akstinienė: Taip, dauguma praeina abejingais veidais, bet reikia paklausti, kodėl? Ar tai nerodo, kokios sužeistos yra mūsų žmonių sielos? Kai atgavome nepriklausomybę, daugelis neteisingai suprato atėjusią laisvę: kaip darymą ko tik norisi. Jie nesuprato, kad laisvė yra labai sunkus dalykas. Ji uždeda atsakomybę: tu pats tampi atsakingas, ar išlaikysi darbą, ar mokysies.Nebegalima sakyti, kad valdžia nedavė. Žinoma, gali ją kaltinti, bet turi žinoti, jog niekas nesikeis, jeigu pats nesistengsi. Ilgai gyvenę vergovėje žmonės pamiršo, kad dabar patys yra savo gyvenimo kalviai. Galbūt dėl to šiandien vyrauja toks kaltinimo fenomenas. Tie okupacijos metai negailestingi, nes sunaikino stiprybę žmoguje – būti atsakingam už savo elgesį.

Domas Akstinas: Šiemet Lietuva šventė savo devyniolikmetį. Tačiau ką padarėm per tuos metus? Anoji Lietuva kūrėsi ant griuvėsių, ją statė vos saujelė žmonių, baigusių užsienio universitetus. Šiandien sunku pasakyti, kada buvo daugiau išsilavinusių žmonių: tada ar šiandien.

Šį klausimą dar 1924 metais iškėlė Petkevičaitė-Bitė: ar mūsų inteligentija šviečia žmones, ar kelia juos, ar ugdo, ar parodo, kokiu keliu eiti? Tada ji atsakė, kad ne. O ką ji pasakytų šiandien? Taip, turime labai daug diplomuotų žmonių, habilituotų daktarų, tačiau ar jie visi yra išsilavinę? Turime daug profesorių, bet kodėl negirdime jų balso? Taigi, važiuodami į Baltijos kelią vežėmės viltį, didžiulį norą ir tikėjimą, kad Lietuva gyvens kitokį gyvenimą. Tačiau ant to paties kelio dauguma paliko pareigos jausmą, kad jį sutryptų pravažiuojančios mašinos, jo nepasiėmė į namus. Tos atsakomybės dirbti, statyti, puošti savo aplinką ir kelti kitus.

- Jūsų nuomone, kas turėtų pasikeisti?

D. A.: Žmonės. Pažiūrėkite televiziją, įsijunkite radiją – tiek daug žmonių savyje nešiojasi visą trejybę: vienaip kalba, kitaip mąsto, trečiaip daro. Todėl nieko per devynolika metų apčiuopiamo ir nepadarėme. Kol neišgryninsime žmogaus, o tik puoselėsime tą trejybę, nieko nepasieksime.

S. A.: Mes turime būti išdidūs. Kalbu apie savigarbą, apie laikymąsi savo vertybių. Nuolat matomas tik svetimo krašto garbinimas. Kai tik atvažiuoja koks prancūzas, visi tik ir lekia į susitikimus su juo, o jeigu renginį suruošia daug pasiekęs vietos žmogus – susirenka vos keletas. Nors tas prancūzas galbūt atkeliavo tiesiog iš gatvės. Tokiu elgesiu save sumenkiname taip, kad net blogiausi svetimtaučiai tampa pavyzdžiu.

Nemokame būti savo krašto žmonėmis. Nemylime savęs. O kai negerbi savęs, tada ir kiti negerbs. Kodėl taip įprasta susitikus su svetimtaučiu save niekinti – mes ir to neturime, ir ano? Pažinkime savo kultūrą, savo ypatybes ir visa tai, ką turime, parodykime kitiems, nes jiems tikrai tai įdomu. Tegul šie patys nusprendžia, ar tai yra gerai, ar blogai. 

Užaugę okupacijos sąlygomis išmokome profesionaliai pataikauti kitiems, tikėdamiesi iš to bent truputėlio švelnesnio žvilgsnio ar naudos. Ir nors pasikeitė situacija, dalis žmonių pripažinimo ir įvertinimo siekia tuo pačiu būdu. Keistis juk taip sunku, o šiandien taip patogu to nedaryti prisidengiant sunkmečio kauke. 

S. A.: Mes vis dar įpratę, kad kitas turi pasakyti, koks turi būti. Tačiau niekas kitas, tik tu pats privalai apsispręsti, kuo nori būti, koks, nusistatyti ir nepalūžti, nepasiduoti tiems bombardavimams: „Nes tai madinga“, „Taip gražiau“, „Taip lengviau“.

D. A.: Nors negražu tai sakyti, bet Lietuvai reikia ne krizės, o bado. Nes tik tai privers atsigręžti ir į save, ir į kitus. Mes važinėjame senu žiguliuku. Čia, Kauno rajone, turime pristatyti Gražinos Didelytės parodą, kurios rinkinius patys duodame. Tačiau organizatoriai norėtų atsivežti mus savo mašina, nes jiems nepatogu, kad atvažiuotume tokiu automobiliu. Ne pinigų reikia kultūros ugdymui, ypač kai kalbame apie vidinės kultūros puoselėjimą, o priešingai – sugebėjimą matyti kur kas daugiau nei pinigus. Galima pateikti daugybę pavyzdžių.

Savo sodyboje rengiame įvairias parodas. Visai neseniai man prireikė viename akmenyje iškalti devynias raides. Sutikau tą žmogų atsivežti, apmokėti už laiką, kurį jis sugaiš, ir dar už iškaltas raides. Provincijos inteligentas atsako, kad be penkių šimtų jis iš kiemo nepasijudina. Arba kitas pavyzdys. Kiekvienais metais rugpjūčio pirmą savaitę darome renginį.

Šįkart tūkstantmečio progai surengėme fotografijų parodą „Akmenys, medžiai, žmonės“. Nusprendžiau, kad skirsiu visą savo invalidumo pensiją, bet tokia proga tikrai pakviesiu profesionalų aktorių iš Kauno. Atsivežėme jį, suteikėme nakvynę, maitinimą ir parvežėme atgal. O jis užsiprašė dvigubai didesnio honoraro, negu gauna Kaune. Tad apie kokią žmonių inteligenciją galima kalbėti šiandien? Jos nėra, tiktai proga pasipelnyti. Kol mūsų intelektualai nesugeba patys gerbti savęs, jie nesugebės atitinkamai žvelgti ir į kitus.

Kasmet švenčiame Tomo Mano festivalį. Tačiau ką šis žmogus davė mūsų šaliai? Kodėl nesurengiame Vydūno festivalio, žmogaus, kuris buvo savotiška epocha: muzikas, chorų, dainų švenčių organizatorius, filosofas, rūpinęsis žmogaus vidine kultūra ir iki galo išlikęs žmogumi. Nuolat cituojame užsienio filosofus, tačiau pamirštame savus. Jie nėra pasaulinio masto, bet geriausiai pažinę mūsų dvasią, etnosą.

- Paklausiu Jūsų to, ko klausia daugelis, matydami tai, ką darote. Kam viso to Jums reikia? Seno, beveik nebeišlikusio dvaro Karūžiškėse (Telšių r.) atstatymo, savo lėšomis rengiamų parodų?

S. A.: Šį dvarą paveldėdavo mano giminės merginos. Vaikinai išeidavo į mokslus arba užkuriais, o merginoms užkuriais ateidavo vyrai. Sovietmečiu šiame dvare buvo kolūkis. Šiandien pagrindinio pastato nebėra. Iš balos su traktoriumi ištraukėme buvusio namo pamato akmenis ir supylėme į krūvą. Išvadavome ąžuolų kamienus nuo beveik metrą siekiančių šiukšlių krūvų. Atkūrėme svirną ir būtent jame rengiame parodas. Vietiniai žmonės nesupranta, dalis jų spėlioja, kad ten įkursime kaimo turizmo sodybą. To tikrai nedarysime.

Man kur kas svarbiau atkurti tiesą, kuri buvo sunaikinta. Ta vieta nebuvo tik kolūkis, ji turi gražią praeitį. Man tai svarbu, nes tai, ką darau, yra savotiškas mano praeities tęstinumas. Visi mes kažkam priklausome: savo miestui, savo šeimai, savo kraštui. O tenai – visas mano mamos, močiutės, promočiutės gyvenimas. Tad per tai atsiranda dvasinis ryšys ne tik su Lietuva, bet ir su žmonėmis, kurie vis dar yra manyje. Tai savotiškas šaknų įleidimas. Be to, ir bendravimo būdas su vietos gyventojais, kurių net apie šešiasdešimt kaskart susirenka į renginius.

- Pone Domai, Jūs taip pat turtinate Lietuvą sukaupta didžiule lietuvių dailininkų paveikslų bei pogrindžio knygų kolekcija. Kas paskatino tai daryti?

Kadangi JAV muziejuose lietuvių darbų retai pamatysi, mums buvo svarbu juos parodyti amerikiečiams. Be to, nesitikėjau, kad Lietuvą okupavusi imperija bus trumpesnė negu mano gyvenimas. Tad dariau viską, kad namuose turėčiau savo pasaulį. Tokį, į kurį grįžęs iš gatvės pasijusčiau lyg mūsų šalies namuose. Mane domino filosofija, Lietuvos istorija, dailė, literatūra. Bendravau su dailininkais: K. Šimoniu, P. Sergejevičiumi, R. Krasninkevičiumi, G. Didelyte bei kitais ir rinkau jų darbus. Esu rinkikas ne darbų, iš kurių turėčiau pelno, bet žmonių, kurių darbais galiu dalintis su kitais.

Būdamas knygų leidėju, taip pat surinkau per du tūkstančius siekiančią pogrindžio knygų kolekciją. Iš pradžių knygas persirašinėjau mašinėle, persifotografuodavau, vėliau, atsiradus galimybei, kopijuodavau dauginimo aparatu. Taip buvo išsaugota ir K. Kojelavičiaus „Lietuvos istorija“. Kai ją paruošė spaudai, išgirdau, kad rengiasi sunaikinti. Spaustuvėje pasidariau laužinio kopiją, ir taip ji pradėjo plisti į pogrindžius. Didžiąją dalį kolekcijos padovanojau Kauno viešajai bibliotekai. Pasilikau tik pačius brangiausius, tarp jų – ir Kazio Inčiūros „Vincą Kudirką“ su jo paties ranka rašytais pataisymais.

Kartą pamatęs vieno dailininko darbus paklausiau, kokia filosofinė pakraipa, kokios nuostatos jam yra svarbiausios einant gyvenimo keliu. Nuostatos, kurių laikydamasis jis galėtų pereiti per gyvenimą kaip žmogus. O jis ir sako: „Nesu tiek pamaldus, kad eičiau į bažnyčią, kad kasdien melsčiausi, bet laikausi nuostatos, kad tik tikėdamas, jog virš manęs yra mane stebinti akis, kuri sako, kad, jeigu laikysiesi tų įsakymų, tau viskas bus gerai, o jeigu ne – bus blogai, gali išlikti.

Kaip ir su eismo taisyklėmis – išvažiuodamas iš kiemo arba laikysies jų, arba ne. Galima rinktis, bet svarbu žinoti kiekvieno pasirinkimo pasekmes. Esu visiškai įsitikinęs, kad visuomenė, neturinti šios virvės arba – tiesiog idealo, yra pasmerkta žlugti. Šiandien to laikytis ypač sunku. Todėl norėčiau prisiminti filosofo G. Forsterio žodžius: „Žydėk, kur pasėtas, nesvarbu, kada ir kur, bet jeigu tu pasėtas, jeigu gyveni, žydėk. Tik šitai yra žmogaus didybė.“

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Aloyzas Sakalas įvardijo pagrindinį „valstiečių“ trūkumą: dėl to jie pralaimės rinkimus (405)

Lietuvos socialdemokratų partijos ( LSDP ) garbės pirmininkas Aloyzas Sakalas nepripažįsta...

Galvotrūkčiais prisipirko būstų už juokingas kainas: dabar šis sprendimas atsisuko prieš pačius gyventojus (44)

Rumunija pirmauja pasaulyje privačių namų skaičiumi, tačiau tai anaiptol nereiškia, kad...

Pastebėjo tik akyliausi: Gintarės Gurevičiūtės suknelė „Žmonių“ apdovanojimų scenoje vos neiškrėtė pikto pokšto (141)

Net ir šou pasaulio vilkams stovėti scenoje, kuomet tave stebi šimtai tūkstančių žmonių, nėra...

Prognozės nedžiugina: kitą savaitę temperatūra gali kristi ir žemiau 15 laipsnių (19)

Nors pirmadienis bus kiek šiltesnis, jau savaitės viduryje vėl paspaus stipresnis šaltukas, LRT...

Ilgauską iki NBA žvaigždžių pakylėjęs treneris: jis nesiekė žaisti kartu su LeBronu specialiai DELFI iš Londono (11)

Nors Domantui Saboniui ir traumos sustabdytam Jonui Valančiunui šis sezonas yra geriausias jų...

Išrinkite įsimintiniausią raudonojo kilimo įvaizdį: kuriai viešniai nebuvo lygių? balsavimas (14)

Penktadienio vakarą sostinėje įvykusi „Žmonės 2019“ apdovanojimų ceremonija suteikė peno...

10 įdomiausių kelionių tinklaraštininkų pagal „Forbes“

Daugelis truputį pavydime kelionių tinklaraščių kūrėjams, kurių pagrindinis darbas –...

Dukart išsiskyrusi Mia išdavė ilgai slėptą paslaptį: kiekviena diena buvo tragedija (479)

Skaudžiai meilės reikaluose nudegusi dainininkė Vilija Pilibaitytė-Mia prisipažino, kad po...

Mokslininkai atliko didžiausią dvynių tyrimą: kas gi lemia ligas – genai ar aplinka? (1)

Jau daug metų visuomenės sveikatos ekspertai, kliaudamiesi įvairiais įrodymais, tvirtina, jog...

Kaip visiems laikams atsikratyti pajuodusių paakių (14)

Išties nemalonu be perstojo girdėti tą patį, kad ir su nuoširdžiu nerimu užduodamą, bet jau...