Šiais metais jis tapo TV3 projekto „Tu gali šokti“ komisijos nariu, jo šokių mokykla pilna šokius pamėgusio jaunimo. Tačiau kelyje į sėkmę teko ir nemažai paaukoti – priprasti gyventi su skausmu, atsisakyti lengvų pinigų užsienyje, per koncertą šypsena slėpti skausmą dėl skilusios pėdos. Nuo vaikystės lankė sportinę gimnastiką, o tai, prisipažįsta šokėjas, jį išmokė atkakliai siekti tikslo.
- Kodėl hiphopas?
Kai buvo 15–16 metų, matydavome pirmuosius Lietuvos breiko šokėjus, tad labai ir susižavėjome. Nuo to viskas ir prasidėjo. Šokome gal pusantrų metų, bet mūsų treneriai buvo pašaukti į kariuomenę, o mes, „pacukai“, negalėjome nieko susiorganizuoti ir likome „ant ledo“.
Po daugelio metų atsirado kitas šokimo stilius. Skaitydavau „Bravo“ žurnalus, kuriuos man atveždavo iš Vokietijos, ir galvodavau: o, hiphopas, kažkas naujo. Visa tai po truputį pradėjo dominti, įsivažiavome, bet buvo 10 metų pertrauka, kai visai nešokau.
Treniravausi karatė, dirbau kroviku ir taip toliau. Kai nebeturėjome iš ko nusipirkti antro bokalo alaus, nusprendėme, kad reikia mokyti žmones šokti (kvatoja). Pabandėme prisiminti breiką, nes jis vėl atgimė, bet iš karto susiplėšiau kairiosios kojos raiščius, po kelerių metų „susivariau“ kairiosios kojos sąnarį, bet šoku iki šiol (šypsosi). Teko šokti hiphopą. Ir štai jau dvylika metų dirbu treneriu.
- Ar breikas tuomet buvo populiarus?
Anuomet daugiau vaikinai šoko breiką, merginų buvo mažiau. Bet įsitikinau, kad net ir dabar daugeliui šokti breiką yra mados reikalas, o ne užsidegimas. Per pastarąjį pusmetį atsirado nemažai naujokų. Tam, matyt, įtakos turėjo filmai („Šokis hiphopo ritmu“ ir pan. – aut.). Bet pamatę, kad reikia labai daug dirbti, praktiškai trečdalis žmonių atkrito.
- Vien talento neužtenka? Ir šokiuose galioja taisyklė – 99 proc. darbo ir 1 proc. talento?
Iš principo, taip. Kaip rodo mano praktika, talentingieji krinta žemyn ir nebesugeba atsikelti. Mačiau tai ne kartą. Kartais pagalvoju, kad talentingieji yra psichologiškai kur kas silpnesni nei daug dirbantys, nes dirbantis žmogus siekia, jam sunku, jis sukanda dantis, o talentingiems viskas sekasi lengvai.
Kai talentingieji parkrinta, pagalvoja, kaip čia taip atsitiko, juk aš Dievas, o man kažkas neišeina. Tuomet dažniausiai nusprendžia, kam čia stengtis, gal save kitoje sferoje atras. Dažniausiai jie eina per gyvenimą ir iki galo taip niekas ir nepasiseka.
Turime daug tokių iškilusių vidutinybių – Giedrius Gustas, Simas Jasaitis, krūvos šokėjų, muzikantų, dainininkų ir taip toliau... Bėda ir ta, kad mūsų šalyje labai maža rinka. Dažniausiai talentingi šokėjai stengiasi kuo greičiau pabėgti iš Lietuvos, nes čia nėra normalaus ir gerai mokamo darbo. Aišku, kažką daro televizijos projektai, bet jei tavęs nerodo per TV, tai labai sunku kažkur prasimušti.
- Jei tavęs nėra televizijos ekrane, tavęs nėra niekur?
Taip! Tai baisiausia ir rodo mūsų šalies išsilavinimo lygį. Antra vertus, nėra ko pykti, jei man būtų labai blogai, važiuočiau iš čia, bet galima iš to pragyventi, nes žmonės visada norėjo šokti...
- Ir dabar pats esate televizijoje.
Turiu tokią taisyklę gyvenime, kad niekur niekada nelendu pats. Man didelė garbė, kad mane pakvietė, pamatė, kad turiu tam galimybę.
Praėjusiais metais pasiūlė statyti choreografijas, o šiemet pakvietė būti teisėju. Tai sunkus darbas, bet smagu dalyvauti. „Tu gali šokti“ yra geriausias projektas Lietuvoje, nes yra pats sąžiningiausias. Visi kiti projektai yra parodomasis šou, teisėjų blevyzgos, o ne šokis.
Aišku, kartais būna tikrai gražių pasirodymų, kad net ašarą galima nubraukti, bet dažniausiai iš visos laidos, kuri trunka tris valandas, gryno šokio yra penkiolika minučių, o visa kita yra tik beprotybė ir kalbėjimas. Su šokiu tai neturi nieko bendra.
- O ar lietuviai - šokanti tauta?
Na, galiu pasakyti, kad lietuviai labai šokanti tauta, tik yra vienas dalykas. Mūsų visą rinką yra užkariavę sportiniai šokiai, nes visi projektai tik apie tai ir sukasi. Visiems atrodo, kad gatvės šokiai yra negražu. Lietuvoje nėra šokio tradicijos.
Kalbu apie šokį plačiąja prasme. Turime baleto, šiuolaikinio, liaudies, sportinių ir gatvės šokių pamokas atskirai, bet užsienio šokių mokyklos turi viską vienoje vietoje. Reikia suvokti, kad, jei nori gauti darbą, dirbti tą darbą ir iš jo gyventi, turi būti beprotiškai universalus. Ir tai įmanoma padaryti.
Mūsų senieji dėstytojai kalba, kad gali būti tik, pvz., stiprus balerūnas, bet juk laikai pasikeitė! Žmonės, užsisėdėję savo vietoje, nemato, kad mašina, į kurią nori lipti, jau seniai nuvažiavusi. Jie nebesuspėjo į ją ir dėl to pyksta ant jaunimo ir visais įmanomais būdais juos gesina. Siekia savo senų, supuvusių dogmų, kurios jau seniai „išdvėsusios“ ir netinka šiai realybei.
- Esate pasaulio hiphopo čempionas. Ar tokių čempionatų dalyviai sulaukia mūsų valdžios palaikymo?
Prisimenu jausmą, kai stovėjome ant pjedestalo ir grojo Lietuvos himnas, nuo kurio dabar spjaudytis norisi. Atrodo, kad visa mūsų šalies politika nori sužlugdyti meną ir viskas yra tik „biznis“. Net iš meno padarytas „biznis“ yra didžiulė tragedija.
Dabar Vilniuje yra dvi komandos, kurios ruošiasi važiuoti į pasaulio hiphopo čempionatą, ir esame priversti ieškoti pinigų. Bandysime, bet kiek metų bandėme belstis į savivaldybę, nieko negavome. Niekam neįdomu. Jeigu būtume krepšininkai ar bent futbolininkai, būtų kitaip.
- Bet tai juk yra šalies garsinimas pasaulyje.
Matai, kuluaruose tai niekam neįdomu ir čia daug pinigų neišplausi (kvatoja). Laikui bėgant, manau, ši valstybė turės didžiulę bėdą, nes vaikai, kurie dabar niekuo neužimti, išeis į gatves ir pradės banditauti. Amerikiečiai jau skina šiuos vaisius. Labai dažnai Lietuvoje gatvės šokis painiojamas su gatvės gyvenimu – tai yra purvina, nusikalstama, „žolė“, narkotikai ir taip toliau.
Gatvės šokis yra viena, o gatvės gyvenimas – kita. Lietuva yra tokiame infantilumo lygyje, kai nebeturi jokios savigarbos ir žmogiškumo, o sportas ir menas yra nuleisti žemai... Praeis kiek nors laiko, ir jie (valdžia – aut.) pradės valgyti išsivirtos košės rezultatą. Kiekvienais metais daugėja vaikų, kurie tamposi po gatvę. Mes dažnai priimame tokius vaikus, jei jie nori šokti, ir imame iš jų mažiau pinigų, o tuos, kurie negali susimokėti, mokome nemokamai.
- Nebuvo sunkių akimirkų, kai norėjosi viską mesti ir išvažiuoti?
Kažkada buvo pasiūlymas važiuoti į Londoną dirbti go-go šokėju. Alga – 900 litų per vakarą. Kai sugalvojau važiuoti, susisodinau savo mokinius ir pasakiau, kad gali būti, jog išvažiuosiu dirbti į užsienį, ir nežinau, ar grįšiu. Jie apsiverkė. Man to užteko. Pasakiau, kad niekada iš čia neišvažiuosiu.
