aA
Pristatinėti šio žmogaus nereikia. Šiuo metu Sergejus Jovaiša neatsigina dėmesio: vos kur pasirodo, iškart yra atpažįstamas, pagarbiai sveikinamas ir čia pat apipilamas klausimais – žinoma, apie krepšinį.
Sergejus Jovaiša
© T.Kasperavičiaus nuotr.

Sergejus nepasididžiuoja atsakyti kiekvienam, tačiau nesiima prognozuoti rungtynių ar čempionato baigties palikdamas tai krabui Lazdeikai. Šneka jis ramiai, pusbalsiu, nė nesuprasi, rimtai ar juokais.

Šis rugsėjis buvusio „Žalgirio“ snaiperio, daugkartinio Europos ir pasaulio čempiono gyvenime ypač aktyvus: Sergejus beveik nė vienų Europos čempionato rungtynių nepraleidžia, tad pagauti jį įmanoma nebent jų pertraukos metu. Pašnekovas įspėjo, kad kalbėtis „apie gyvenimą“ nemoka. Mėginome, bet vis nuklysdavome iki krepšinio...

Ristele į Laimės žiburį

Savo knygoje „Krepšinio aistrų sūkury“ rašėte: „Vienuoliktoje klasėje kiekvieną rytą prieš pamokas nuo namų bėgdavau į rašytojo Jono Biliūno Laimės kalną ir atgal. Tai buvo ne vien paprasta rytinė treniruotė, o kasdieninis mano ritualas – norėjau biliūniškai prisiliesti prie gamtos, pajusti Laimės žiburio jėgą. Kiekvieną rytą, bėgdamas į Laimės kalną, bėgau ir į savo Krepšinio olimpą!“ Tai bent olimpinis kryptingumas!

Jis atsirado neiškart. Krepšinis iš pradžių man net nelabai patiko, berniukui buvo ir kitų įdomių dalykų. Magėjo daug ką išmėginti: lankiau piešimą, aviamodelizmą, nuo penktos klasės sportavau. Anykščiuose buvo ką veikti. Taip, esu anykštėnas. Miestelio centre netoli Anykštos upės ir bažnyčios yra išlikęs namas, kuriame užaugau. O lietuviams retą vardą man, matyt, parinko mama, sentikių, atsikėlusių į Anykščių kraštą iš Rusijos 1900 m., palikuonė. Pats jaučiuosi grynas lietuvis.

- Esate iš aukštaūgių giminės...

Nepasakyčiau. Tai ne genai, o pienas: išstypau, nes, kiek save prisimenu, daug pieno gerdavau. Pusryčiai – pusė batono, puslitris pieno. Kaulams sveika.

Ilgos rankos pravertė ne tik kraunant į krepšį – iškrauti taip pat pasiekdavau. Prie „Anykščių vyno“ stovėdavo sunkvežimiai, pilni obuolių. Man nė užsikarti nereikėdavo, pasistiebęs rankomis pasiekdavau bortą... „Anykščių vynas“ mums tada buvo aktualus dėl lengvo obuolių grobio.

- O kas jus nukreipė Laimės žiburio link?

Atėjo laikas, kai pirmasis mano treneris Povilas Kūgys pasakė: „Arba tik krepšinis, arba... Jei lakstysi po būrelius, krepšininko iš tavęs nebus.“ Tačiau mano apsisprendimui lemtingas buvo Anykščių jaunių komandos trečios vietos iškovojimas 1972 m. Kartu su draugais anykštėnais A.Motiejūnu, A.Rasimavičiumi, V.Jasikevičiumi, E.Novikovu ir kitais Vilniuje nugalėjome ne tik visus Lietuvos rajonus, bet ir pačius aikštės šeimininkus. Pralaimėjome tik dviem Kauno komandoms. Laimėjome trečią vietą šalyje, Anykščiams negirdėtą neregėtą. Kiekvienose rungtynėse varžovams primesdavau po 20 taškų ir nemaniau, kad esu stebimas abiejų Lietuvos meistrų komandų trenerių. Po finalo prie manęs priėjo Kauno „Žalgirio“ komandos vyriausiasis treneris Vytautas Bimba...

- Ir papriekaištavo, kad lašinių mažai valgote – kaip rašėte knygoje.

Lašinių nemėgau, o štai krepšinį nuo to laiko – visam gyvenimui. Kauno „Žalgiris“ tada tapo mano svajone. Tiesa, tėvai manęs vos nepardavė į Vilniaus „Statybą“ apskaičiavę, kad tai padės įstoti į sostinės aukštąją mokyklą. „Statybai“ mane piršo ir tėvai, ir treneriai (P.Kūgys, vilnietis Antanas Paulauskas), gąsdino didžiule atranka, konkurencija: neva Kaunas prisikviečia vaikinų, o prigyja vienas kitas. Tačiau mano širdis linko prie „Žalgirio“. Nepasidaviau sąmokslui, laikiausi savo.

- Į krepšinio sostinę atvykote septyniolikos, dviejų metrų, be dešimties centimetrų, ūgio, svėrėte 72 kilogramus. Kaip jautėtės prieš tokius korifėjus kaip Modestas Paulauskas?

Keliai drebėjo, kai 1972-ųjų rugpjūtį atėjau į pirmąją žalgiriečių treniruotę. Persirengimo kambaryje juokavo M.Paulauskas, A.Linkevičius, S.Patkauskas – gyvi žmonės iš legendos.

Padėjo ne joga, o atsakomybė

- Kaip išmokote įveikti jaudulį? Visada iš kitų krepšininkų išsiskirdavote beveik olimpine ramybe.

Ramybė ateina kartu su patirtimi. Žinoma, ir aš pasinervindavau per rungtynes, kaipgi ne, tačiau išoriškai to nesimatydavo. Susitari su savimi: būk ramus, nervais čia nieko nepakeisi. Ilgainiui toks susivaldymas tampa įpročiu.

- Gal praktikavote jogą?

Ne joga čia padeda, o atsakomybė. Tik taip išsaugodavau rimtį. Suprasdavau, kad jaudindamasis išeikvosiu daugiau jėgų, o jų reikia žaidimui. Žvelgdamas į žaidimą atsakingai, negalėdavau sau leisti karščiuotis.

- Ramybė, kaip ir nervingumas, užkrečiama. Jums pavykdavo tėviškai nuraminti užsiplieskusį Arvydą Sabonį ar kitą žaidėją. Nuolat saugojote, kad komandos širdis plaktų ritmingai, be permušimų.

Saugodavau, kad įsikarščiavę bičiuliai neprikrėstų kvailysčių. Ramybės, blaivios galvos išlaikymas sporte – labai svarbu. Buvo laikas, kai „Žalgirio“ vyrai klausė mano žodžio. Ir ne tik todėl, kad buvau vyriausias. Turėjau Senuko pravardę ir iš tikrųjų buvau tas, kuris patyrė Lietuvos krepšinio kartų kaitą. Man žaidžiant išėjo senoji gvardija ir atėjo naujoji: olimpiniai čempionai V.Chomičius, A.Sabonis, R.Kurtinaitis ir kiti.

- Kuo naujoji gvardija skirėsi nuo senosios, jei nekalbėsime apie honorarų skirtumus?

Šis skirtumas galbūt ir lemia komercijos skverbimąsi į šiuolaikinį krepšinį, kai kurias „žvaigždžių ligos“ apraiškas. Šių dienų krepšininkų honorarų nėra ko lyginti su mūsiškiais. Kita vertus, žaidimas tapo techniškesnis. Senoji gvardija negalėjo išspausti maksimumo neturėdama tokių žaidėjų kaip A.Sabonis. Kai pasirodė ši Dievo dovana, mums atsivėrė visiškai kitokios galimybės. O dėl jaunosios kartos prioritetų, tai reikėtų jų pačių klausti. Man krepšinis buvo aukščiau visko. Savaime suprantama, visiškai nenorint skriausti šeimos. Dabar tai jau baigiau... Atleiskite, užsirūkysiu.

- Nikotinas, atrodo, slopina adrenalino bado, kurį dažnai jaučia didžiojo sporto veteranai, simptomus.

Rūkyti pradėjau, kai mečiau žaisti, tačiau adrenalino stygiaus nejaučiu. Šiuo metu esu laisvas paukštis po ket­verių metų kadencijos Anykščių savivaldybėje.

- Po didžiojo krepšinio sugrįžote į gimtuosius Anykščius. Ar gimtinė jums tokia svarbi?

Žinoma. Nėra niekur geriau. Šalia mūsų sodybos – šilas, netoli – ežeras, o ir iki pensinio amžiaus liko ne tiek jau daug. Gelbsti sportininko renta, bet įdomų darbo pasiūlymą gavęs gal ir susidomėčiau.

- Neseniai gavote vieną itin įdomų pasiūlymą ir jį priėmėte – turiu galvoje šokių eksperto vietą televizijos projekte. Tas aukštas jūsų stotas už komisijos stalo... Pirma tai atrodė gana pritempta, tačiau maloniai nustebino, kad „negrybavote“ (nors, žinau, grybauti labai mėgstate) – atrodytų, pusę amžiaus komentuojate šokius! Net Jurijus Smoriginas jums pavydėjo humoro.

Paauglystėje manęs nepriėmė šokti dėl aukšto ūgio, tačiau komentuoti jis netrukdo. Nesureikšminu savo dalyvavimo televizijos projekte, tai viso labo nuotaikos ir aplinkybių žaismo pasekmė. Suprantu ir žurnalistų mintį, pats buvau Žurnalistų sąjungos narys. Niekada nežiūrėdavau šokių per televiziją, o gyvai juos stebėti, pasirodo, visai smagu: juk tai iš dalies taip pat sportas, varžybos. Tačiau niekas neprivers manęs sėdėti šokiuose per čempionato rungtynes. Projekto organizatoriai sutiko su šia sąlyga. Galbūt pakeisiu nuomonę apie krepšininkus kaip vienpusiškus žmones.

Geri laikai – dabar

- Vienpusiškumą jums sunku prikišti. Bet ar gyvenime prireikė inžinieriaus ekonomisto diplomo? Daugelis krepšininkų diplomą pakiša po kamuoliu.

Turiu du aukštojo mokslo diplomus, iš kurių vienas (krepšinio trenerio) tikrai nebuvo pakištas. O vadyba užsiimti teko net Vokietijoje, kai ten dirbau treneriu. Buvau klubo atstovas ryšiams su verslu, mezgiau kontaktus su verslininkais, nes tas klubas nebuvo labai pajėgus išmokėti atlyginimus. Apskritai nesureikšminu diplomo. Tai, kad gavai atspauduotą popierių, dar nieko nereiškia. Man padarė įspūdį vieno vokiečių trenerio pareiškimas: puikiausiai galėčiau, sako, būti ir krepšinio, ir futbolo treneriu, o krepšinį pasirinkau, nes salėje nelyja.

- Tačiau jūsų pasirinkimas neatrodė susijęs su patogumais. Krepšinis sovietmečiu Lietuvoje buvo tarsi pasipriešinimo judėjimas, vienintelė galima jo forma po nuslopinto partizaninio karo.

Taip, kovėmės dėl idėjos, o ne dėl pinigų. Kartą psichologė atliko testą su mūsų komandos nariais. Klausė, kam kokia spalva patinka. A.Sabonis atsakė, kad jam geriausios – geltona, žalia, raudona. Tai buvo drąsu, tokie pareiškimai tuo metu galėjo liūdnai baigtis. Tačiau trispalvė buvo mūsų širdyse. O 1987 m. rudenį Argentinoje, tarpžemyniniame V.Džonso taurės turnyre, mus pasitiko Argentinos lietuviai mojuodami trispalvėmis. Nuostabus buvo jausmas! Prisimenu, tai buvo prieš 24 metus. Tai ir suteikdavo mums jėgų kovoti.

- Skaičiau, Sergejau, kad kartą legendiniam amerikiečių krepšininkui Lariui Birdui priminėte senus gerus laikus, kaip anuomet universiados finale Sovietų Sąjungos rinktinė žaidė su amerikiečiais. L.Birdas atsakė puikiai prisimenąs jus ir tuos laikus, tačiau pataisė: „Dabar yra geras laikas.“ Jau supratote, ką tai reiškia? Sportui atiduota viskas, beliko mėgautis gyvenimo malonumais.

Negyvenu praeitimi, bet puikiai ją prisimenu. Būtent iš šios padėties aktyviai stebiu gyvenimą, ir man tai patinka.

- Jums patiko ir Kęstučio Kemzūros ištarta frazė: „Laimėjome ne dėl taktikos, o dėl širdies.“ Prisipažinsiu, įspūdis toks, tarsi kalbėčiausi su kardiologu. Neturite jo diplomo, tačiau lietuviško krepšinio širdies reikalus išmanote puikiai. Atidžiai sekate jos darbą ir nuolat esate ten, kur ji tvinksi.<..> Tauta nuopuoliams nėra atlaidi. Tai dievina savo didvyrius, tai negailestingai kritikuoja.

Tačiau tai daro su meile, iš meilės. Sakote, iš manęs negirdėjote nė vieno kritikos žodžio? O kam jie, jei visi trys milijonai kartais tai daro?

- Ir jūsų žmona?

Mano žmona neišmano krepšinio, bet man tai netrukdo.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Šapoka tiki, kad Kalėdų dvasia padės rasti sutarimą dėl biudžeto (224)

Rytoj Seimas žada galutinai apsispręsti dėl kitų metų valstybės biudžeto . Ar tikrai gyvenimas...

LKL teisėjų galva – apie peštynes Kaune ir Šaro veiksmus jose, skandalą Pasvalyje bei galimas sankcijas laida „Krepšinio zona“ (67)

Pastarosios dienos Lietuvos krepšinyje buvo tokios karštos ir aistringos, kad suvaldyti aikštėse...

Puidoko pataisoms – rimtos teisinės kliūtys: prasmę grindžia atimtų vaikų istorijomis (473)

Parlamentaro Mindaugo Puidoko ir jo kolegų pateiktoms pataisoms dėl smurto prieš vaikus sampratos...

Sinoptikas perspėja: antradienį – pavojingiausi reiškiniai (1)

Nuo antradienio sulauksime šiokių tokių orų permainų – naktį daug kur pašals, bus slidu,...

Statkevičiui nepatiko Julijos Janus kritika, tad šis rėžė atgal: stora esi, bulvės veidu ir kugelio smegenim (976)

Šeštadienio vakarą mados kūrėja Julija Janus išreiškė savo nuomonę apie lapkričio mėnesį...

Andrius Tapinas. Spjausit mokytojams į akis? Nesistebėkit, jei bus atsakymas (1753)

„Išėjo ne tiek ir daug žmonių “ – viešai sako premjeras Saulius Skvernelis .

Paskelbti apdovanojimų M.A.M.A 2018 nominantai: įvertintas ir pasaulinę šlovę pelnęs lietuvis hito „In My Mind“ autorius (61)

Pirmadienio vakarą sostinėje žinomi šalies atlikėjai, muzikos prodiuseriai, vadybininkai ir...

Vaivos Budraitytės 2019 metų horoskopas Ugnies ženklams (24)

2019 metai – jau ne už kalnų. Pats metas sužinoti, kas mūsų laukia. Garsi astrologė ir...

Sinoptikai žada tikrą žiemą: Lietuvą užgrius sniegas ir šaltis (137)

Antradienio dieną bus debesuota su pragiedruliais. Kritulių nedaug ir tik vietomis, didžiausia...

Kraupus Rusijos maniako liudijimas: nužudęs dukros mokytoją, davė pinigų laidotuvėms (14)

Buvusį Rusijos policininką, jau atliekantį laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę už 22...