aA
Man buvo 63-eji, kai atleido iš valstybės tarnybos. Buvau sveika, energinga, 40 metų dirbau vadovaujantį darbą, todėl išgirdusi tokią žinią, pasijutau labai nelaiminga. Ir dar tas žodis – pensininkė... Pats to nepatyręs, niekad nesupras. Ką veikti? Pamaniau, kad geriausia – pakeisti aplinką", - rašo konkurso "Širdyje - dar ne ruduo" dalyvė.
Prie privačios pilies, kur vyksta pokyliai
Prie privačios pilies, kur vyksta pokyliai
© Asmeninio archyvo nuotr.

Norėjau pamatyti pasaulį, tačiau pensija maža, santaupų neturėjau, meilužiui įsitaisyti buvau per sena.

Kadangi iš prigimties esu drąsi, sumaniau pamėginti įsidarbinti užsienyje. Žinoma, apie savo sumanymą niekam nė amt! Nes jau įsivaizdavau, ką vyras ir dukros sakys...

Vietiniame rajono laikraštyje (gyvenu nedideliame mieste) radau skelbimą, kad Airijoje reikalingos auklės. Skelbimą rašiusi mergina gyveno Airijoje, todėl paskambinus nurodytu numeriu, atsiliepė vaikinas ir davė sesers elektroninio pašto adresą. Parašiau savo visus norus ir rekvizitus, ir po poros savaičių ji pranešė, kad viena šeima nori „pagyvenusios auklės 3-4 mėnesiams“. Namiškiai bandė atkalbėti, bet pernelyg ir nesistebėjo: „Mama, tu kaip visada, negali vietoj nustygt!“

Spaudžiau rankoje bilietą į Dubliną, kurį man užsakė airių šeima, ir iš Kauno oro uosto išskridau į nežinią. Lėktuvu buvau neskridusi nuo 1990 metų.

Anglų kalbos mokiausi tik universitete prieš 40 metų, todėl įsigijau mažą žodynėlį ir pokalbių knygelę, kurią prieš kelionę šiek tiek pastudijavau, kad galėčiau minimaliai susikalbėti. Pasirodo, kad nemažai angliškų žodžių prisimenu.

Buvom sutarę, kad Dublino oro uoste mane pasitiks – tradiciškai, su lapeliu, kuriame užrašyta mano pavardė. Laukiamajame apėjau visus laukiančius, kol galiausiai salės pakraštyje pamačiau mažiuką vyrą, nedrąsiai besišypsantį ir rankose spaudžiantį nedidelį lapelį su mano pakeverzota pavarde.

Išėjome į lauką, sėdome į darbinį autobusiuką ir man pasakė, kad iki namų važiuosime apie 120 km, nes šeima gyvena už Portlaoiso miesto, Bellykeevane, Boris-in-Ossory kaime (man buvo pasakyta, kad šeima gyvena mieste). Kol dardėjome keliu, aš jam pasakojau apie Lietuvą ir savo šeimą, o jis papasakojo apie savąją. Kadangi neapsakomai džiaugiausi, jog kol kas viskas vyksta sklandžiai - esu Airijoje, važiuoju į savo darbo vietą, tai tarškėjau be perstojo... Žinoma, abudu supratom gal kas dešimtą žodį...

Atvykome 1 val. nakties, man parodė kambarį, kur jau buvo paklota lova. Užmigti neįstengiau, laukiau rytinio prisistatymo. Niekas manęs nežadino, todėl 7 val. išėjau iš kambario ir tuoj pat mane pasitiko tas pats žmogus, kuris sutiko oro uoste. Svetainėje laukė visa šeima. Aš visiems įteikiau dovanų, su kiekvienu susipažinau. Kadangi jiems nebuvo pasakyta, kiek man metų, negalėjo patikėti, kad 63-eji.

Šeimininkė buvo muzikantė (fleita), o šeimininkas - airiškų šokių šokėjas ir dirbo kažkokioje firmoje darbininku. Jie fanatiškai tikintys krikščionys. Manęs laukė 5 ir 3 metų mergaitės, ir metų berniukas (pampersus buvau mačiusi tik TV reklamose). Namas mažas, kambariai nedideli, jokių gėlių, kas mane šiek tiek nustebino. Pietus paruošė šeimininkas (40 m.), o šeimininkė (35 m.) nuėjo į savo miegamąjį antrame aukšte pailsėti, nes ją vargino sąnarių liga.

Po pietų visi važiavome į kaimo airiškos mokyklos atidarymą, klausėme bažnyčioje mišių. Šeimininkė mane visiems pagarbiai pristatinėjo - „ponia iš Lietuvos“. Vakare papasakojo, ką aš turėsiu dirbti: prižiūrėti vaikus, išvirti pietus, išskalbti rūbus, išvalyti kambarius, dirbti nuo ryto 7 iki 19 val., šeštadienis ir sekmadienis - laisvi, kiekvieną penktadienio vakarą įteiks savaitės atlygį ir visur vyksiu kartu su jų šeima.

Nurodė, kad maistas verdamas tik ant garų, jokio kepimo ar virimo, kad namuose nėra druskos, prieskonių ir cukraus, kad vaikai nėra valgę jokių saldumynų, niekas jų giminėje nevartoja alkoholio, visi yra muzikantai ir groja šeimos kapela liaudišką muziką. 

Visi vaikai buvo kūdi, išbalę, valgydavo nedaug ir visada būdavo alkani. Tiesiog šeimininkė buvo nutarusi, kad jos vaikai nebus "tokie storuliai kaip amerikoniukai". Man buvo parvežta cukraus, druskos, kakavos, sausainių ir kavos. Aš laikiausi jų nustatytų taisyklių, tačiau po mėnesio mažasis berniukas jau buvo normalus vaikas, nes nustatytas maisto normas šiek tiek padidinau ir į košes įberdavau žiupsnelį cukraus.

Gyvenome kaime, 7 km nuo centro ir 15 km nuo artimiausio miestelio. Aplinkui kalnai, pievos, karvės ir avys, žodžiu, pasivaikščioti nėra kur. Nusidriekęs siauras asfaltuotas kelias, kurio pakraščiuose pastatyti gyvenami namai kas 2-300 m. ir netoliese senovinė koplyčia su kapinėmis. Pro langą matėsi Airijos aukščiausias kalnas, į kurį dažnai žiūrėdavau, todėl šeimininkas vieną dieną mane su vaikais ant to kalno viršūnės nuvežė, o pakelėje pavaikščiojome po miškus, apžiūrėjome puikias sodybas ir medienos paruošimo fabrikėlius. Visur labai tvarkinga ir švaru, keliukai siauri, bet asfaltuoti.

Vedžiodama keliuku vaikus, stengiausi susipažinti su kaimynais: pasišnekučiuodavome (po kiek laiko sekėsi visai neblogai, o ir žodynėlis buvo šalia) jie pasakojo apie savo ūkius ir samdomus darbininkus lenkus. Mano sutiktos airės buvo draugiškos, bet gana tingios ir labai save prižiūrinčios, o vyrai dirbo daug ir sunkiai. Lietuvių sutikau tik Dubline.

Šeimyninės pramogos

Šeima buvo suplanavusi savo gyvenimą visai vasarai. Kiekvieną šeštadienį visi vykdavome apžiūrėti įvairių Airijos pilių, o sekmadieniais važiuodavome į vis skirtingas bažnyčias ar vienuolynus klausyti mišių. Kadangi jie buvo iš gausių šeimų, tai vakarais vykdavome pas jų brolius, seseris, tėvus, veždavosi mane į jų šeimos rengiamus koncertus (tėvas ir 6 suaugę vaikai grojo airių liaudies muziką) ir folkloro konkursus įvairiose grafystėse.

Kasdien į namus tėvai atveždavo vaikus mokytis groti fleita ir būgneliu, o kartą per savaitę šeimininkė išvykdavo į muzikos mokyklą, kur vaikus privačiai mokė groti, ir pasirengti grafysčių folkloriniams konkursams. Kur jos mokiniai dalyvaudavo konkursuose, ten ir mes vykdavome.

Rugpjūčio viduryje išvykome atostogauti į labai tolimą Pietų Airijos kurortą Schull, kur jos labai turtinga sesuo turėjo vilą ant Atlanto vandenyno kranto. Viešėjome aštuonias dienas ir kasdien vykdavome į kurortinius miestelius, ekskursijas po įdomiausias vietas, maudėmės vandenyne, plaukiojome jachta. Vaikais rūpinosi tėvai, o aš tik išvirdavau mažajam vaikui košės ir daugiau nieko nedirbau, nes maitinomės kavinėse. Visiškai nesijaučiau emigrantė ir dar samdinė, nes vaikai prie manęs prilipo, o šeimininkai su manimi elgėsi labai pagarbiai.

Kurorte susipažinau su auklėmis studentėmis iš Slovėnijos ir Čekijos, jų šeimininkai buvo turtingi ir gyveno dideliame mieste, jos pasibėdavojo, kad sunkiai dirba ir daugiau čia nebevažiuos.

Kadangi nuo rugsėjo 1-os šeima turėjo išvykti, tai ir aš turėjau vykti namo. Sugalvojau, kad keliausiu ne lėktuvu, o autobusu, kad kuo daugiau pamatyčiau to pasaulio.

Kelionė į Lietuvą

Visa šeima nuvežė mane į kaimo centrą, gražiai atsisveikinome ir autobusu išvykau į Dubliną. Nusipirkau autobuso bilietą į Londoną. Keltu iš Dublino persikėliau į Angliją. Kelte susipažinau su mano amžiaus airiu, kuris vyko pas savo vaikus į Angliją. Jis papasakojo, kaip airiai sunkiai gyveno prieš 20 metų ir kaip jie nemyli anglų. Iš kelto autobusu nuvykau į Londoną. Autobusas sustojo kažkokiame požemyje. Išlipusi iš autobuso su sunkia kuprine nežinojau nei kur eiti, nei ką daryti. Išsigandau ne juokais.

Vairuotojas daugmaž nusakė, kaip pakliūti į autobusų stotį ir nuvažiavo. Pasirodo, Londone reikia persėsti į kitą autobusą ir įsigyti naują bilietą. Stotyje juodaodžio vyruko paklausiau, kur yra kasos, kur galima pasidėti lagaminus, o jis, supratęs, kad aš vos slibizavoju angliškai, mane draugiškai palydėjo ir parodė, kur nusipirkti bilietą ir t.t. Visą dieną vaikštinėjau po Londoną (buvo labai graži diena) ir tik naktį sėdau į maršrutinį autobusą, kuris vyko į Vilnių.

Iš Anglijos kėlėmės keltu į Prancūziją, o iš ten važiavome per Europos valstybes, trumpai sustodami įvairiuose miestuose. Autobuse važiavo anglai, prancūzai, vokiečiai, lenkai ir lietuviai, daugiausiai studentai, aš buvau vienintelė tokia - senjorė.

Taip keliavau penkias paras, miegojau keltuose ir autobusuose, prausiausi stotyse ir pakelės tualetuose, susipažinau su įvairiais žmonėmis, išgirdau daugybę įdomiausių istorijų iš lietuvaičių, dirbusių Anglijoje ar Airijoje, ir visai nejaučiau nuovargio. Man buvo labai įdomu paklausyti pasakojimų keleivių, kurie pabuvojo įvairiausiose sudėtingose situacijose, dirbdami užsienyje ne pirmus metus.

Į Vilnių atvykau vėlų vakarą, kur manęs laukė  brangiausias turtas - dukros. Buvau pats laimingiausias žmogus visame pasaulyje. Jokio nuovargio, tik įspūdžiai, įspūdžiai ir burna neužsičiaupė nuo pasakojimų. Grįžusi namo jaučiausi jauna, energinga ir pradėjau ieškoti darbo, kurį netrukus radau.

Draugės stebėjosi tokiu spontanišku poelgiu, bet ir pavydėjo, nes jos tokiai avantiūrai tikriausiai nesiryžtų.

Vis dėlto, mano sieloje - dar ne ruduo...

Žemaitė

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(1 žmogus įvertino)
2.0000

Top naujienos

Nuo Gintarinės ledi iki Šatrijos Raganos: kaip šiandien gyvena Kazimira Prunskienė (34)

Prie Kazimiros Danutės Prunskienės vardo klijuojama daug pravardžių – vienas jų ji pasirinko...

Sąmokslo teorija: dėl vaistų ar baruose praleisto laiko galite negauti paskolos (38)

Ar vartojami vaistai arba pomėgis lankytis baruose gali pakenkti asmens kreditingumo vertinimui?...

Šypsena Jasikevičiaus veide grįžo trumpam: norėtųsi, kad tai būtų postūmis, bet ne į padebesius spaudos konferencijoje auklėjo Jokubaitį (42)

Gerai, kad Sauliui Skverneliui „Žalgirio“ arenos ložėje kompaniją penktadienį palaikė jo...

Koronavirusas pasiekė Europą – nustatyti pirmieji atvejai (171)

Kinijoje dėl mirtino koronaviruso epidemijos jau mirė 26 žmonės, iš viso nustatyta 830...

Iš anksto pasmerktas Brežnevo dukterėčios romanas: kodėl jai buvo užkirstas kelias tekėti už pirmosios meilės? (97)

Džiaugtis lengvu gyvenimu ji anaiptol negalėjo. Giminystės ryšiai su TSKP CK generaliniu...

Tritaškių rekordą Eurolygoje pakartojęs „Žalgiris“ sutriuškino ALBA ekipą (332)

Kauno „Žalgiris“ (7/14) namie su trenksmu revanšavosi Berlyno ALBA (7/14) krepšininkams už...

Valerijus Katkauskas

Ir vėl „visi vyrai tokie“?! N-18 (6)

Perskaičiau Vitalijos Guobės pasakojimą „Dieve, apsaugok nuo klasės susitikimų!“....

Turkijos rytus supurtė stiprus žemės drebėjimas pranešta apie žuvusiuosius (10)

Turkijos rytinę dalį penktadienį supurtė galingas žemės drebėjimas, kurio stiprumas siekia...

Savaitę baigsime sausesniais orais (3)

Penktadienio naktį per šalį slinks šaltasis atmosferos frontas, kuris neš debesis su krituliais....

Domantas Sabonis pakvietė į ekskursiją po „Pacers“ valdas, pristatė merginą ir surengė vėliavų testą (121)

Amerikiečių vlogeriui Austinui Millsui pavyko parodyti visiškai kitą su žiniasklaida įprastai...