- Nuo ko viskas prasidėjo? Kodėl būtent puodeliai?
- Mano pažintis su menu prasidėjo nuo molio, nuo indo. Tai labai gražiai persipynė su rytais kvepiančia filosofija apie tai, kad žmogus taip pat yra indas ir kad jo valioje keisti ir taurinti savy nešiojamą turinį. Tokius apmąstymus puikiai papildė susižavėjimas kinų arbatos ceremonija ir taip žingsnis po žingsnio, metai po metų ir mano namai tapo pilni arbatai skirtų indų – pialų, puodelių...
Nenuostabu, kad visur tuos puodelius randu, pastebiu ir net nežadėdama pirkti nesusilaikau, pačiupinėju – „pakalbinu“. Na, prisipažįstu, tikrai nereikia man tiek puodelių, kiek turiu, bet čia jau – supraskite kolekcionierę – puodelio, kurį pajaučiu kaip „savo“, nepalieku, net jei reikės nešti rankose per visą miestą... ir net jei jis tikrai nepadoriai brangus.
- Turite savo mylimiausią puodelį?
- Puodeliai man visad buvo tarsi žmonės – vieni atviri, kiti uždari, vieni trapūs, kiti kapitališki, stiprūs, o kiti elegantiški, lyg nosį, truputį užrietę rankenėlę...
Kas buvojo pas mane svečiuose – žino, puodelį siūlysiu pasirinkti pagal nuotaiką ir ant mano stalo nebus servizo, visi puodeliai – asmenybės ir man patinka stebėti, kaip skirtingai jie dera vienas prie kito, kaip ir draugai susibūrime – skirtingi, o visi bendrauja įnešdami kažką nepakartojamo...
- Turbūt kolekcija pildoma ir puodeliais iš įvairių šalių? Iš kur toliausiai yra atkeliavęs?
- Turiu puodelių iš Japonijos, nors vienus iš jų pirkau Floridoje, o kitus Sankt Peterburge. Turiu tikrai didelę pialų kolekciją iš Kinijos: visą arbatos ceremonijos rinkinį, kurį sudariau pirkinėdama tik tuos indelius, kurie prilipo prie rankų. O kinų kaulo porcelianas, žinia, „labai lipnus“ – moterys supras, ką turiu omenyje.
Nebūna nei vienos kelionės, kad neparsivežčiau gyventojo, pasižyminčio trapumu, o senais laikais, kai keliavau pėsčia ir su kuprine, net į kalnus pasiimdavau ką nors nepraktiško: skėtį ilgu kotu arba porceliano puodelį. Ir tuo labai linksminau kelionių dvasią. Jai tai patiko.
- Mėgstate arbata mėgautis viena? O gal kiekvienas gėrimas turi savus ritualus? Kava su draugais, arbata vienumoje?
- Arbata Lietuvoje ir visoje šiaurės Europoje jau seniai tapo nedaloma bendravimo dalimi, o atkeliavo iš Rytų… pirmą kartą jos galią pajutau Samarkande dar studentė. Iki to laiko mėgau uogienės arbatą, uogienės močiutė išvirdavo daug… O Samarkande paragavau žalią ir susižavėjau. Ir skoniu, ir būdu ją gerti. Gal todėl pokalbio be puodelio su kuo nors garuojančiu ir aromatingu net neįsivaizduoju, bet kai lieku viena ar kaupiuosi piešti, arbata ir vėl ant mano stalo. Mėgstu, laikydama šiltą puodelį rankoje, žvelgti per langą ir mąstyti, susikaupti kūrybai.
O apie ritualus, tai vienas jų – pagal nuotaiką pasirinkti puodelį. Šiandien atrodo tarsi lytų ledukais. Pilu žalią arbatą į skaidraus ir plono stiklo stiklinę ir žvelgiu pro vandens sluoksnį į žvakelę ant stalo. Dirbtuvėje ramu.
Dar vienas ritualas, keletą metų tiesiog išstūmęs visa kita, buvo kinų žaliosios uluno arbatos ceremonija. Apie ją galėčiau daug pasakoti…
- „Kas nors skanaus" prie arbatos ar kavos – būtinybė, ar kaip tik nereikalingas priedas, užgožiantis pasimėgavimą gėrimu?
- Tas kas nors skanaus tikrai nereikalingas prie geros kavos ar puikios arbatos, bet aš esu smaližė, tik tų dviejų malonumų stengiuosi nemaišyti – saldumynus mieliau užsigeriu vandeniu. Bet visko pasitaiko.
Kartai gražus piešinys ant puodelio būna tas labiausiai skanus elementas.
- Dabar labai madingos kavinukės su kava išsinešti – popieriniuose puodeliuose. Ar Jūs šitaip geriate kavą? Ir ką apskritai manote apie tokį reiškinį?
- Aš kaip ir visi – lakstau į kelias puses vienu metu. Net jei ir niekur neskubu – užsisvajoju, o po to – krosiukas. Laimei, dabar nespėtą išgerti kavą perpilu į žavingą ir talpų puodelį išsinešti. O po to visos kelionės metu – nes nuo savo lango ar darbo stalo pakilus keliauju tai į Panevėžį, tai į Visaginą, tai į Alytų – pildau savo puodelį įvairiu turiniu – ir kava, ir arbata, o kartais net sriuba.
Todėl aš už visus vaikštančius ir bėgiojančius puodelius, o kadangi dar ir už ekologiją, tai labai džiaugiausi, galėdama į savo margą kolekciją įtraukti ir elegantišką, porcelianinį, dvigubom sienelėm puodelių išsinešti penketuką.
- Kaip gimė puodelių kolekcijos idėja?
- Visad norėjau pamatyti, kaip atrodys puodeliai su mano piešiniais, siekiau, kai tokia galimybė atsirado, kad piešiniai ant puodelio sienelių būtų pridegti profesionaliai, tikrai kokybiškai. O ir pačius puodelius rinkausi išrankiai – svarbu buvo viskas – ir porceliano rūšis, ir puodelio forma.
Galvojau ir apie žmones, kurie tuos puodelius glaus delnuose – todėl kolekcijoje yra ir trapių, plono porceliano puodelių, ir didelių, masyvių milžinų.
- Kai kas sako, jog puodelis – banali dovana, kurios paskui nėra kur dėti. Ar apgintumėte puodelį kaip dovaną?
- Aš tikiu, kad būna visokių puodelių. Jei tai bet koks, formaliai dovanojamas indas, sutinku, jis gal ir bus banalokas. Bet jei žmogus žmogui puodelį dovanoja nuoširdžiai – tai draugystės ritualas, turintis labai gilias šaknis ir reiškiantis artumą, simbolizuojantis bendrumą – juk tai be žodžių pasakoma „Mano drauge, esu laimingas gerdamas gyvenimą ir dalindamasis tais laiko gurkšniais su tavimi“. O jei puodelį dovanoji nepažįstamam, manau, mažų mažiausiai pareiški, kad labai pozityviai esi jo atžvilgiu nusiteikęs ir nori susipažinti. Na, gal apgyniau?
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!
