Kai ištari „Justinas Marcinkevičius“, nebūtina išvardyti jo parašytų knygų ar pelnytų apdovanojimų. Iškilaus poeto vardas žinomas, jis meiliai vadinamas tautos poetu. Užkopęs į aštuoniasdešimtmečio kalną, Justinas Marcinkevičius nėra labai linksmas, nėra su viskuo susitaikęs, o yra tautos džiaugsmus ir netesėjimus išgyvenantis išminčius, kalbantis: „Šiandieną širdį pasivaikščioti išleisiu. / Aš tai neisiu, aš tai niekur neisiu. / Aš prašau: tik nesumindžiokit širdies“.
Justinas Marcinkevičius
© A.Solomino nuotr.

Prisiminiau jubiliejinį vakarą, kuriame jūs vaizdžiai pasakojote, kad sykį suskaičiavote, kiek eilėraščių parašėte. Pasirodo, apie 1 500, ir tuoj pat pajuokavote, jog galbūt per daug.

Žinoma, per daug, pats suprantu, reikėjo labiau tausoti žodį ir savo pastangas, idėjas, atrinkti reikėjo. Tie, atrinktieji, šiandien sudėti į knygą. Esu parašęs ne vieną poemą, poetinių dramų, kurios pastatytos teatruose. Esu daug stambių dalykų išvertęs, pavyzdžiui, suomių liaudies epą „Kalevalą“. Vien tik perrašyti 24 tūkstančius eilučių yra didžiulis darbas – net pritryniau nuospaudą ant piršto. Esu parašęs vaikams. Ir pats kartais paskaitinėju „Grybų karą“. Tai turbūt populiariausias mano kūrinys... (Juokiasi)

Kada eilės geriausiai liejasi – rytais, vakarais?

Kai diena jau baigiasi, bet dar ne vakaras. Atsisėdu prie lango, ir atsiranda šiokia tokia mintelė.

Gyvenate laimingą gyvenimą – turite šitokį talentą ir gražią šeimą – juk tai didžiulė Dievo dovana.

Šeima yra nuo Dievo. Mūsų gryčioje kabėjo Šventosios šeimos paveikslas: Marija, Juozapas ir mažas Kristus. Tai idealas. Jis išliko. Kaip išliko ir vyresnio amžiaus žmonių šeimos. Jaunos šeimos keičiasi, renkasi laisvę: pagyvena, išsivaikšto. Nieko nepadarysi, ankstesnei – patriarchalinei – šeimai dar buvo svarus ir ekonominis svertas, mat imdamas žmoną, gaudavai pasogos... Daug lėmė ir Bažnyčia. Sekmadieniais visi sutartinai rinkdavosi į pamaldas, tiesa, moterys vienoje bažnyčios pusėje, vyrai – kitoje. Man labiau patikdavo su mama, tik greitai suimdavo miegas, nes laukdamas kelionės beveik visą naktį neužmigdavau. Mama, išėmusi iš ragažės skarelę, patiesdavo ant grindų, ir aš ramiai nusnūsdavau.

Kai taip nuklysti į vaikystę, tai vienas prisiminimas tempia kitą. Aš nieko iš vaikystės neturiu, jokio daikto, viskas sudegė, net senoji maldaknygė, kantičkos. Kitokių knygų mūsų gryčioje nebuvo. XX amžiaus viduryje toks knygų badas! Kai pradėjau vaikščioti į pradžios mokyklą, mokytojas parsiveždavo lagaminą – medinę dėžę knygų iš Prienų, kad vaikams atostogoms padalytų. Bet ką reiškė viena plona knygelė – tą patį vakarą ją perskaitydavai. Todėl vėliau, kai atsirado kapeika, susirgau knygų liga. Dabar ir mano tėviškė, ir žmonos pilnos knygų.

Ar šis gelsvomis spalvomis švytintis paveikslas ant sienos – jūsų tėviškė? Kaip pavyko ją išsaugoti?

Tėviškė visiškai tokia, kaip šiame paveiksle. Sodo pakraštyje – maumedis, kurį kartu su tėvu sodinome (aš jį prilaikiau). Tada mane jis į pirmą skyrių nuvedė, į kitą kaimą, už 3 kilometrų. Ir obelis greta. Toji obelis augo dar tėvo vaikystėje, vadinasi, jai turėtų būti daugiau kaip 100 metų. Ji kas antri metai veda vaisius, vasarą nuvažiuoju paragauti obuolių. Skonis toks... Visus trobesius pastatėme vėliau, nes tikroji sodyba sudegė per karą. Pirmus uždirbtus pinigus skyriau namui ir knygoms.

Turbūt ne vieną namą pastatėte savo gyvenime?

Dar seserims, broliui. Vyresnioji sesuo, sunkiai dirbusi visą gyvenimą (buvo kolūkio melžėja), tapo neįgali. Jai nupirkau trobesį, iš kurio ji pasistatė gryčią. Jaunesnei seseriai Kaune kooperatinį butą padėjau įsigyti, jaunesniam broliui Prienuose statybinių medžiagų namui parūpinau, dar vieną namą naujam gyvenimui prikėliau žmonos tėviškėje. Taip panaudojau savo pinigėlius.

O pats savo rankomis ar esate statęs?

Paauglystėje pamojuodavau kirviu, bet aš nesu fizinio darbo mėgėjas. Malonumo man teikdavo žemės darbai: arimas, kultivavimas, akėjimas. Pasiilgstu šito. Mūsų žemė gražioje vietoje, šalia Nemuno. Augome keturiese – du broliai ir dvi seserys. Gal labiau su vyresniąja seserimi pabendrauju, ji vaizdžiai papildo mano vaikystės atsiminimus. Mama mirė tuoj po karo, besikuriant kolūkiams. Sunkų laikotarpį ištvėrė šeima, teko badauti tikrąja šio žodžio prasme. Aš jau buvau nutolęs, gimnazistas, paskui universiteto studentas. Tėvas, nepajėgdamas vienas apglėbti ūkio, vedė antrąkart. Susilaukė dar penkių vaikų, iš tikrųjų mes esame devyniese. Pamotė – geras žmogus, neskirstė vaikų į savus ir svetimus.

Per jubiliejinį vakarą tai, kas svarbiausia, pasakėte vienu sakiniu: „O labiausiai aš dėkoju savo žmonai“ ir padeklamavote vieną iš pirmų eilėraščių, skirtų Genutei. Ar galite jį priminti?

Saulė leidos, pluoštas spindulių tiesiai į akis man švietė / Ir tavęs, ateinančios keliu, negalėjau niekaip įžiūrėti. / O paskui mes ėjome kartu, tu juokeisi ir manęs nepastebėjai. / Aš ėjau prieš saulę, o juk tu man seniai su saule susiliejai...

Ar sunku jūsų žmonai, dukroms gyventi su kūrėju?

Kai sykį Antano Venclovos žmonos paklausė, ar sunku gyventi su poetu, ji atsakė: „Nelengva, bet įdomu.“ Galėčiau pasakyti tą patį. Visko buvo, bet aš, ačiū Dievui, išvengiau girtuokliavimo, išvengiau kokio nors nuėjimo į kairę, kuo „pasipuošusi“ visa literatūros istorija, ir ne tik lietuvių. Dar baisiau, kad mūsų laikais tarp kūrėjų gaji narkomanija. Atseit narkotikai pažadina vaizduotę, o to labai reikia kūrybai.

O jus nuo viso šito gal gelbėjo tikėjimas?

Vaikystėje aš net labai religingas buvau, tai daug lėmė, bet labiausiai tėvo šeimos pavyzdys. Jis savo ūkį, sodybėlę beveik jau buvo iš naujo atstatęs, nes iš tėvo paveldėjo senus trobesius. Ir vos tik baigė, ji sudegė. Kodėl prisimenu? Tėvo gaila. Vėliau motinos mirtis... Visada stebėjausi, ypač kai pats stojausi ant kojų, iš kur mano tėvas tiek jėgų turėjo. Jis išgyveno iki 85-erių. Taigi aš dar turėčiau penkerius metus pagyventi. Bet jo kartos žmonės, skirtingai nuo mūsų, gyveno tradicinį žemdirbių gyvenimą.

Užauginote dvi dukras. Ar abi pasuko jūsų keliu?

Vyresnioji Ramunė dirba Teatro katedros vedėja Muzikos ir teatro akademijoje. Yra parašiusi kelias knygas teatro tema, dabar renka medžiagą apie režisierę D.Tamulevičiūtę. Jos sūnus Justas, mano anūkas, – architektas. O jaunėlė Jurga Liuksemburge redaguoja lietuviškus tekstus. Į jūsų klausimą atsakau: dukros dirba konkrečius darbus, o aš niekais užsiimu. (Juokiasi)

Ar jūsų šeimos harmoniją nulėmė meilė?

Meilė taip pat keičiasi. Dvidešimtmečio meilė kitokia nei penkiasdešimtmečio ar aštuoniasdešimtmečio. Žmogiški santykiai pirmiausia gera valia turėtų būti grindžiami. Norint galima bemat susipykti, bet žmogus visada yra daugiau negu tai, kas jame plyksteli pykčio ar neapykantos akimirką. Gera valia, santarvė – tai ne tik atskirų žmonių santykių pagrindas, bet ir tautų santykių. Ne kartą esu sakęs, kad santarvė – tai kuriantysis pradas, visi esame pasiųsti į žemę santarvę brandinti, plėsti.

Ar jūs, būdamas toks taikus, ramus, kada nors pasigrumiate su pačiu savimi?

Taip, ir tos grumtynės būna sunkios. Dažniausiai kaunuosi su tinginyste.
Amžius jau daro savo, norisi atsisėsti, atsigulti, juo labiau kad kūrybinių ambicijų sumažėjo arba visai neliko. Su visu tuo dar susidoroju, nes antraip būčiau prisivogęs, prisigrobęs kaip kiti... Štai kas mane labiausiai skaudina. Kai žmonės stovėjo susikibę rankomis Baltijos kelyje, be abejo, prieš akis matė laukus, miškus, ežerus, ir tikrai nė vienas nepamąstė apie jų privatizavimą, o dabar...

Paprasčiausiais žodžiais „Pagaliau atėjo ta diena“ atidarėte steigiamąjį Sąjūdžio suvažiavimą. Nuo tos dienos praėjo 20 metų, nejau mes taip pasikeitėme?

Žmogų keičia laikas, sąlygos, aplinkybės. Tada to patriotizmo buvo kupina Lietuva. Bepigu buvo ją šaukti į mitingus, į Baltijos kelią, prie parlamento ar TV bokšto. Dabar žmonės nuvilti, likę be nieko. Nelengva šiandien būti optimistu, bet reikia.

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Pavilionienė: ištekėjau 2 kurse, o po pusantrų metų išprašiau tą žmogų (322)

Profesorė, žmogaus teisių gynėja, buvusi Seimo narė Marija Aušrinė Pavilionienė pratinasi...

Lietuvės darbas už 7 tūkst. eurų prabangiausioje jachtoje Europoje: ištvėrė mėnesį (387)

Nuolatinis žeminimas ir patyčios, kone alpulį kelianti konkurencija, intrigos, kerštas, nevaldomas...

Naujausia apklausa: dvi partijos – reitingų viršūnėje, o dar viena – smuko žemiausiai nuo rinkimų (190)

Pasitikėjimas opoziciniais socialdemokratais šiuo metu yra žemiausias nuo užpernai vykusių Seimo...

Virginijus Savukynas. Su nepriklausomybės diena, Estija!

Jei estų nebūtų, juos reikėtų išgalvoti. Bent jau lietuviai tą tikrai padarytų.

Politikų reitingai: kai kurių populiarumas nesikeičia, nepriklausomai nuo pareiškimų ir įvykių (122)

Prezidentė Dalia Grybauskaitė , Kauno meras Visvaldas Matijošaitis ir ministras pirmininkas...

Savaitgalio rytas pagal Jamie Oliverį: paragaukite sočiųjų angliškų pusryčių (33)

Kai kuriems geriems dalykams įmantrių variacijų niekada neprireikia. Vienas iš tokių –...

Į pergalę komandą vedęs Sabonis tapo rezultatyviausiu mačo žaidėju (13)

NBA čempionate penktadienį naktį Indianos „Pacers“ (34/25) namuose 116:93 (27:22, 34:22,...

Kai turite vos minutę: valymo triukai, padėsiantys virtuvei suspindėti švara (8)

Kartais geriausias virtuvės valymo būdas yra ne tas, kuris užtrunka visą dieną, bet nedideli...

Viena sėkmingiausių Holivudo aktorių Jennifer Lawrence pareiškė paliekanti aktorystę dėl netikėtos priežasties (3)

Jennifer Lawrence yra pelniusi „Oskarą " ir laikoma viena brangiausiai apmokamų aktorių, bet...

Švelnesnių orų nesitikėkite: arktinis šaltis gali dar labiau nustebinti (65)

Prieš smogiant dar stipriau šaltis šeštadienio naktį truputį sušvelnės, kai kur pasnigs,...