Šios seserys nepasiekė didžių ar miestui palankių dalykų – jos užtraukė jam neregėto masto nešlovę. Seserys Papin išgarsėjo tuo, kad 1933 m. itin žiauriai nužudė savo šeimininkę ir jos dukterį, rašoma historicmysteries.com.
Papin šeima
Seserys Papin kilo iš nedarnios Le Mano šeimos. Jų motina buvo Clémence Derré, o tėvas – Gustave‘as Papinas. Nors mieste sklido gandai, kad Clémence užmezgusi romaną su savo šeimininku, Gustave‘as ją mylėjo. 1901 m. spalį nėščia Clémence ištekėjo už Gustave‘o. 1902 m. ji pagimdė dukrą Emilią Papin. Vis dėlto Gustave‘as visada įtarinėjo ją neištikimybe. Jis nusprendė susirasti darbą kitame mieste ir išsivežti Clémence iš Le Mano.
Kai Emiliai buvo dveji metai, Gustave‘as pranešė įsidarbinęs kitame mieste. Clémence pagrasino, kad greičiau nusižudys nei išvyks iš Le Mano. Tai tik sustiprino Gustave‘o įtarimus, kad ji iš tiesų užmezgusi romaną. Kai ji atgavo sveiką protą, pora išsikėlė iš miesto ir atvertė naują gyvenimo puslapį. Deja, poros santykiai vis labiau šlijo, Clémence nerodė meilės nei vaikams, nei vyrui. Rašoma, kad ji buvo labai nestabili asmenybė. Gustave‘as įniko į alkoholį. Kai Emiliai buvo 9 ar 10 metų, Clémence ją išsiuntė į Gerojo ganytojo katalikišką našlaičių prieglaudą. Vėliau paaiškėjo, kad tėvas ją išžagino. Vėliau Emilia Papin įstojo į vienuolyną ir tapo vienuole.
Clémence pagimdė dar du vaikus, mergaites, kurias jiedu su vyru gana anksti išsiuntė iš namų.
Vidurinioji sesuo, Christine, buvo sunkesnio būdo. Ji gimė 1905 m., ir neilgai trukus tėvai ją atidavė Gustave‘o seseriai, kuri noriai ją užaugino. Pas tetą Christine gyveno septynerius metus, o vėliau buvo atiduota į katalikišką našlaičių prieglaudą. Nors Christine norėjo stoti į vienuolyną, motina jai neleido, ir vėliau įtaisė ją dirbti tarnaite.
Christine pasižymėjo vidutiniais protiniais gebėjimais, ji buvo stipresnės valios ir atviresnė nei Léa. Darbdavių teigimu, kartais ji būdavo netgi įžūloka. Vis dėlto ji buvo darbšti, garsėjo kaip gera virėja.
Léa buvo drovioji sesuo. Ji gimė 1911 m., buvo jauniausia iš trijų seserų. Vertinimai parodo, kad Léa protiniai gebėjimai buvo kiek žemesni nei sesers. Ji buvo intravertiška, rami ir paklusni. Nuo kūdikystės Léa gyveno pas motinos brolį, kol šis mirė, o tada iškeliavo į katalikišką prieglaudą ir ten gyveno, kol jai sukako 15 m.
Lancelinų namas Bruyere g. 6
Christine ir Léa Papin sulaukė darbingo amžiaus. 1926 m. joms abiems pasisekė rasti darbą Le Mane Lancelinų šeimoje, kurioje jos galėjo gyventi kartu. Tai buvo į pensiją išėjęs teisininkas, jo žmona Léonie ir jų suaugusi dukra Geneviève.
Christine šioje šeimoje buvo virėja, o Léa tvarkydavo namus. Pasakota, kad seserys Papin buvo geros merginos ir puikios tarnaitės. Kiekvieną sekmadienį jos pasipuošdavusios ir eidavusios į bažnyčią, buvo užsitarnavusios stropių, gerai išauklėtų tarnaičių reputaciją.
Christine ir Léa gyveno uždarai, bendravo tik tarpusavyje. Kasdien po pietų jos turėdavo porą valandų laisvo laiko, tačiau neidavo į lauką, o likdavo dviese savo kambaryje.
1933 m. seserys Papin pas Lancelinus dirbo jau šešerius metus. Christine‘ai buvo 27 m., o Léai – 21 m. Tų metų vasario 2 d. ponia Lancelin su dukra grįžo namo apie 17:30 val. Namuose buvo visiškai tamsu – jau antrą kartą tą savaitę Christine‘ai lyginant skalbinius sugedęs lygintuvas išmušė saugiklius. Keista, bet tą dieną meistras grąžino lygintuvą pasakęs, kad prietaisas veikia ir jis, esą, neradęs jokio gedimo. Kai Christine informavo ponią Lancelin, kad lygintuvas ir vėl sugedo, ši supyko ir kilo barnis.
Be abejo, ir anksčiau būta nesutarimų: Léonie Lancelin buvo labai priekabi ir reikalavo, kad visi darbai būtų atlikti tobulai. Ji netgi užsimaudavo baltas pirštines ir tikrindavo, ar dulkės gerai nuvalytos. Be to, ji reguliariai komentavo Christine‘os pagamintą maistą, o Léai vis liepdavo grįžti ir nuvalyti tas vietas, kurias ji pamiršdavo nuvalyti. Bet šįkart viskas pakrypo visai kita linkme.
Amžiaus nusikaltimas
Christine atsikirto. O tada pripuolė prie Geneviève ir pirštais išlupo jai akis. Léa greitai puolė seseriai į pagalbą ir čiupo Léonie Lancelin. Christine liepė jai išplėšti ir šios akis, tada laiptais nubėgo į apačią, į virtuvę ir atsinešė peilį bei plaktuką. Mergina sparčiai užkopė atgal ir abi seserys daužė ir pjaustė motiną ir dukrą. Makabriškosios seserys dar pačiupo alavinį ąsotį nuo stalo laiptų viršuje ir juo daužė motinos ir dukters Lancelin galvas. Ekspertų vertinimu, seserys siautėjo apie pusvalandį.
Galiausiai motina ir dukra buvo žiauriai seserų nužudytos. Ponas Lancelinas ir jo žentas namo grįžo tarp 18:30 ir 19:00 val. Durys buvo užsklęstos iš vidaus, tad vyrai negalėjo įeiti, nors žinojo, kad namuose turi būti žmonių. Namuose buvo tamsu, išskyrus blausią švieselę viršutiniame aukšte. Visa tai jiems pasirodė įtartina, tad jie nuskubėjo į policijos nuovadą pagalbos.
Tyrimas
Patekę į vidų policijos pareigūnai užkopė laiptais ir išvydo kraupų vaizdą. Dauguma smūgių aukoms teko į veidus ir į galvas. Tačiau dukrai buvo peiliu supjaustyti sėdmenys ir kojos. Abi moterys buvo baisiai sumaitotos, sunkiai beatpažįstamos, jų veidai buvo visiškai subjauroti. Kambaryje mėtėsi dantys, o ant viršutinio laiptelio gulėjo Geneviéve‘os akis. Vėliau tyrėjai po jos kūnu rado kitą akį.
Ponios Lancelin akys buvo rastos kaklaskarės klostėse. Ponia gulėjo ant nugaros išskėstomis kojomis, tik su vienu batu. Geneviéve‘a gulėjo kniūbsčia. Šalia jos dešiniojo klubo gulėjo kruvinas virtuvinis peilis tamsia rankena. Visur kambaryje telkšojo kraujas – sienos juo buvo nutaškytos du metrus virš kūnų.
Radę šeimininkių kūnus, policininkai apieškojo namą, manydami, kad žudikas, greičiausiai, nužudė ir tarnaites. Bet užlipę į viršutinį aukštą, kur buvo tarnaičių kambarys, jie rado užrakintas duris. Buvo iškviestas spynų meistras, kuris atrakino duris, o jas atidarę pareigūnai rado abi seseris lovoje su drabužiais (kai kurie šaltiniai rašo, kad jos buvo nuogos). Šalia lovos ant kėdės gulėjo kruvinas plaktukas su prilipusiais plaukais. Paklaustos, kas nutiko, seserys iškart prisipažino įvykdžiusios nusikaltimą.
Frédérico Chauvaudo, parašiusio knygą „Kraupus seserų Papin nusikaltimas“, teigimu, tyrėjai rado aukas pakeltais sijonais ir numautais apatiniais. Tais laikais Prancūzijoje buvo labai nepadoru fotografuoti genitalijas, todėl tyrėjai (galbūt žurnalistai) nuleido pakeltas sukneles ir pridengė intymias aukų vietas prieš pareigūnams baigiant tyrimą.
Suėmimas ir apklausa
Pareigūnai suėmė seseris ir nugabeno į įkalinimo įstaigą. Kai seserys buvo atskirtos, Christine labai nusiminė, jai prasidėjo desperacijos priepuoliai. Galiausiai pareigūnams teko leisti seserims susitikti. Kalbama, kad Christine kalbėjo ir elgėsi taip, lyg jas sietų intymus seksualinio pobūdžio ryšys.
Teismas pakvietė tris gydytojus, kad įvertintų psichologinę seserų būklę ir nustatytų, ar jos sveiko proto. Christine‘a buvo visiškai abejinga pasauliui, nerodė prisirišimo prie nieko, išskyrus Léą. Gydytojai raportavo, kad Christine‘a Léai jaučia seseriškus jausmus, ir jų nesieja joks seksualinis ryšys. Léa buvo prisirišusi prie Christine‘os kaip prie vyresniosios sesers, žiūrėjo į ją kaip į motinišką figūrą.
Vertinimo išvadose konstatuota, kad seserys neturi patologinių psichikos sutrikimų, jų nebuvo ir šeimos istorijoje. Gydytojai paskelbė, kad merginos visiškai sveikos ir nurodė, kad dėl neįprastai stipraus tarpusavio ryšio jos veikė išvien, tad abi yra atsakingos už žmogžudystę.
Teismo metu prisiekusieji tarėsi tik 40 minučių. Be abejo, jie pripažino Christine‘ą ir Léą Papin kaltomis.
Léai buvo skirta 10-ies metų laisvės atėmimo bausmė. Christine‘ai buvo skirta mirties bausmė, tačiau ji išvengė giljotinos, bausmė galiausiai buvo pakeista laisvės atėmimu iki gyvos galvos.
Kodėl seserys nužudė savo darbdaves?
Brutali dviguba žmogžudystė sukrėtė miestelį ir šokiravo visą Prancūziją. Iš tokio pobūdžio nusikaltimų šis išsiskyrė neįtikėtinu žiaurumu.
Žmonės nesuvokė, kodėl dvi merginos, kurios iki to laiko buvo laikomos adekvačiomis ir padoriomis, buvo įsitaisiusios geroje tarnyboje, jautė tokią nesuvokiamą neapykantą, kuri paskatino nesuvokiamą žiaurumą.
Pati žmogžudystė buvo siaubinga, bet tai, kad tarnaitės pirštais išlupo šeimininkėms akis, buvo protu nesuvokiamo žvėriškumo apraiška.
Psichoterapeutai, filosofai, rašytojai ir kiti specialistai ėmė siūlyti savo teorijas. Kai kurie intelektualai užjautė seseris, ir jų nusikaltimą aiškino klasių kova. Jie manė, kad pagrindinė priežastis yra neteisingas suskirstymas į klases, netinkamos darbo sąlygos ir išankstinis nusistatymas. Kiti, atvirkščiai, manė, kad kadangi seserys tarnavo padorioje, malonioje šeimoje, valgė tą patį maistą, kurį valgė šeimininkai, ir kas mėnesį gaudavo padorų užmokestį, jokių motyvų tokiam nusikaltimui negalėjo būti.
Galbūt priežastys glūdėjo seserų vaikystėje? Kai kurie šaltiniai pabrėžia, kad vaikystėje joms trūko meilės ir švelnumo. Bet ar tikrai? Asmenybės formavimos laikotarpiu jos gyveno toli nuo savo nestabilių tėvų, su giminaičiais, kurie, manoma, jas mylėjo. Nors galiausiai jos atsidūrė katalikiškoje našlaičių prieglaudoje, nėra duomenų apie tai, kad jos kentėjo ar kad jomis nebuvo pasirūpinta.
Trečioji tapatybė
Teisme liudijo ketvirtas gydytojas. Jis teigė, kad seserys negali būti pripažintos normaliomis. Jis iškėlė hipotezę, kad dėl stipraus tarpusavio ryšio Christine‘os ir Léos asmenybės visiškai susiliejo, Léa prarado savo tapatybę ir pasidavė dominuojančiai Christine‘os tapatybei. Iš esmės „Christine‘os“ ir „Léos“ nebeliko. Žmogžudystę įvykdė trečioji asmenybė, kuri gimė susijungus jų abiejų asmenybėms. Psichoterapeutai visame pasaulyje suko galvas, kokią diagnozę galima būtų joms pritaikyti.
„Atrodo, kad seseris kamavo kolektyvinis paranojinis sutrikimas. Ši būklė dažniausiai pasireiškia mažuose kolektyvuose ar porose, kurios vis labiau izoliuojasi nuo pasaulio. Paprastai tokie kolektyvai gyvena intensyvų vidinį gyvenimą, o išorinį pasaulį vertina paranojiškai. Kolektyvinio paranojinio sutrikimo atveju vienas iš partnerių ima dominuoti, o kitas – paklusti, tad seserys Papin akivaizdžiai iliustruoja tokį sutrikimą“, – mano Elizabeth Kerri Mahon.
Iškilo dar viena, sensacingesnė teorija. Galbūt L. Lancelin pamatė homoseksualius seserų kraujomaišos santykius? Galbūt ji išvydo tai, ko jos akys neturėjo regėti, todėl seserys jai ir išlupo akis plikomis rankomis?
Kas nutiko seserims?
Atskirta nuo sesers Christine kalėjime labai kentėjo. Jai užeidavo beprotystės priepuoliai, išsivystė sunki depresija, ji buvo labai prislėgta, o galiausiai nustojo valgyti. Iš kalėjimo ji buvo perkelta į psichiatrijos ligoninę, kur ir toliau badavo, kol galiausiai 1937 m. gegužę mirė.
Antroji sesuo, Léa Papin kalėjime elgėsi pavyzdingai, tad buvo paleista anksčiau laiko – praleidusi kalėjime ne 10 metų, bet 8 metus. 1941 m. ji išėjo į laisvę. Ji pasikeitė vardą ir apsigyveno su motina Nante, Prancūzijoje, kur dirbo viešbučio tvarkytoja. Kai kurių šaltinių duomenimis, ji mirė 1982 m. Tačiau 2000 m., kurdamas filmą „In Search of the Papin Sisters“ („Beieškant seserų Papin“) Claude‘as Ventura paskelbė, kad rado Léą slaugos namuose centrinėje Prancūzijoje. Moteris patyrė insultą ir buvo iš dalies paralyžiuota, negalėjo kalbėti. Ji mirė 2001 m.
Ką įkvėpė šis nusikaltimas
Seserų Papin byla savo laiku visuomenėje sukėlė daug minčių ir jausmų ir įkvėpė nemažai literatūros ir kino kūrinių.
Štai keli jų:
Meniniai / Dokumentiniai filmai / Pjesės:
- „Žmogžudės tarnaitės“ (angl. „Murderous Maids“)
- „Siaubingas seserų Papin nusikaltimas“ (angl.„The Horrible Crime of the Papin Sisters“)
- Jeano Genet pjesė „Tarnaitės“ (pranc. „Les Bonnes“)
Literatūra:
- „Seserys Papin“ („The Papin Sisters“, Oxford Studies in Modern European Culture)
- „Žmogžudystė Le Mane“ (angl. „The Murder in Le Mans“), esė Janet Flanner knygoje „Paryžius buvo vakar“ (angl. „Paris Was Yesterday“)
- „Seserų Papin nusikaltimas“ (angl. „The Crime of the Papin Sisters“), Neilo Patono esė
Nusikaltimas iš platesnės perspektyvos
Po motinos ir dukters Lancelin nužudymo visuomenėje kilo emocijų, versijų ir baimių banga. Pirmoji stadija buvo šokas ir pasipiktinimas. Tada visuomenėje ėmė skambėti klausimas „Kodėl jos tai padarė?“ O jau po to į nusikaltimą buvo bandoma pažvelgti iš platesnės perspektyvos. Galbūt tokį kraupų nusikaltimą paskatino visuomenės klaidos, socialinės struktūros trūkumai, bejausmė religinių našlaičių prieglaudų atmosfera, o gal per didelis engimas ir persekiojimas? Galbūt visuomenei reikalingi pokyčiai?
Nėra aišku, ar dviguba žmogžudystė Le Mane paskatino socialinių paradigmų kaitą. Tačiau akivaizdu yra viena: praėjus beveik šimtui metų šis šiaurės vakarinėje Prancūzijos dalyje esantis miestas vis dar yra žinomas ne tik dėl jame vykstančių automobilių lenktynių. Net ir dabar jame girdimi 1933 m. vasario 2 d. įvykdytos neregėto žiaurumo žmogžudystės atgarsiai.
