„Pabusk“ veikėjai – šešiolika metų. Po vaikystėje patirtos traumos ji daug ko neprisimena, sunkiai susišneka su tėvais ir bendraamžiais, o vieną vakarą patiria sukrečiantį nuotykį: atsiduria kitame, keistame, pasaulyje, kuriame plyti vaiduoklių sodai, kur sutinka keistų žvėrių, kur prie laužo pasakojamas baugios istorijos...

Kartu su autorės sukurta veikėja Alisa pakeliausite po Rudens epidemijos nualintą šalį, svarstydami, kur sapnas, o kur tikrovė, kas draugas, o kas priešas, kuo galima tikėti ir kuo pasitikėti, ir kas virpina širdį – baimė ar meilė.

Galbūt, paklaidžiojus po Rudens epidemijos nualintą Stebuklų šalį, ne vien Alisai pavyks atrasti save.

- Jūsų debiutinis romanas „Pabusk“ parašytas nesulaukus pilnametystės, tebesimokant gimnazijoje. Iš kur tiek drąsos ir ryžto? Papasakokite, kaip pradėjote rašyti.

- Rašyti pradėjau dar būdama pradinukė, kūriau nuotykių istoriją, kurioje su draugais ir sesėmis pakliūvame į „Šalį Iš Niekur“. O vėliau tiesiog nesustojau… Pačiam rašymui nereikia daug drąsos ir ryžto. Tai kažkas natūralaus, kasdieniško tarsi būtinybė valgyti – kitaip ir negalėčiau. Kai galva prisipildo istorijų ir veikėjų, skausminga viską laikyti uždarius, norisi tai išgyventi.

Kita kalba – siųsti kūrinį į leidyklas. „Pabusk“ rašiau nuo 12 metų ir esu parašiusi tris versijas, pirmosios dvi buvo atmestos, trečioji pagaliau išvydo pasaulį. Galbūt ir nebūčiau drįsusi taip toli nueiti, jei ne mano šeima ir visi prisidėję. Sesės, kurios yra didžiausios ir entuziastingiausios istorijos fanės, suteikė tikėjimo savo veikėjais, pasakojimu ir apskritai be galo daug padėjo kuriant. Mama gelbėjo techniškai ir buvo šalia, tiek verkiant po pirmų dviejų nepavykusių bandymų, tiek džiaugiantis trečiojo karto taisykle (nemeluoja, nemeluoja!), o ką dar kalbėti apie tėtį, močiutę, Moniką, draugus, leidyklą ir... visas pasaulis man padėjo. Iš čia ir drąsa, ir ryžtas.

- Alisa iš Lewiso Carollio „Alisa Stebuklų šalyje“ – literatūrinis „Pabusk“ pamušalas. Ar Jūsų bendraamžiams ana Alisa pažįstamas ir atpažįstamas personažas?

- Be abejo, Alisos Stebuklų šalyje istoriją žino visi, nors ir ne kiekvienas yra iš tiesų skaitęs originalią istoriją. Būtų sunkiau pasakyti, ar daugelis galėtų su Alisa tapatintis, ar jiems ji artima. Lewiso Carollio Alisa guvi, smalsi ir drąsi mergaitė, vaikystėje ja gėrėjausi, svajojau leistis į tokius pašėlusius nuotykius. Man atrodo, kad dabartiniams paaugliams Alisa jau nelabai aktuali, nepaisant to, kad dėdė Carollis į šią istoriją įpynė ir ne vien vaikams įdomių paslapčių. Nieko tokio. Alisa niekada neliks vieniša tarp vaikų ir keistuolių.

- “Pabusk” knygos žanras – maginė fantastika. Ar buvo lengva kurti įtampas, grėsmes, netikėtumus?

- Lengva nebuvo, bet užtat smagu. Juk aš tokias istorijas nuo mažumės mėgau labiausiai: Mėlynbarzdžio paslaptis pro rakto skylutę, senus, girgždančius vaiduoklių namus, šiurpulį, kai atrandi prasmes tarp eilučių, kai išnarplioji susiraizgiusių įtempto siužeto kamuolį. „Pabusk“ rašiau kaip knygą, kurią pati norėčiau perskaityti. Teko gerokai paplušėti – šimtus kartų rašyti ir perrašinėti, ieškant tinkamos atmosferos įvairioms scenoms, planuoti, su sesėmis skirstytis vaidmenis, kad įsijausčiau į veikėjus, per naktį nemiegoti, dėliojant siužetą... Bet čia ir slypi įdomumas, tikroji rašymo vertė.

- Kaip bendraamžiai priima jūsų rašymą? Dažnai sakoma, kad užaugo neskaitančių, literatūrai abejingų jaunų žmonių karta. Ar tai tiesa?

- Mano bendraamžiai entuziastingai mane palaiko, tuo galiu tik džiaugtis. Visi: draugai, pažįstami, bendraklasiai nekantrauja perskaityti (nuo to, beje, mane ne vien džiugesys, kartais ir šiurpas nukrečia, juk knygoje mano galvos turinys kaip ant delno). Žmonių, kurie mane supa tiek mokykloje, tiek kitur, tikrai nepavadinčiau abejingais literatūrai. Taip, karaliauja moderniosios technologijos, bet ir knygos dar nemirė. Ir nemirs. Žmonėms reikia istorijų.

- Pirmas romanas – visada iššūkis, bet dar didesnis iššūkis antrasis, kai reikia įrodyti sau ir skaitytojui, kad rašymas autoriui nėra „kaprizas“ ar tik pasibandymas. Ar ketinate parašyti antrą knygą?

- Antras romanas neišvengiamas, juk negaliu palikti Alisos amžinai plaukti į Rūmus, apsuptai žvaigždynų. Pirmose dviejose versijose „Pabusk“ buvo vientisas kūrinys, bet laikui bėgant siužetas tankėjo, o veikėjų paveikslai ėmė reikalauti vietos atsiskleisti, todėl ir padalinau jį į dvi dalis. Šiuo metu kaip tik stenu prie pirmųjų antrosios dalies skyrių – ši bus tikras mano sugebėjimų išbandymas. Bet bus!

- Netrukus teks rinktis profesiją. Ar ji bus susijusi su literatūra?

- Klausimas, į kurį dar negaliu atsakyti. Bet, kad ir kaip būtų, rašymas – būtina ateities sąlyga.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (72)