aA
Daugelio senųjų Lietuvos didikų giminių likimas stebėtinai panašus: išnirusios iš anoniminio pagoniško elito pasaulio, jos greitai išgarsėjo, o vėliau viena po kitos per trumpą laiką išnyko iš istorijos ir iš žmonių atminties.
Kęsgailų, vėliau Radvilų bažnyčios liekanos Deltuvoje, Mangirdo Bumblausko nuotr.

Jų veiklos pėdsakus užtrynė laikas, gamta ir nauji žmonių darbai, todėl apie daugumą iš jų, be negausių dokumentų ir antspaudų, nėra išlikę jokių žinių.

Keli įvykiai ir datos iš LDK diduomenės istorijos

1475 m., grįždamas iš kelionės į Bavariją, kur pas jaunikį lydėjo Lenkijos ir Lietuvos valdovo Kazimiero dukterį Jadvygą ir dalyvavo prašmatniame riterių turnyre, nuošalioje Lenkijos vietovėje mirė Albertas Manvydas jaunesnysis – paskutinis Manvydų giminės atstovas. 1490 m. palikęs penkias dukteris mirė vienas ryškiausių XV a. antrosios pusės LDK didikų Alekna Sudimantaitis.

1542 m. nieko reikšminga nenuveikęs, istorijoje daugiausia žinomas kaip pirmasis Barboros Radvilaitės vyras, mirė paskutinis iš Goštautų – Stanislovas. 1546 m. Goštautais pasekė Zaberezinskiai, o 1554 m. su dar vienu Stanislovu baigėsi Žemaitiją ilgus dešimtmečius valdžiusių Kęsgailų istorija. Dar po metų Vilniaus vyskupas Paulius Alšėniškis užbaigė Alšėnų kunigaikščių giminės vyriškos linijos gyvavimą.

Pilnatvės dėlei dar galima paminėti Butrimus, Daugirdus, Mantigirdus, Mantautus, Ginvilas, Nemiravičius, kurie taip pat išnyko per XV ir XVI a. Tokia LDK diduomenės giminių mirčių virtinė jau tuomet paskatino vieną liūdesio žanro – trėnų – autorių ištarti: „Kur Goštautai, Rėkučiai ir Kęsgailos / Iljiničiai, Kostevičiai, Davainos / Astikai ir Slucko bei Alšėnų kunigaikščiai? / Per mūsų atmintį išnyko šios giminės didingos / jų palikuonių nebėra ir atmintis užgęsta.“

Kęsgailos ir Goštautai – skirtingas išmirusių giminių atminimas

Giminės, kaip ir žmonės, gyvena tol, kol išlieka prisiminimai apie jų vardą, narius, darbus. Iš senųjų LDK giminių tik Radvilos ilgiems laikams įsitvirtino valstybėje ir visuomenėje, kitos pradingo iš istorinės atminties. Daugelį jų naujam gyvenimui knygų puslapiuose prikėlė XIX ir XX a. istorikai.

Taip buvo ir su gimine, kurią XV ir XVI a. buvo galima statyti į vieną gretą su Radvilomis ir Goštautais, kuri daugiau nei šimtmetį viešpatavo Žemaitijoje ir, 1528 m. LDK kariuomenės surašymo duomenimis, iš visų didikų giminių parengdavo didžiausią raitelių skaičių. Tačiau jau XVII a. viduryje šiaip jau gerai informuotas istorikas, o dar ir LDK kilmingųjų herbynų autorius Albertas Vijūkas-Kojalavičius apie Kęsgailas turėjo labai miglotą supratimą – nežinojo nei jų herbo, nei istorijos ir net žymiausių narių vardų. Taigi neprireikė nė šimto metų, kad kadaise garsi, bet jau užgesusi giminė būtų užmiršta.

Kiek kitaip susiklostė Goštautų palikimo ir atminimo istorija. Gausią išmirusių Goštautų žemėvaldą XVI a. viduryje feodaline išmaros teise perėmė valdovas. Tačiau ilgam liko atminimo ženklai, kuriuos sukūrė žymiausias giminės atstovas Vilniaus vaivada ir LDK kancleris Albertas Goštautas. Vilniaus katedroje Goštautų vardu vadintoje koplyčioje iškilo monumentalus Alberto antkapinis paminklas.

Jo inicijuotuose Lietuvos metraščiuose buvo aprašyta giminės istorija, kuri neleido Goštautams likti užmarštyje. Suderinęs daugiasluoksnę šalies kultūrinę ir politinę patirtį, A. Goštautas davė pradžią kelioms tradicijoms, kurios lems visą tolesnę LDK kultūrinės savimonės raidą – teisės kodifikavimo (I Lietuvos Statutas), istorinės savimonės (romėniška kilmės teorija) ir politinės publicistikos. Ši kultūrinė atmintis lėmė, kad Goštautai ir toliau liko istorinėje ir literatūrinėje LDK tradicijoje.

Giminės samprata ir jos pokyčiai

Kodėl giminės išmiršta ir kodėl vienos jų atmenamos, o kitos užmirštamos? Mėginant į tai atsakyti reikia žinoti, kada ir kodėl giminės atsiranda ir ką reiškia jų vardo atsiradimas.

Iki pat XIV ir XV a. sandūros, maždaug iki Jogailos ir Vytauto laikų, Lietuvoje apie tokias gimines kaip Radvilos, Goštautai, Kęsgailos, Alšėniškiai nieko nežinota. Ir ne todėl, kad valdovai būtų šias gimines iškėlę iš plačios bajorijos masės, kaip manė didžioji istoriografijos dalis („Vytauto bajorai“), bet todėl, kad tuo metu pradėjo formuotis paveldimo giminės vardo („pavardės“) samprata.

Senieji lietuviai, kaip ir kitos ankstyvojo valstybingumo laikus išgyvenančios tautos, turėjo vieną vardą, kuris iš kartos į kartą nebuvo perduodamas. Tokią tradiciją lėmė archajinė giminės organizacija, siejusi gausius tos pačios kartos giminaičius, nepriklausomai nuo tėvo ar motinos linijos. Plati giminės struktūra buvo itin svarbi tuo metu, kai valstybinės institucijos tik formavosi, o atskiro asmens saugumu ir socialinės padėties išsaugojimu galėjo rūpintis tik giminaičiai.

Senųjų laikų didikas priklausė plačiai, bet nuolat kintančiai ir menkai savo šaknis atmenančiai giminei. To meto žmogui nebuvo reikalo atminti tolimesnius už senelį protėvius. Geriausiai senąją klano tipo giminės struktūrą ir jos savimonę apibūdina „Eiliuotosios Livonijos kronikos“ pastaba apie lyvių didiko Kaupo valdžią: jo giminė yra plati.

XIV a. pabaigoje LDK prasidėję visuomenės ir valstybės valdymo pokyčiai apėmė daugelį gyvenimo sričių. Pagrindinis bajorijos vidinės transformacijos požymis buvo „atviros (plačios) giminės struktūros“ virtimas agnatine, vyrišką paveldėjimo liniją akcentuojančia ir atskirų giminės šakų stiprėjimą įteisinančia gimine.

Tokia giminė, be paveldimo vardo, įgijo ir pastovų ženklą – nuo XV a. tarp LDK didikų paplinta herbai, o šį heraldizacijos procesą ypač paspartino garsusis 1413 m. Horodlėje įvykęs lenkų ir lietuvių bajorų herbinis susibroliavimas. XV a. LDK pamažu tapo valstybe, kurioje egzistavo stabilesnės politinės institucijos, formavosi centrinės ir vietos valdžios pareigybės.

Keitėsi ir pagrindinės visuomenės grupės – kunigaikščiai ir didikai. Būtinybę turėti kuo daugiau giminaičių keitė noras sutelkti valdžią ir turtus vienose rankose. Plati atviros struktūros bendruomenė transformavosi į sustruktūrintą giminę, kurioje akcentuotas paveldėjimas pagal vyrišką šeimos liniją.

Iškilę ir sustiprėję giminių nariai pradėjo suvokti, kad valdžios viršūnėje išliks tik tie, kurie sugebės sutelkti pagrindinį turtą – valdas, išvengdami nuolatinio valdų išsidalijimo tarp šeimos narių. Tai visų pirma vertė mažinti vedyboms skirtų sūnų skaičių ir riboti dukterų teises į nekilnojamojo turto paveldėjimą.

Naujos giminės strategijos

Kilmingųjų pasaulyje kiekvienas legalioje santuokoje gimęs sūnus turėjo teisę į tėvonijos dalį. Nesunku įsivaizduoti, kaip pasikeisdavo giminės turtinė padėtis, kai kiekviena tėvoninė valda suskildavo į keletą dalių. Valdų skaidymą kurį laiką buvo galima kompensuoti XV a. suklestėjusiais beneficiniais žemės valdų dovanojimais iš didžiųjų kunigaikščių rankų. Dar vienas sprendimas buvo „neišsidalijimo“ principo taikymas tarp brolių. Tačiau reikėjo ieškoti ir kitų būdų „suvaldyti“ giminės organizaciją.

Pirmieji naujus giminės organizavimo principus pradėjo taikyti Goštautai. Anksti atsiradęs paveldimas Goštautų vardas buvo pirmasis naujos savimonės ženklas. XIV a. gyvenusio Veliuonos seniūno Goštauto sūnus buvo Andrius Goštautas, šio sūnūs buvo Jonas, Talvaiša ir Petras, o Jono Goštauto – Martynas, Albertas ir Jurgis. Nors kiekvienoje kartoje žinomi keli Goštautų atstovai, palikuonių visuomet turėdavo tik vienas iš jų, ir tai neabejotinai padėjo giminės valdų koncentracijai.

Kelios žymaus Kazimiero Jogailaičio laikų veikėjo Vilniaus vaivados Jono Goštauto vaikų biografijos detalės patvirtina, kad buvo taikyta sąmoninga vedybinė politika. Jo sūnus Jurgis tapo pirmuoju iš didikų kilusiu dvasininku, kurio bažnytinei karjerai sutrukdė tik ankstyva mirtis. Taip pradėta naudotis Bažnyčios teikiamomis galimybėmis aprūpinti vedyboms neskirtus sūnus.

Taip pat ir vienai iš trijų Jono Goštauto dukterų buvo parinktas vienuolės gyvenimo kelias, taip sukuriant Lietuvos vienuolijų istorijai svarbų vienuolės didikės tipą (antai pirmojo moteriško vienuolyno Lietuvoje įkūrėjos XV a. pabaigoje buvo bernardinės seserys Sudimantaitės ir Radvilaitė). Tokia vedybinė Goštautų politika nulėmė, kad ilgainiui vienas asmuo (Albertas Goštautas) gavo milžinišką palikimą.

XV a. iš esmės pakinta diduomenės struktūra: valdžia ir turtas vis labiau sutelkiami vienoje giminės šakoje. Vykstant didikų žemėvaldos koncentracijos procesui, pradedama tiksliau išskirti pagrindines valdas. Šio proceso atspindys yra pagal tėvonijų pavadinimus sudaryti giminės vardai (Zaberezinskiai, Kostevičiai). Nors išsklaidytoji žemėvalda išlieka ir vėlesniais laikais, pastebimas siekis sutelkti valdas ir supirkinėti šalia esančias žemes.

Stambesnių vientisų valdų centre įkuriamas rezidencinis dvaras, statoma bažnyčia ar vienuolynas, kurie vaidina svarbų vaidmenį integruojant giminės atstovus. Didikai pradeda save sieti su šiuo giminės centru (Goštautų Geranainys, Kęsgailų Kražiai, Mantigirdų Yvija, vėliau Radvilų Dubingiai ir Biržai).

Didikai suskumba ieškoti savo protėvių, pradedamos konstruoti genealoginės schemos, siekiant kiek galint giliau į praeitį nutiesti (trūkstant duomenų, dažniausiai fiktyviai) vyrišką giminės liniją. Vienas geriausių tokios raidos pavyzdžių yra XVI a. iškylančios Chodkevičių giminės fundacija: Supraslio vienuolynas kaip giminės tradicijos puoselėjimo vieta ir panteonas, suvaidinęs svarbų vaidmenį giminės savimonės ir jos bažnytinio bei istorinio atminimo tapsmui.

Giminė ir istorinė tradicija

Nauja giminės politika kartu sukūrė realų giminės išmirimo pavojų. Archajinė plačioji giminė tiesiog negalėjo išmirti, nes ją pratęsdavo bet kurios kitos šakos atstovai. Santuokinės strategijos, vedybiniai ir paveldėjimo apribojimai, giminės sampratos siaurėjimas ne tik formavo naujas ir galingas didikų dinastijas, bet ir grėsė jų egzistencijai.

Albertas Goštautas viename savo tekstų rašė apie jo giminės ateičiai iškilusį pavojų: „Žinau, jog kol kas turiu vienintelį sūnų, kuris dar nežinia ar turės savų palikuonių [...]. Bet jeigu taip būtų ir galėtų mano sūnus turėti vaikų ir galbūt anūkų ir proanūkių, dalinant turtus, kuriuos aš paliksiu savo sūnui, jiems nepakaks jų ir jie susilygins su kitais didikais.“

Tačiau siekis koncentruoti giminės įtaką ir turtus buvo stipresnis už suvokiamą giminės išmirimo galimybę, kadangi tik sėkminga giminės politika leido išlikti valdančiajame elite. Giedraičių, Sakavičių, Sviriškių ir kitų kadaise įtakingų giminių likimas liudija, kas nutikdavo tiems, kurie laiku nespėdavo ar nenorėdavo atpažinti besikeičiančio gyvenimo reikalavimų.

Šios giminės išliko, tačiau susmulkėjusios, į gausias šakas išsidalijusios neteko diduomenės statuso.
Žvelgdami į senųjų LDK didikų giminių likimus, galime matyti, kad tik kelios (Radvilos, Chodkevičiai) sugebėjo kadaise įgytą padėtį perduoti per visą LDK gyvavimo laikotarpį.

Kitų XV ir XVI a. didikų giminių – Kęsgailų, Mantigirdų, Zaberezinskių, Nemiravičių, Mantautų – didybės ir užmaršties istorijos leidžia suvokti viduramžių socialines atminties ribas – atminimas apie giminę saugomas ir puoselėjamas tik tarp giminaičių. Giminės genealoginė pabaiga paprastai reiškė ir greitą jos istorinės tradicijos pabaigą. Tiesa, kartais atminimas apie giminę kurį laiką būdavo puoselėjamas ją „pakeitusios“ giminės atstovų.

Tokio „imaginacinio adoptavimo“ pavyzdys galėtų būti senųjų Mantigirdų giminė, kai paskutinę Mantigirdaitę vedęs Kiška ir jo palikuonys ne tik perėmė Mantigirdų valdas, bet ir ilgainiui sukūrė fiktyvų pasakojimą apie Kiškų ir Mantigirdų bendrą kilmę. Tačiau iš esmės vienintelė ilgalaikė atminimo forma buvo į kultūrinę atmintį perauganti giminės ir bažnytinė memoria – toks ir buvo Goštautų atvejis.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Šimonytė: aš nevengiu sąsajų su partija, tačiau turiu visišką sprendimų laisvę (414)

Prezidento posto siekianti Ingrida Šimonytė sako, kad rinkimų kampanija niekaip nepakeitė jos...

Lietuvos nusikalstamumui – dar neregėtas teisėsaugos smūgis: paviešino, kaip gudriai grupuotės veikia šiais laikais (125)

Trečiadienį spaudos konferencijos metu Lietuvos policija paskelbė, kad bendradarbiaujant su...

Rusijos propagandistas prisikalbėjo, sulaukė kvietimo į dvikovą (251)

Rusijos valstybinės televizijos propagandininkas sulaukė kvietimo į dvikovą – ir viskas dėl...

Įsivyraus vėsesni orai (1)

Penktadienio dieną šaltasis atmosferos frontas iš mūsų šalies stums paskutinius šiltos ir...

Valinską pagyręs Jasikevičius kalbėjo apie White'o svorį ir svarbiausią faktorių finale (1)

Į „Betsafe– LKL “ finalą žengusio Kauno „Žalgirio“ vedlys Šarūnas Jasikevičius...

Mėnesio prognozė: birželio orai džiugins, bet ne visą laiką (13)

Lietuvos upėse ir ežeruose paviršinė vandens temperatūra netoli kranto jau yra pasiekusi...

Panevėžyje rimto pasipriešinimo nesulaukęs „Žalgiris“ – LKL finale (45)

Kauno „Žalgiris“ tęsia tradiciją – jau 26-tą sezoną iš eilės iškopė į...

Mokslų daktarė išaiškino, kokia smidrų nauda mūsų organizmui ir kaip tinkamai juos reikia paruošti (48)

Nors lietuviai smidrus atrado pakankamai neseniai, tačiau kulinariniame meniu jie gyvuoja jau...

Neatsilaikė rusaitės kerams: „nuodų spintoje“ laikytas įrašas paviešintas Europai lemtingu metu (78)

Nelyginant perkūnas iš giedro dangaus į Austrijos vyriausybę trenkė kompromituojantis vaizdo...

Neseniai vaikelio susilaukusi Gerda Žemaitė švenčia gimtadienį: ryte sulaukė ypatingos sūnaus dovanos (43)

„TV pagalbos“ žvaigždė Gerda Žemaitė švenčia 38-ąjį gimtadienį. Balandžio 3-iąją...