Kos­mo­po­li­tiš­ka­me ta­pu­sia­me lie­tu­vių gy­ve­ni­me jau ir mir­tis tu­ri var­to­to­jiš­ką pa­vi­da­lą. Net kuk­lių lai­do­tu­vių kai­na per­ko­pia tūks­tan­tį eu­rų. O ir at­si­svei­ki­ni­mas su mi­ru­siuo­ju ne toks liūd­nas.
© Shutterstock nuotr.

Vy­res­nio­ji kar­ta dar me­na lai­kus, kai mi­ru­sio­jo iš­ly­dė­ji­mas bu­vo api­pin­tas dau­gy­be pa­pro­čių, ri­tu­a­lų, iš pra­ei­ties at­ėju­sių tra­di­ci­jų ir ti­kė­ji­mų, o už šia­me rei­ka­le su­teik­tas pa­slau­gas im­ti už­mo­kes­tį pi­ni­gais bu­vo di­džiu­lė gė­da ir ne­pa­gar­ba.

Anuo­me­ti­nius lai­do­ji­mo pa­pro­čius Ūd­ri­jos pa­ra­pi­jos kai­muo­se pui­kiai me­na Ire­na ir An­ta­nas Ka­ra­lu­kai, gy­ve­nan­tys šia­pus Sa­ba­liš­kės miš­ko, ku­rio pie­ti­nė­je da­ly­je įkur­tas Sa­ba­liš­kės pe­do­lo­gi­nis draus­ti­nis, Ge­nių kai­me.

Be už­deg­tos žva­kės mir­ti – blo­gas žen­klas

Iš šių apy­lin­kių ki­lu­sios Ire­nos gi­mi­nė bu­vo iš­blaš­ky­ta, ne­ma­žai ar­ti­mų­jų iš­vež­ta į Si­bi­rą. An­ta­no šei­ma taip ne­nu­ken­tė­jo, ji ana­pus Sa­ba­liš­kės, Bar­kū­niš­kio kai­me, gy­ve­no. Po ves­tu­vių prieš 45 me­tus jis į žen­tus at­ėjo, tie­siai sa­kant, tik per miš­ką. Abu vie­nas ki­tą pa­pil­dy­da­mi, vie­nas ki­tam pa­dė­da­mi, gy­ve­na žmo­nių pa­gar­bo­je. Štai die­ną prieš mū­sų vieš­na­gę jų na­muo­se su­si­rin­ko ra­jo­no ne­įga­lie­ji į po­ezi­jos ir dai­nų va­ka­ro­nę. Kiek gra­žių emo­ci­jų pa­ty­rė sve­tin­gai šei­mi­nin­kų pri­im­ti ne­ga­lią tu­rin­tys kū­ry­bin­gi žmo­nės!

Su lieps­ne­le Ka­ra­lu­kai pa­sa­ko­jo ir apie lai­do­ji­mo pa­pro­čius šia­me kraš­te. An­ta­no di­de­lė gi­mi­nė, šer­me­nų jo­je vos ne kas­met tai­ko­si.

„Kar­ši­nant ar­ti­mą­jį bu­vo pri­va­lu pa­si­rū­pin­ti, kad jis ne­iš­ke­liau­tų ana­pi­lin be sak­ra­men­tų. To­kiu at­ve­ju ar­ti­mie­ji iš anks­to tu­rė­jo pa­kvies­ti ku­ni­gą, ku­ris su­teik­tų Li­go­nių pa­te­pi­mą. Ir man prieš ko­kius 45-erius me­tus yra te­kę dva­si­nin­ką pas li­go­nį vež­ti. Ku­ni­gas, pa­ma­tęs, kad kar­tu vyks ir vai­kas, su­ne­ri­mo, ar jis pa­jėgs vi­są ke­lią ty­lė­ti. Pas mirš­tan­tį­jį ku­ni­gas tu­ri vyk­ti ty­lo­je, nie­kas gre­ta ne­ga­li kal­bė­ti. Tik su­tei­kęs Li­go­nių pa­te­pi­mą pra­de­da kal­bė­ti su jo ar­ti­mai­siais.

Žmo­gui ar­ti­nan­tis prie mir­ties slenks­čio tra­di­ciš­kai bu­vo už­de­ga­ma žva­kė. Pa­gal se­no­vės pa­pro­čius tam rei­ka­lin­ga per Kris­taus Pa­au­ko­ji­mo šven­tę, va­sa­rio 2-ąją, pa­šven­tin­ta žva­kė – va­di­na­mo­ji grab­ny­čia“, – pa­sa­ko­ja Ire­na.

Be už­deg­tos žva­kės ir ar­ti­mų­jų kal­ba­mos Jė­zaus Šir­dies li­ta­ni­jos nu­mir­ti bu­vo blo­gas žen­klas.

Apie mir­tį pra­neš­da­vo var­pai

Mi­ru­sį žmo­gų, pa­sak Ire­nos, la­bai svar­bu nu­praus­ti. Pa­šne­ko­vė tei­gia, kad jai su any­ta te­ko 1984 me­tais vy­ro tė­vą praus­ti. Prau­si­mo pro­ce­dū­ra bū­ti­na, tai sa­vo­tiš­kas ap­va­ly­mas. Mi­ru­sį­jį bū­ti­na nu­praus­ti kuo sku­biau, kol jis dar šil­tas. Nu­šluos­čius sku­ba­ma ap­reng­ti, kol kū­nas ne­su­stin­go. Ne­ga­li­ma pa­mirš­ti nė vie­no apa­ti­nio dra­bu­žio – blo­gai sap­nuo­sis. Ir apa­ti­niai, ir vir­šu­ti­niai dra­bu­žiai tu­ri bū­ti nau­ji iki kak­la­raiš­čio. Vy­res­ni žmo­nės, ypač mo­te­rys, anks­čiau tu­rė­jo pa­si­ruo­šę va­di­na­muo­sius smer­ci­nius dra­bu­žius.

Tra­di­ciš­kai žmo­gų lai­do­da­vo tre­čią die­ną po mir­ties, prieš tai in­for­ma­vus zak­ris­ti­jo­ną ar var­pi­nin­ką, jei toks baž­ny­čio­je bu­vo. Bū­tent baž­ny­čios var­pais ke­liems kai­mams pa­skelb­da­vo apie mir­ties at­ve­jį. Žmo­nės, iš­gir­dę var­pus ne lai­ku, su­pras­da­vo, kad jie skam­bi­na kam iš pa­ra­pi­jie­čių.

Iš baž­ny­čios par­si­neš­da­vo kry­žių ir juo­dą vė­lia­vą. Ge­du­lin­gą vė­lia­vą pri­ka­bin­da­vo prie lau­ko du­rų, o ta­ke­lį, kruopš­čiau nu­šla­vę, pa­bars­ty­da­vo eg­li­ša­kė­mis.

Apie ne­tek­tį sku­bė­da­vo pra­neš­ti ir gi­mi­nėms, drau­gams, kai­my­nams, in­for­muo­da­vo apie lai­do­ji­mo lai­ką ir vie­tą. Daž­nai ir vai­kus šios ži­nios pra­neš­ti pa­siųs­da­vo. To­li­mes­nius gi­mi­nes įspė­da­vo siųs­da­mi te­leg­ra­mas, nes te­le­fo­ni­nis ry­šys bu­vo re­tas da­ly­kas.

Prie pa­pjau­tos kiau­lės suk­da­vo­si šei­mi­nin­kės

An­ta­nas me­na: „Kol mo­te­rys praus­da­vo mi­ru­sį­jį, vy­rai ant lo­vos, tu­rin­čios abu ga­lus vie­no­do aukš­čio, su­dė­da­vo len­tų, jas už­deng­da­vo daž­niau­siai kai­šy­ti­niu di­vo­nu ir ten pa­gul­dy­da­vo nu­praus­tą ir ap­reng­tą ve­lio­nį. Ant sie­nos ties mi­ru­sio­jo gal­va pa­ka­bin­da­vo juo­dą su tru­pu­čiu bal­to kai­šy­ti­nį di­vo­ną, ki­tą – ant gre­ti­mos sie­nos. Lem­pą, kad ir ži­ba­li­nę, už­deng­da­vo juo­da me­džia­ga, lan­gus –di­vo­nu ar užuo­lai­da, veid­ro­džius ir bu­fe­tus taip pat už­deng­da­vo, kad ne­at­si­ras­tų no­rin­čių prieš juos pa­si­stai­py­ti.

O ta­da sku­bė­da­vo pas meist­rą pra­šy­ti pa­dir­bin­ti gra­bą. Kiek­vie­nas kai­mas tu­rė­jo to­kį meist­rą. Mū­siš­kia­me gy­ve­no toks ra­čius Ig­nas Bie­liaus­kas. Jis at­ei­da­vo, iš­si­ma­tuo­da­vo ant len­tų pa­gul­dy­tą kū­ną ir su­kal­da­vo jam kars­tą iš bal­tų len­tų. Kiek­vie­nas pa­do­rus kai­mo gy­ven­to­jas tam rei­ka­lui sa­vo na­muo­se tu­rė­da­vo už­si­slė­pęs len­tų, daž­niau­siai eg­li­nių, re­tas ba­go­tes­nis – ąžuo­lo. Sa­ky­da­vo, še­šių len­tų už­te­ko. Meist­rui už dar­bą pa­pras­tai bon­ku­tę pa­sta­ty­da­vo. Anuo­met vi­si pi­ni­gai bu­vo sa­ma­go­nas, ku­rį pa­pras­tai va­ry­da­vo miš­ke.“

Mir­ties die­ną nė vie­na šei­ma ne­lik­da­vo be kai­my­nų ar drau­gų pa­gal­bos. Su­bėg­da­vo bū­rys, iš­ne­šio­da­vo bal­dus, pa­ruoš­da­vo kam­ba­rį mi­ru­sio­jo šar­vo­ji­mui. Po to­kios tal­kos vė­liau šei­mi­nin­kams il­go­kai tek­da­vo triūs­ti, kad vis­kas vėl ras­tų­si sa­vo vie­to­je.

Pri­sis­ta­ty­da­vo ir šei­mi­nin­kės, pa­pras­tai dvi pa­grin­di­nės, joms tal­kin­da­vo ke­le­tas pa­gal­bi­nių. Bū­ti­nai pa­pjau­da­vo kiau­lę ir ruoš­da­vo mais­tą. O jo rei­kė­da­vo ne­ma­žai, ypač jei mi­ru­sio­jo gi­mi­nė pla­ti. To­li­mes­ni at­vyk­da­vo su nak­vy­ne. Šei­mi­nin­kai klo­da­vo pa­ta­lus ant grin­dų, ki­tiems tek­da­vo nak­vo­ti pas kai­my­nus. At­vy­ku­siuo­sius rei­kė­da­vo mai­tin­ti vi­są die­ną, o kas va­ka­rą – ir vi­sus at­ėju­siuo­sius.

Dar bū­da­vo so­tūs šer­me­nų pie­tūs. Suk­da­vo­si šei­mi­nin­kės ga­min­da­mos šal­tuo­sius, karš­tuo­sius už­kan­džius, kep­da­mos duo­ną ir py­ra­gus. Ras­da­vo­si kal­nai deš­re­lių, šal­tie­nos, ne­tik­rų zui­kių, suk­ti­nių… Kep­da­vo ir duo­ną, bū­ti­nai py­ra­gų ir sau­sai­nių, pa­ga­min­tų per mės­ma­lę, va­di­na­mų­jų pier­ny­kų. An­ta­nas sa­ko, kad duo­ti ir dar­žo­vių miš­rai­nių ne­bu­vo ma­dos. Ne­bent bul­vių ko­šės ko­čė­lu pri­grūs­da­vo, rau­do­nų barš­tu­kų ar rau­gin­tų ko­pūs­tų prie deš­re­lių pa­dė­da­vo. Va­sa­rą pri­lauž­da­vo svo­gū­nų laiš­kų.

Šer­me­nų pie­tūs pra­si­dė­da­vo nuo ko­pūs­tų ar barš­čių sriu­bos

Du va­ka­rus vy­rau­da­vo ap­gie­do­ji­mas, gies­mi­nin­kai gie­do­da­vo spe­cia­lias gies­mes iš kan­tič­kų. Pus­tre­čios va­lan­dos truk­da­vo ro­ži­nis, po jo iki vi­dur­nak­čio – gies­mės. Dvy­lik­tą va­lan­dą žmo­nės iš­si­skirs­ty­da­vo, o sa­vi prie pa­šar­vo­to­jo per nak­tį bu­dė­da­vo. Ir žva­kes vi­są nak­tį de­gin­da­vo. Gė­lių ne­neš­da­vo, ne­bent bi­jū­nų, jei šie žy­dė­da­vo, pri­skin­da­vo. Vė­liau at­ėjo ma­da blė­ki­nių vai­ni­kų, ku­rie la­bai barš­kė­da­vo.

Koks po­žiū­ris lai­do­tu­vė­se vy­ra­vo į vai­kus? Sa­vi, pa­šne­ko­vų tei­gi­mu, ret­kar­čiais bū­da­vo sta­to­mi prie kars­to, o sve­ti­mi ne­da­ly­vau­da­vo. Gi­mi­nai­čiai steng­da­vo­si vai­kų ne­si­vež­ti. Prie mi­ru­sio­jo elg­ta­si ty­liai, ne­juo­kau­ta, siek­ta iš­lai­ky­ti rim­tį ir ge­du­lin­gą ap­lin­ką. Tai aiš­ki­na­ma kaip pa­gar­ba mi­ru­sia­jam, nes lai­ky­ta, jog triukš­mas ir gar­sus rau­do­ji­mas ga­li su­truk­dy­ti mi­ru­sio­jo vė­lei at­si­skir­ti nuo kū­no.

Di­de­lis dė­me­sys nuo se­no kreip­tas ir į ap­si­ren­gi­mą. Bu­vo pri­im­ta, kad lai­do­tu­vių apei­go­se tu­ri do­mi­nuo­ti ge­du­lo spal­vos. Tad tiek vy­rai, tiek mo­te­rys per lai­do­tu­ves ren­gia­si juo­dais ar­ba tam­sios spal­vos dra­bu­žiais.

„Tre­čią die­ną vyk­da­vo ar­ti­mų­jų at­si­svei­ki­ni­mas su ve­lio­niu. Prieš už­den­giant kars­tą kiek­vie­nas tu­rė­jo pa­bu­čiuo­ti į ran­ką ir į kak­tą. Iš kam­ba­rio kars­tą bū­ti­nai iš­neš­da­vo taip, kad mi­ru­sio­jo ko­jos, o ne gal­va bū­tų prie­ky­je. Iš anks­to bu­vo nu­ro­do­ma ke­liems vy­rams, kad iš­ne­šus kars­tą kuo sku­biau iš­ar­dy­tų šar­vo­ji­mo vie­tą. Pa­pras­tai dar ve­lio­nio ne­iš­ne­šus iš na­mo jau gir­dė­da­vo­si lau­žo­mos len­tos ir me­ta­mos per lan­gą lauk. Dra­bu­žius ir ki­tus mi­ru­sio­jo daik­tus na­mie lai­ky­da­vo me­tus.

Žva­kių li­ku­čius taip pat sku­bė­da­vo su­rink­ti ir įmes­ti į duo­bę. Il­ges­nius ga­lus su­smaigs­ty­da­vo ant ka­po. Mi­ru­sį­jį į baž­ny­čią vež­da­vo ar­kliais. Pa­si­tik­da­vo ku­ni­gas, pro­ce­si­ja su dva­si­nin­ku nu­si­fo­tog­ra­fuo­da­vo. Ta­da įneš­da­vo kars­tą į baž­ny­čią, po pa­mal­dų neš­da­vo į ka­pi­nes. Kaip ir da­bar, taip ir anks­čiau pro­ce­si­ją ly­dė­da­vo ku­ni­gas. Pa­lai­do­jus vi­si pa­kvie­čia­mi ant ra­žan­čiaus“, – at­si­svei­ki­ni­mą su ve­lio­niu trum­pai api­bū­di­na Ire­na.

Tas ant ra­žan­čiaus lai­kas truk­da­vo ma­žiau­siai tris va­lan­das. Be­lauk­da­mas val­gy­mo me­to prie tuš­čio sta­lo, mal­dų mo­no­to­ni­jos pa­veik­tas daž­nas ir už­snūs­da­vo. Pa­si­bai­gus ro­ži­niui, šei­mi­nin­kės grei­tai su­neš­da­vo ant sta­lų pir­mą­jį pa­tie­ka­lą – sriu­bą. To­kiai pro­gai ti­ko ko­pūs­tai ar­ba barš­čiai, tik ne kruo­pos ar pie­niš­ka sriu­ba. Gal to­dėl pa­si­ren­ka­mos to­kios sriu­bos, kad ap­do­ro­jant pa­pjau­tą be­ko­ną ras­da­vo­si daug įvai­rių mė­sos at­rai­žų, tin­ka­mų sul­ti­niui.

Pa­lai­do­jus žmo­gų ne­iš­veng­ta ir ap­kal­bų

Vy­ra­vo pa­pro­tys mi­rus mo­ti­nai, tė­vui ar su­tuok­ti­niui vil­kė­ti ge­du­lo dra­bu­žiais. Mo­te­rims įpras­ta vil­kė­ti juo­da suk­ne­le, ap­si­siaus­ti juo­da ske­pe­tai­te. Vy­rams ant dra­bu­žio kai­rio­jo at­la­po ne­re­tai bū­da­vo pri­siu­va­ma juo­da juos­te­lė. Ge­du­lo lai­ko­tar­pis – tai rim­ties tarps­nis, ka­da ven­gia­ma pa­si­links­mi­ni­mų, triukš­min­gų po­bū­vių.

„Už ma­mą žė­la­ba truk­da­vo iš­ti­sus me­tus, mi­rus tė­vui – pus­me­tį, mi­rus bro­liui, se­se­riai – tris, o vai­kui – de­vy­nis mė­ne­sius – tiek, kiek lai­ko jis mo­ti­nos ne­šio­ja­mas įsčio­se.

Taip sa­ky­da­vo ma­no ma­ma Iza­be­lė Ga­li­nie­nė, gy­ve­nu­si čia, Ge­niuo­se, į ku­riuos iš tos pa­čios Ūd­ri­jos pa­ra­pi­jos, But­ri­miš­kių kai­mo, ati­te­kė­ju­si. Pa­gal jos va­lią ją ir pa­lai­do­jo­me lai­ky­da­mie­si se­ny­bi­nės ma­nie­ros, ko­kios ji ir pa­gei­da­vo. Mums iki da­bar, kai nuo se­no­vės įpra­tę, la­bai tin­ka Ge­nių kai­mo gies­mi­nin­kai, iš kan­tič­kų gie­dan­tys, – Al­gis Šar­kus, Juo­zas Sta­ne­vi­čius, Ge­nė Mar­cin­ke­vi­čie­nė ir Ka­zi­mie­ra Mar­cin­ke­vi­čie­nė. Ma­ma taip apie gies­mi­nin­kus sa­ky­da­vo: „Mies­to gra­žiau gie­da, bet kai­mo tik­res­ni po­te­riai.“

Ma­ma mi­rė 2008-ųjų rug­pjū­tį, ei­da­ma 85-uo­sius, per pa­tį va­sa­ros karš­ty­me­tį. Ga­li­ma sa­ky­ti, kad tuo­met jau nie­kas ar­ti­mų­jų na­mie ne­šar­vo­jo, bet, vyk­dy­da­mi jos no­rą, šar­vo­jo­me se­no­viš­kai sa­vo na­muo­se. Žva­kės de­gė vi­są pa­rą, gi­mi­nės nak­vo­jo, bu­dė­jo­me“, – šian­dien I.Ka­ra­lu­kie­nė džiau­gia­si iš­pil­džiu­si pas­ku­ti­nį mo­ti­nos pra­šy­mą.

Ar anuo­met sky­rė­si jau­no žmo­gaus lai­do­tu­vių nuo­tai­kos nuo gar­baus am­žiaus se­no­lių?

Pa­sak An­ta­no, tur­būt tik tuo, kad jau­no dau­giau gai­lė­da­vo ir verk­da­vo: „Anks­čiau bu­vo ma­da lai­do­tu­vė­se žo­džiau­ti, verk­ti ir šne­kė­ti. Žo­džiai la­bai grau­din­da­vo su­si­rin­ku­siuo­sius.“

Abu ma­no, kad ge­din­tie­ji sa­vo­tiš­kai ir siek­da­vo su­grau­din­ti, nes iš to kai­mas spren­dė – grau­džiai ver­kė, va­di­na­si, la­bai my­lė­jo. Ap­kal­bė­da­vo ir mais­tą, ne tik su­si­rin­ku­sių­jų el­ge­sį. Tai ne vi­sus, kal­bė­da­vo, pa­pra­šė, tai ne­ska­nu bu­vo, per ma­žai mais­to da­vė.

Už­au­gi­no vie­ną, bet la­bai ge­rą duk­rą

Ko­kio­mis nuo­tai­ko­mis šian­dien gy­ve­na Ire­na ir An­ta­nas, koks pa­li­kuo­nių bū­rys juos lan­ko? „Tu­ri­me tik vie­ną duk­rą, bet la­bai ge­rą. In­gri­da – bio­lo­gi­jos moks­lų dak­ta­rė. Žen­tas Eu­ge­ni­jus Ja­ce­vi­čius taip pat moks­lų dak­ta­ras. Anū­kas Pau­lius jau bai­gė du me­di­ci­nos stu­di­jų kur­sus, Man­tas – gim­na­zis­tas“, – trum­pai su at­ža­lo­mis su­pa­žin­di­na Ire­na.

Abu anū­kai su se­ne­liu ką tik bu­vo grį­žę iš Ško­ti­jos – vy­ko pa­dė­ti šiam su­si­kal­bė­ti su gi­mi­nai­čiais, se­niai ten įsi­tvir­ti­nu­siais ir sun­kiai kal­ban­čiais lie­tu­viš­kai.

Ire­na tu­ri zo­o­tech­ni­ko iš­si­la­vi­ni­mą, te­ko jai dirb­ti ir ki­tur, bet il­giau­siai – Aly­taus mė­sos kom­bi­na­te. An­ta­nas – miš­ki­nin­kas, dir­bęs gi­ri­nin­ku, o 1990-ai­siais kū­ręs Šau­lių są­jun­gos sky­rių, bu­vęs pir­ma­sis va­das. Žmo­na sa­ko, kad pa­trio­tiš­ku­mą jam tė­vas, taip pat An­ta­nas, įskie­pi­jęs. Tė­tis bu­vęs Ame­ri­kos pi­lie­tis, se­ne­lis Juo­zas, ku­ris ten šach­to­se dir­bo, jį į Lie­tu­vą par­si­ve­žė aš­tuo­ne­rių. Ir pi­ni­gų už­si­dir­bo ne­ma­žai, Bar­kū­niš­kio kai­me nu­si­pir­ko že­mės. An­ta­nas jau­nes­ny­sis kruopš­čiai sau­go iš­li­ku­sius se­ne­lio do­ku­men­tus kaip bran­giau­sią gi­mi­nės re­lik­vi­ją.

Dar pa­si­džiau­gia, kad šian­die­ni­niai jo na­mai prie is­to­riš­kai svar­baus ke­lio – kaž­ka­da juo pir­klių ir ki­tų svar­bių žmo­nių vyk­ta, ir Sa­ba­liš­kės pe­do­lo­gi­nio draus­ti­nio. Tie­sa, šian­dien tuo ke­liu per Sa­ba­liš­kės miš­ką net pės­čias ne­per­ei­si, net ta­ke­liai už­žė­lę. Tad į Ūd­ri­jos baž­ny­čią, ku­ri tie­siai, ro­dos, ran­ka pa­sie­kia­ma, ten­ka va­žiuo­ti su­kant 20 ki­lo­met­rų lan­ką pro Aly­tų. Daug ar­čiau Rum­bo­nių baž­ny­čia, bet su­tuok­ti­niai iš­ti­ki­mi sa­vo te­ri­to­ri­nei pa­ra­pi­jai. Jei ti­kė­tu­me gan­dais, šį Ge­nių kam­pą kaž­ka­da Ūd­ri­jos kle­bo­nui kor­to­mis pra­lo­šęs ar­ti­mes­nės, gal Rum­bo­nių, o gal Bal­bie­riš­kio, pa­ra­pi­jos dva­si­nin­kas.

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Orai: artėja nauja šilumos banga

Ketvirtadienį Lietuvos orus lems stiprėjantis aukšto atmosferos slėgio sūkurys. Kaip naktį, taip...

Gydytoja papasakojo, kaip geriausia gydyti pūslelinę: tepalai ir pleistrai – praeityje (86)

Tikriausiai ir jūs esate vienas iš tų, kuris asmeniškai jau susipažino su pūsleline ( herpės...

Šiaudiniškius siaubiančio vyro bijo visas kaimas: jis lyg tiksinti bomba (207)

Dar prieš kelis metus Šiaudiniškiuose gyvenantis Julius Švedas buvo pavyzdingas šeimos žmogus,...

Pakvietė į vakarienę restorane – išėjo su pirkiniu už 2 tūkst. eurų (228)

Kaip manote, kiek gali kainuoti pagalvė? O dvi pagalvės ir antklodė? Žurnalistų pagalbos...

Neringos Venckienės tėvas ėmėsi veiksmų: šį kartą dėl anūkės (437)

Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) kalėjime kalinčios Neringos Venckienės tėvas kreipėsi į...

Sostinėje pareigūnai per Žolinių reidą ne tik baudė, bet ir teikė pirmąją pagalbą (3)

Trečiadienį, Žolinių dieną, pareigūnai Vilniuje vos spėjo suktis – baudė neblaivius,...

Gyvai / Supertaurės mačas Estijoje: „Real“ – „Atletico“ 2:2, pratęsimas (22)

Istorinis vakaras Estijoje – trečiadienį vakare Taline dėl UEFA Supertaurės titulo kaunasi...

Į restoraną Vilniaus senamiestyje užsukusią moterį išgąsdino ne tik kvapas, bet ir vaizdas (26)

Restorane „Forto dvaras“, esančiame pačioje Vilniaus širdyje – Pilies gatvėje, su šeima...

Įsigijo naują telefono kortelę ir prasidėjo keisti skambučiai (68)

Įsivaizduokite, kad nusiperkate naują telefono SIM kortelę, dar net nespėjate naujuoju numeriu...

Per Žolinę gimęs Natalijos Bunkės sūnus atšventė 7-ąjį gimtadienį: šventėje dalyvavo ir Danielius Bunkus (129)

Šiandien dainininkės Natalijos Bunkės ir verslininko Danieliaus Bunkaus sūnus Kristupas atšventė...