Vy­res­nio­ji kar­ta dar me­na lai­kus, kai mi­ru­sio­jo iš­ly­dė­ji­mas bu­vo api­pin­tas dau­gy­be pa­pro­čių, ri­tu­a­lų, iš pra­ei­ties at­ėju­sių tra­di­ci­jų ir ti­kė­ji­mų, o už šia­me rei­ka­le su­teik­tas pa­slau­gas im­ti už­mo­kes­tį pi­ni­gais bu­vo di­džiu­lė gė­da ir ne­pa­gar­ba.

Anuo­me­ti­nius lai­do­ji­mo pa­pro­čius Ūd­ri­jos pa­ra­pi­jos kai­muo­se pui­kiai me­na Ire­na ir An­ta­nas Ka­ra­lu­kai, gy­ve­nan­tys šia­pus Sa­ba­liš­kės miš­ko, ku­rio pie­ti­nė­je da­ly­je įkur­tas Sa­ba­liš­kės pe­do­lo­gi­nis draus­ti­nis, Ge­nių kai­me.

Be už­deg­tos žva­kės mir­ti – blo­gas žen­klas

Iš šių apy­lin­kių ki­lu­sios Ire­nos gi­mi­nė bu­vo iš­blaš­ky­ta, ne­ma­žai ar­ti­mų­jų iš­vež­ta į Si­bi­rą. An­ta­no šei­ma taip ne­nu­ken­tė­jo, ji ana­pus Sa­ba­liš­kės, Bar­kū­niš­kio kai­me, gy­ve­no. Po ves­tu­vių prieš 45 me­tus jis į žen­tus at­ėjo, tie­siai sa­kant, tik per miš­ką. Abu vie­nas ki­tą pa­pil­dy­da­mi, vie­nas ki­tam pa­dė­da­mi, gy­ve­na žmo­nių pa­gar­bo­je. Štai die­ną prieš mū­sų vieš­na­gę jų na­muo­se su­si­rin­ko ra­jo­no ne­įga­lie­ji į po­ezi­jos ir dai­nų va­ka­ro­nę. Kiek gra­žių emo­ci­jų pa­ty­rė sve­tin­gai šei­mi­nin­kų pri­im­ti ne­ga­lią tu­rin­tys kū­ry­bin­gi žmo­nės!

Su lieps­ne­le Ka­ra­lu­kai pa­sa­ko­jo ir apie lai­do­ji­mo pa­pro­čius šia­me kraš­te. An­ta­no di­de­lė gi­mi­nė, šer­me­nų jo­je vos ne kas­met tai­ko­si.

„Kar­ši­nant ar­ti­mą­jį bu­vo pri­va­lu pa­si­rū­pin­ti, kad jis ne­iš­ke­liau­tų ana­pi­lin be sak­ra­men­tų. To­kiu at­ve­ju ar­ti­mie­ji iš anks­to tu­rė­jo pa­kvies­ti ku­ni­gą, ku­ris su­teik­tų Li­go­nių pa­te­pi­mą. Ir man prieš ko­kius 45-erius me­tus yra te­kę dva­si­nin­ką pas li­go­nį vež­ti. Ku­ni­gas, pa­ma­tęs, kad kar­tu vyks ir vai­kas, su­ne­ri­mo, ar jis pa­jėgs vi­są ke­lią ty­lė­ti. Pas mirš­tan­tį­jį ku­ni­gas tu­ri vyk­ti ty­lo­je, nie­kas gre­ta ne­ga­li kal­bė­ti. Tik su­tei­kęs Li­go­nių pa­te­pi­mą pra­de­da kal­bė­ti su jo ar­ti­mai­siais.

Žmo­gui ar­ti­nan­tis prie mir­ties slenks­čio tra­di­ciš­kai bu­vo už­de­ga­ma žva­kė. Pa­gal se­no­vės pa­pro­čius tam rei­ka­lin­ga per Kris­taus Pa­au­ko­ji­mo šven­tę, va­sa­rio 2-ąją, pa­šven­tin­ta žva­kė – va­di­na­mo­ji grab­ny­čia“, – pa­sa­ko­ja Ire­na.

Be už­deg­tos žva­kės ir ar­ti­mų­jų kal­ba­mos Jė­zaus Šir­dies li­ta­ni­jos nu­mir­ti bu­vo blo­gas žen­klas.

Apie mir­tį pra­neš­da­vo var­pai

Mi­ru­sį žmo­gų, pa­sak Ire­nos, la­bai svar­bu nu­praus­ti. Pa­šne­ko­vė tei­gia, kad jai su any­ta te­ko 1984 me­tais vy­ro tė­vą praus­ti. Prau­si­mo pro­ce­dū­ra bū­ti­na, tai sa­vo­tiš­kas ap­va­ly­mas. Mi­ru­sį­jį bū­ti­na nu­praus­ti kuo sku­biau, kol jis dar šil­tas. Nu­šluos­čius sku­ba­ma ap­reng­ti, kol kū­nas ne­su­stin­go. Ne­ga­li­ma pa­mirš­ti nė vie­no apa­ti­nio dra­bu­žio – blo­gai sap­nuo­sis. Ir apa­ti­niai, ir vir­šu­ti­niai dra­bu­žiai tu­ri bū­ti nau­ji iki kak­la­raiš­čio. Vy­res­ni žmo­nės, ypač mo­te­rys, anks­čiau tu­rė­jo pa­si­ruo­šę va­di­na­muo­sius smer­ci­nius dra­bu­žius.

Tra­di­ciš­kai žmo­gų lai­do­da­vo tre­čią die­ną po mir­ties, prieš tai in­for­ma­vus zak­ris­ti­jo­ną ar var­pi­nin­ką, jei toks baž­ny­čio­je bu­vo. Bū­tent baž­ny­čios var­pais ke­liems kai­mams pa­skelb­da­vo apie mir­ties at­ve­jį. Žmo­nės, iš­gir­dę var­pus ne lai­ku, su­pras­da­vo, kad jie skam­bi­na kam iš pa­ra­pi­jie­čių.

Iš baž­ny­čios par­si­neš­da­vo kry­žių ir juo­dą vė­lia­vą. Ge­du­lin­gą vė­lia­vą pri­ka­bin­da­vo prie lau­ko du­rų, o ta­ke­lį, kruopš­čiau nu­šla­vę, pa­bars­ty­da­vo eg­li­ša­kė­mis.

Apie ne­tek­tį sku­bė­da­vo pra­neš­ti ir gi­mi­nėms, drau­gams, kai­my­nams, in­for­muo­da­vo apie lai­do­ji­mo lai­ką ir vie­tą. Daž­nai ir vai­kus šios ži­nios pra­neš­ti pa­siųs­da­vo. To­li­mes­nius gi­mi­nes įspė­da­vo siųs­da­mi te­leg­ra­mas, nes te­le­fo­ni­nis ry­šys bu­vo re­tas da­ly­kas.

Prie pa­pjau­tos kiau­lės suk­da­vo­si šei­mi­nin­kės

An­ta­nas me­na: „Kol mo­te­rys praus­da­vo mi­ru­sį­jį, vy­rai ant lo­vos, tu­rin­čios abu ga­lus vie­no­do aukš­čio, su­dė­da­vo len­tų, jas už­deng­da­vo daž­niau­siai kai­šy­ti­niu di­vo­nu ir ten pa­gul­dy­da­vo nu­praus­tą ir ap­reng­tą ve­lio­nį. Ant sie­nos ties mi­ru­sio­jo gal­va pa­ka­bin­da­vo juo­dą su tru­pu­čiu bal­to kai­šy­ti­nį di­vo­ną, ki­tą – ant gre­ti­mos sie­nos. Lem­pą, kad ir ži­ba­li­nę, už­deng­da­vo juo­da me­džia­ga, lan­gus –di­vo­nu ar užuo­lai­da, veid­ro­džius ir bu­fe­tus taip pat už­deng­da­vo, kad ne­at­si­ras­tų no­rin­čių prieš juos pa­si­stai­py­ti.

O ta­da sku­bė­da­vo pas meist­rą pra­šy­ti pa­dir­bin­ti gra­bą. Kiek­vie­nas kai­mas tu­rė­jo to­kį meist­rą. Mū­siš­kia­me gy­ve­no toks ra­čius Ig­nas Bie­liaus­kas. Jis at­ei­da­vo, iš­si­ma­tuo­da­vo ant len­tų pa­gul­dy­tą kū­ną ir su­kal­da­vo jam kars­tą iš bal­tų len­tų. Kiek­vie­nas pa­do­rus kai­mo gy­ven­to­jas tam rei­ka­lui sa­vo na­muo­se tu­rė­da­vo už­si­slė­pęs len­tų, daž­niau­siai eg­li­nių, re­tas ba­go­tes­nis – ąžuo­lo. Sa­ky­da­vo, še­šių len­tų už­te­ko. Meist­rui už dar­bą pa­pras­tai bon­ku­tę pa­sta­ty­da­vo. Anuo­met vi­si pi­ni­gai bu­vo sa­ma­go­nas, ku­rį pa­pras­tai va­ry­da­vo miš­ke.“

Mir­ties die­ną nė vie­na šei­ma ne­lik­da­vo be kai­my­nų ar drau­gų pa­gal­bos. Su­bėg­da­vo bū­rys, iš­ne­šio­da­vo bal­dus, pa­ruoš­da­vo kam­ba­rį mi­ru­sio­jo šar­vo­ji­mui. Po to­kios tal­kos vė­liau šei­mi­nin­kams il­go­kai tek­da­vo triūs­ti, kad vis­kas vėl ras­tų­si sa­vo vie­to­je.

Pri­sis­ta­ty­da­vo ir šei­mi­nin­kės, pa­pras­tai dvi pa­grin­di­nės, joms tal­kin­da­vo ke­le­tas pa­gal­bi­nių. Bū­ti­nai pa­pjau­da­vo kiau­lę ir ruoš­da­vo mais­tą. O jo rei­kė­da­vo ne­ma­žai, ypač jei mi­ru­sio­jo gi­mi­nė pla­ti. To­li­mes­ni at­vyk­da­vo su nak­vy­ne. Šei­mi­nin­kai klo­da­vo pa­ta­lus ant grin­dų, ki­tiems tek­da­vo nak­vo­ti pas kai­my­nus. At­vy­ku­siuo­sius rei­kė­da­vo mai­tin­ti vi­są die­ną, o kas va­ka­rą – ir vi­sus at­ėju­siuo­sius.

Dar bū­da­vo so­tūs šer­me­nų pie­tūs. Suk­da­vo­si šei­mi­nin­kės ga­min­da­mos šal­tuo­sius, karš­tuo­sius už­kan­džius, kep­da­mos duo­ną ir py­ra­gus. Ras­da­vo­si kal­nai deš­re­lių, šal­tie­nos, ne­tik­rų zui­kių, suk­ti­nių… Kep­da­vo ir duo­ną, bū­ti­nai py­ra­gų ir sau­sai­nių, pa­ga­min­tų per mės­ma­lę, va­di­na­mų­jų pier­ny­kų. An­ta­nas sa­ko, kad duo­ti ir dar­žo­vių miš­rai­nių ne­bu­vo ma­dos. Ne­bent bul­vių ko­šės ko­čė­lu pri­grūs­da­vo, rau­do­nų barš­tu­kų ar rau­gin­tų ko­pūs­tų prie deš­re­lių pa­dė­da­vo. Va­sa­rą pri­lauž­da­vo svo­gū­nų laiš­kų.

Šer­me­nų pie­tūs pra­si­dė­da­vo nuo ko­pūs­tų ar barš­čių sriu­bos

Du va­ka­rus vy­rau­da­vo ap­gie­do­ji­mas, gies­mi­nin­kai gie­do­da­vo spe­cia­lias gies­mes iš kan­tič­kų. Pus­tre­čios va­lan­dos truk­da­vo ro­ži­nis, po jo iki vi­dur­nak­čio – gies­mės. Dvy­lik­tą va­lan­dą žmo­nės iš­si­skirs­ty­da­vo, o sa­vi prie pa­šar­vo­to­jo per nak­tį bu­dė­da­vo. Ir žva­kes vi­są nak­tį de­gin­da­vo. Gė­lių ne­neš­da­vo, ne­bent bi­jū­nų, jei šie žy­dė­da­vo, pri­skin­da­vo. Vė­liau at­ėjo ma­da blė­ki­nių vai­ni­kų, ku­rie la­bai barš­kė­da­vo.

Koks po­žiū­ris lai­do­tu­vė­se vy­ra­vo į vai­kus? Sa­vi, pa­šne­ko­vų tei­gi­mu, ret­kar­čiais bū­da­vo sta­to­mi prie kars­to, o sve­ti­mi ne­da­ly­vau­da­vo. Gi­mi­nai­čiai steng­da­vo­si vai­kų ne­si­vež­ti. Prie mi­ru­sio­jo elg­ta­si ty­liai, ne­juo­kau­ta, siek­ta iš­lai­ky­ti rim­tį ir ge­du­lin­gą ap­lin­ką. Tai aiš­ki­na­ma kaip pa­gar­ba mi­ru­sia­jam, nes lai­ky­ta, jog triukš­mas ir gar­sus rau­do­ji­mas ga­li su­truk­dy­ti mi­ru­sio­jo vė­lei at­si­skir­ti nuo kū­no.

Di­de­lis dė­me­sys nuo se­no kreip­tas ir į ap­si­ren­gi­mą. Bu­vo pri­im­ta, kad lai­do­tu­vių apei­go­se tu­ri do­mi­nuo­ti ge­du­lo spal­vos. Tad tiek vy­rai, tiek mo­te­rys per lai­do­tu­ves ren­gia­si juo­dais ar­ba tam­sios spal­vos dra­bu­žiais.

„Tre­čią die­ną vyk­da­vo ar­ti­mų­jų at­si­svei­ki­ni­mas su ve­lio­niu. Prieš už­den­giant kars­tą kiek­vie­nas tu­rė­jo pa­bu­čiuo­ti į ran­ką ir į kak­tą. Iš kam­ba­rio kars­tą bū­ti­nai iš­neš­da­vo taip, kad mi­ru­sio­jo ko­jos, o ne gal­va bū­tų prie­ky­je. Iš anks­to bu­vo nu­ro­do­ma ke­liems vy­rams, kad iš­ne­šus kars­tą kuo sku­biau iš­ar­dy­tų šar­vo­ji­mo vie­tą. Pa­pras­tai dar ve­lio­nio ne­iš­ne­šus iš na­mo jau gir­dė­da­vo­si lau­žo­mos len­tos ir me­ta­mos per lan­gą lauk. Dra­bu­žius ir ki­tus mi­ru­sio­jo daik­tus na­mie lai­ky­da­vo me­tus.

Žva­kių li­ku­čius taip pat sku­bė­da­vo su­rink­ti ir įmes­ti į duo­bę. Il­ges­nius ga­lus su­smaigs­ty­da­vo ant ka­po. Mi­ru­sį­jį į baž­ny­čią vež­da­vo ar­kliais. Pa­si­tik­da­vo ku­ni­gas, pro­ce­si­ja su dva­si­nin­ku nu­si­fo­tog­ra­fuo­da­vo. Ta­da įneš­da­vo kars­tą į baž­ny­čią, po pa­mal­dų neš­da­vo į ka­pi­nes. Kaip ir da­bar, taip ir anks­čiau pro­ce­si­ją ly­dė­da­vo ku­ni­gas. Pa­lai­do­jus vi­si pa­kvie­čia­mi ant ra­žan­čiaus“, – at­si­svei­ki­ni­mą su ve­lio­niu trum­pai api­bū­di­na Ire­na.

Tas ant ra­žan­čiaus lai­kas truk­da­vo ma­žiau­siai tris va­lan­das. Be­lauk­da­mas val­gy­mo me­to prie tuš­čio sta­lo, mal­dų mo­no­to­ni­jos pa­veik­tas daž­nas ir už­snūs­da­vo. Pa­si­bai­gus ro­ži­niui, šei­mi­nin­kės grei­tai su­neš­da­vo ant sta­lų pir­mą­jį pa­tie­ka­lą – sriu­bą. To­kiai pro­gai ti­ko ko­pūs­tai ar­ba barš­čiai, tik ne kruo­pos ar pie­niš­ka sriu­ba. Gal to­dėl pa­si­ren­ka­mos to­kios sriu­bos, kad ap­do­ro­jant pa­pjau­tą be­ko­ną ras­da­vo­si daug įvai­rių mė­sos at­rai­žų, tin­ka­mų sul­ti­niui.

Pa­lai­do­jus žmo­gų ne­iš­veng­ta ir ap­kal­bų

Vy­ra­vo pa­pro­tys mi­rus mo­ti­nai, tė­vui ar su­tuok­ti­niui vil­kė­ti ge­du­lo dra­bu­žiais. Mo­te­rims įpras­ta vil­kė­ti juo­da suk­ne­le, ap­si­siaus­ti juo­da ske­pe­tai­te. Vy­rams ant dra­bu­žio kai­rio­jo at­la­po ne­re­tai bū­da­vo pri­siu­va­ma juo­da juos­te­lė. Ge­du­lo lai­ko­tar­pis – tai rim­ties tarps­nis, ka­da ven­gia­ma pa­si­links­mi­ni­mų, triukš­min­gų po­bū­vių.

„Už ma­mą žė­la­ba truk­da­vo iš­ti­sus me­tus, mi­rus tė­vui – pus­me­tį, mi­rus bro­liui, se­se­riai – tris, o vai­kui – de­vy­nis mė­ne­sius – tiek, kiek lai­ko jis mo­ti­nos ne­šio­ja­mas įsčio­se.

Taip sa­ky­da­vo ma­no ma­ma Iza­be­lė Ga­li­nie­nė, gy­ve­nu­si čia, Ge­niuo­se, į ku­riuos iš tos pa­čios Ūd­ri­jos pa­ra­pi­jos, But­ri­miš­kių kai­mo, ati­te­kė­ju­si. Pa­gal jos va­lią ją ir pa­lai­do­jo­me lai­ky­da­mie­si se­ny­bi­nės ma­nie­ros, ko­kios ji ir pa­gei­da­vo. Mums iki da­bar, kai nuo se­no­vės įpra­tę, la­bai tin­ka Ge­nių kai­mo gies­mi­nin­kai, iš kan­tič­kų gie­dan­tys, – Al­gis Šar­kus, Juo­zas Sta­ne­vi­čius, Ge­nė Mar­cin­ke­vi­čie­nė ir Ka­zi­mie­ra Mar­cin­ke­vi­čie­nė. Ma­ma taip apie gies­mi­nin­kus sa­ky­da­vo: „Mies­to gra­žiau gie­da, bet kai­mo tik­res­ni po­te­riai.“

Ma­ma mi­rė 2008-ųjų rug­pjū­tį, ei­da­ma 85-uo­sius, per pa­tį va­sa­ros karš­ty­me­tį. Ga­li­ma sa­ky­ti, kad tuo­met jau nie­kas ar­ti­mų­jų na­mie ne­šar­vo­jo, bet, vyk­dy­da­mi jos no­rą, šar­vo­jo­me se­no­viš­kai sa­vo na­muo­se. Žva­kės de­gė vi­są pa­rą, gi­mi­nės nak­vo­jo, bu­dė­jo­me“, – šian­dien I.Ka­ra­lu­kie­nė džiau­gia­si iš­pil­džiu­si pas­ku­ti­nį mo­ti­nos pra­šy­mą.

Ar anuo­met sky­rė­si jau­no žmo­gaus lai­do­tu­vių nuo­tai­kos nuo gar­baus am­žiaus se­no­lių?

Pa­sak An­ta­no, tur­būt tik tuo, kad jau­no dau­giau gai­lė­da­vo ir verk­da­vo: „Anks­čiau bu­vo ma­da lai­do­tu­vė­se žo­džiau­ti, verk­ti ir šne­kė­ti. Žo­džiai la­bai grau­din­da­vo su­si­rin­ku­siuo­sius.“

Abu ma­no, kad ge­din­tie­ji sa­vo­tiš­kai ir siek­da­vo su­grau­din­ti, nes iš to kai­mas spren­dė – grau­džiai ver­kė, va­di­na­si, la­bai my­lė­jo. Ap­kal­bė­da­vo ir mais­tą, ne tik su­si­rin­ku­sių­jų el­ge­sį. Tai ne vi­sus, kal­bė­da­vo, pa­pra­šė, tai ne­ska­nu bu­vo, per ma­žai mais­to da­vė.

Už­au­gi­no vie­ną, bet la­bai ge­rą duk­rą

Ko­kio­mis nuo­tai­ko­mis šian­dien gy­ve­na Ire­na ir An­ta­nas, koks pa­li­kuo­nių bū­rys juos lan­ko? „Tu­ri­me tik vie­ną duk­rą, bet la­bai ge­rą. In­gri­da – bio­lo­gi­jos moks­lų dak­ta­rė. Žen­tas Eu­ge­ni­jus Ja­ce­vi­čius taip pat moks­lų dak­ta­ras. Anū­kas Pau­lius jau bai­gė du me­di­ci­nos stu­di­jų kur­sus, Man­tas – gim­na­zis­tas“, – trum­pai su at­ža­lo­mis su­pa­žin­di­na Ire­na.

Abu anū­kai su se­ne­liu ką tik bu­vo grį­žę iš Ško­ti­jos – vy­ko pa­dė­ti šiam su­si­kal­bė­ti su gi­mi­nai­čiais, se­niai ten įsi­tvir­ti­nu­siais ir sun­kiai kal­ban­čiais lie­tu­viš­kai.

Ire­na tu­ri zo­o­tech­ni­ko iš­si­la­vi­ni­mą, te­ko jai dirb­ti ir ki­tur, bet il­giau­siai – Aly­taus mė­sos kom­bi­na­te. An­ta­nas – miš­ki­nin­kas, dir­bęs gi­ri­nin­ku, o 1990-ai­siais kū­ręs Šau­lių są­jun­gos sky­rių, bu­vęs pir­ma­sis va­das. Žmo­na sa­ko, kad pa­trio­tiš­ku­mą jam tė­vas, taip pat An­ta­nas, įskie­pi­jęs. Tė­tis bu­vęs Ame­ri­kos pi­lie­tis, se­ne­lis Juo­zas, ku­ris ten šach­to­se dir­bo, jį į Lie­tu­vą par­si­ve­žė aš­tuo­ne­rių. Ir pi­ni­gų už­si­dir­bo ne­ma­žai, Bar­kū­niš­kio kai­me nu­si­pir­ko že­mės. An­ta­nas jau­nes­ny­sis kruopš­čiai sau­go iš­li­ku­sius se­ne­lio do­ku­men­tus kaip bran­giau­sią gi­mi­nės re­lik­vi­ją.

Dar pa­si­džiau­gia, kad šian­die­ni­niai jo na­mai prie is­to­riš­kai svar­baus ke­lio – kaž­ka­da juo pir­klių ir ki­tų svar­bių žmo­nių vyk­ta, ir Sa­ba­liš­kės pe­do­lo­gi­nio draus­ti­nio. Tie­sa, šian­dien tuo ke­liu per Sa­ba­liš­kės miš­ką net pės­čias ne­per­ei­si, net ta­ke­liai už­žė­lę. Tad į Ūd­ri­jos baž­ny­čią, ku­ri tie­siai, ro­dos, ran­ka pa­sie­kia­ma, ten­ka va­žiuo­ti su­kant 20 ki­lo­met­rų lan­ką pro Aly­tų. Daug ar­čiau Rum­bo­nių baž­ny­čia, bet su­tuok­ti­niai iš­ti­ki­mi sa­vo te­ri­to­ri­nei pa­ra­pi­jai. Jei ti­kė­tu­me gan­dais, šį Ge­nių kam­pą kaž­ka­da Ūd­ri­jos kle­bo­nui kor­to­mis pra­lo­šęs ar­ti­mes­nės, gal Rum­bo­nių, o gal Bal­bie­riš­kio, pa­ra­pi­jos dva­si­nin­kas.