Vyresnioji karta dar mena laikus, kai mirusiojo išlydėjimas buvo apipintas daugybe papročių, ritualų, iš praeities atėjusių tradicijų ir tikėjimų, o už šiame reikale suteiktas paslaugas imti užmokestį pinigais buvo didžiulė gėda ir nepagarba.
Anuometinius laidojimo papročius Ūdrijos parapijos kaimuose puikiai mena Irena ir Antanas Karalukai, gyvenantys šiapus Sabališkės miško, kurio pietinėje dalyje įkurtas Sabališkės pedologinis draustinis, Genių kaime.
Be uždegtos žvakės mirti – blogas ženklas
Iš šių apylinkių kilusios Irenos giminė buvo išblaškyta, nemažai artimųjų išvežta į Sibirą. Antano šeima taip nenukentėjo, ji anapus Sabališkės, Barkūniškio kaime, gyveno. Po vestuvių prieš 45 metus jis į žentus atėjo, tiesiai sakant, tik per mišką. Abu vienas kitą papildydami, vienas kitam padėdami, gyvena žmonių pagarboje. Štai dieną prieš mūsų viešnagę jų namuose susirinko rajono neįgalieji į poezijos ir dainų vakaronę. Kiek gražių emocijų patyrė svetingai šeimininkų priimti negalią turintys kūrybingi žmonės!
Su liepsnele Karalukai pasakojo ir apie laidojimo papročius šiame krašte. Antano didelė giminė, šermenų joje vos ne kasmet taikosi.
„Karšinant artimąjį buvo privalu pasirūpinti, kad jis neiškeliautų anapilin be sakramentų. Tokiu atveju artimieji iš anksto turėjo pakviesti kunigą, kuris suteiktų Ligonių patepimą. Ir man prieš kokius 45-erius metus yra tekę dvasininką pas ligonį vežti. Kunigas, pamatęs, kad kartu vyks ir vaikas, sunerimo, ar jis pajėgs visą kelią tylėti. Pas mirštantįjį kunigas turi vykti tyloje, niekas greta negali kalbėti. Tik suteikęs Ligonių patepimą pradeda kalbėti su jo artimaisiais.
Žmogui artinantis prie mirties slenksčio tradiciškai buvo uždegama žvakė. Pagal senovės papročius tam reikalinga per Kristaus Paaukojimo šventę, vasario 2-ąją, pašventinta žvakė – vadinamoji grabnyčia“, – pasakoja Irena.
Be uždegtos žvakės ir artimųjų kalbamos Jėzaus Širdies litanijos numirti buvo blogas ženklas.
Apie mirtį pranešdavo varpai
Mirusį žmogų, pasak Irenos, labai svarbu nuprausti. Pašnekovė teigia, kad jai su anyta teko 1984 metais vyro tėvą prausti. Prausimo procedūra būtina, tai savotiškas apvalymas. Mirusįjį būtina nuprausti kuo skubiau, kol jis dar šiltas. Nušluosčius skubama aprengti, kol kūnas nesustingo. Negalima pamiršti nė vieno apatinio drabužio – blogai sapnuosis. Ir apatiniai, ir viršutiniai drabužiai turi būti nauji iki kaklaraiščio. Vyresni žmonės, ypač moterys, anksčiau turėjo pasiruošę vadinamuosius smercinius drabužius.
Tradiciškai žmogų laidodavo trečią dieną po mirties, prieš tai informavus zakristijoną ar varpininką, jei toks bažnyčioje buvo. Būtent bažnyčios varpais keliems kaimams paskelbdavo apie mirties atvejį. Žmonės, išgirdę varpus ne laiku, suprasdavo, kad jie skambina kam iš parapijiečių.
Iš bažnyčios parsinešdavo kryžių ir juodą vėliavą. Gedulingą vėliavą prikabindavo prie lauko durų, o takelį, kruopščiau nušlavę, pabarstydavo eglišakėmis.
Apie netektį skubėdavo pranešti ir giminėms, draugams, kaimynams, informuodavo apie laidojimo laiką ir vietą. Dažnai ir vaikus šios žinios pranešti pasiųsdavo. Tolimesnius gimines įspėdavo siųsdami telegramas, nes telefoninis ryšys buvo retas dalykas.
Prie papjautos kiaulės sukdavosi šeimininkės
Antanas mena: „Kol moterys prausdavo mirusįjį, vyrai ant lovos, turinčios abu galus vienodo aukščio, sudėdavo lentų, jas uždengdavo dažniausiai kaišytiniu divonu ir ten paguldydavo nupraustą ir aprengtą velionį. Ant sienos ties mirusiojo galva pakabindavo juodą su trupučiu balto kaišytinį divoną, kitą – ant gretimos sienos. Lempą, kad ir žibalinę, uždengdavo juoda medžiaga, langus –divonu ar užuolaida, veidrodžius ir bufetus taip pat uždengdavo, kad neatsirastų norinčių prieš juos pasistaipyti.
O tada skubėdavo pas meistrą prašyti padirbinti grabą. Kiekvienas kaimas turėjo tokį meistrą. Mūsiškiame gyveno toks račius Ignas Bieliauskas. Jis ateidavo, išsimatuodavo ant lentų paguldytą kūną ir sukaldavo jam karstą iš baltų lentų. Kiekvienas padorus kaimo gyventojas tam reikalui savo namuose turėdavo užsislėpęs lentų, dažniausiai eglinių, retas bagotesnis – ąžuolo. Sakydavo, šešių lentų užteko. Meistrui už darbą paprastai bonkutę pastatydavo. Anuomet visi pinigai buvo samagonas, kurį paprastai varydavo miške.“
Mirties dieną nė viena šeima nelikdavo be kaimynų ar draugų pagalbos. Subėgdavo būrys, išnešiodavo baldus, paruošdavo kambarį mirusiojo šarvojimui. Po tokios talkos vėliau šeimininkams ilgokai tekdavo triūsti, kad viskas vėl rastųsi savo vietoje.
Prisistatydavo ir šeimininkės, paprastai dvi pagrindinės, joms talkindavo keletas pagalbinių. Būtinai papjaudavo kiaulę ir ruošdavo maistą. O jo reikėdavo nemažai, ypač jei mirusiojo giminė plati. Tolimesni atvykdavo su nakvyne. Šeimininkai klodavo patalus ant grindų, kitiems tekdavo nakvoti pas kaimynus. Atvykusiuosius reikėdavo maitinti visą dieną, o kas vakarą – ir visus atėjusiuosius.
Dar būdavo sotūs šermenų pietūs. Sukdavosi šeimininkės gamindamos šaltuosius, karštuosius užkandžius, kepdamos duoną ir pyragus. Rasdavosi kalnai dešrelių, šaltienos, netikrų zuikių, suktinių… Kepdavo ir duoną, būtinai pyragų ir sausainių, pagamintų per mėsmalę, vadinamųjų piernykų. Antanas sako, kad duoti ir daržovių mišrainių nebuvo mados. Nebent bulvių košės kočėlu prigrūsdavo, raudonų barštukų ar raugintų kopūstų prie dešrelių padėdavo. Vasarą prilauždavo svogūnų laiškų.
Šermenų pietūs prasidėdavo nuo kopūstų ar barščių sriubos
Du vakarus vyraudavo apgiedojimas, giesmininkai giedodavo specialias giesmes iš kantičkų. Pustrečios valandos trukdavo rožinis, po jo iki vidurnakčio – giesmės. Dvyliktą valandą žmonės išsiskirstydavo, o savi prie pašarvotojo per naktį budėdavo. Ir žvakes visą naktį degindavo. Gėlių nenešdavo, nebent bijūnų, jei šie žydėdavo, priskindavo. Vėliau atėjo mada blėkinių vainikų, kurie labai barškėdavo.
Koks požiūris laidotuvėse vyravo į vaikus? Savi, pašnekovų teigimu, retkarčiais būdavo statomi prie karsto, o svetimi nedalyvaudavo. Giminaičiai stengdavosi vaikų nesivežti. Prie mirusiojo elgtasi tyliai, nejuokauta, siekta išlaikyti rimtį ir gedulingą aplinką. Tai aiškinama kaip pagarba mirusiajam, nes laikyta, jog triukšmas ir garsus raudojimas gali sutrukdyti mirusiojo vėlei atsiskirti nuo kūno.
Didelis dėmesys nuo seno kreiptas ir į apsirengimą. Buvo priimta, kad laidotuvių apeigose turi dominuoti gedulo spalvos. Tad tiek vyrai, tiek moterys per laidotuves rengiasi juodais arba tamsios spalvos drabužiais.
„Trečią dieną vykdavo artimųjų atsisveikinimas su velioniu. Prieš uždengiant karstą kiekvienas turėjo pabučiuoti į ranką ir į kaktą. Iš kambario karstą būtinai išnešdavo taip, kad mirusiojo kojos, o ne galva būtų priekyje. Iš anksto buvo nurodoma keliems vyrams, kad išnešus karstą kuo skubiau išardytų šarvojimo vietą. Paprastai dar velionio neišnešus iš namo jau girdėdavosi laužomos lentos ir metamos per langą lauk. Drabužius ir kitus mirusiojo daiktus namie laikydavo metus.
Žvakių likučius taip pat skubėdavo surinkti ir įmesti į duobę. Ilgesnius galus susmaigstydavo ant kapo. Mirusįjį į bažnyčią veždavo arkliais. Pasitikdavo kunigas, procesija su dvasininku nusifotografuodavo. Tada įnešdavo karstą į bažnyčią, po pamaldų nešdavo į kapines. Kaip ir dabar, taip ir anksčiau procesiją lydėdavo kunigas. Palaidojus visi pakviečiami ant ražančiaus“, – atsisveikinimą su velioniu trumpai apibūdina Irena.
Tas ant ražančiaus laikas trukdavo mažiausiai tris valandas. Belaukdamas valgymo meto prie tuščio stalo, maldų monotonijos paveiktas dažnas ir užsnūsdavo. Pasibaigus rožiniui, šeimininkės greitai sunešdavo ant stalų pirmąjį patiekalą – sriubą. Tokiai progai tiko kopūstai arba barščiai, tik ne kruopos ar pieniška sriuba. Gal todėl pasirenkamos tokios sriubos, kad apdorojant papjautą bekoną rasdavosi daug įvairių mėsos atraižų, tinkamų sultiniui.
Palaidojus žmogų neišvengta ir apkalbų
Vyravo paprotys mirus motinai, tėvui ar sutuoktiniui vilkėti gedulo drabužiais. Moterims įprasta vilkėti juoda suknele, apsisiausti juoda skepetaite. Vyrams ant drabužio kairiojo atlapo neretai būdavo prisiuvama juoda juostelė. Gedulo laikotarpis – tai rimties tarpsnis, kada vengiama pasilinksminimų, triukšmingų pobūvių.
„Už mamą žėlaba trukdavo ištisus metus, mirus tėvui – pusmetį, mirus broliui, seseriai – tris, o vaikui – devynis mėnesius – tiek, kiek laiko jis motinos nešiojamas įsčiose.
Taip sakydavo mano mama Izabelė Galinienė, gyvenusi čia, Geniuose, į kuriuos iš tos pačios Ūdrijos parapijos, Butrimiškių kaimo, atitekėjusi. Pagal jos valią ją ir palaidojome laikydamiesi senybinės manieros, kokios ji ir pageidavo. Mums iki dabar, kai nuo senovės įpratę, labai tinka Genių kaimo giesmininkai, iš kantičkų giedantys, – Algis Šarkus, Juozas Stanevičius, Genė Marcinkevičienė ir Kazimiera Marcinkevičienė. Mama taip apie giesmininkus sakydavo: „Miesto gražiau gieda, bet kaimo tikresni poteriai.“
Mama mirė 2008-ųjų rugpjūtį, eidama 85-uosius, per patį vasaros karštymetį. Galima sakyti, kad tuomet jau niekas artimųjų namie nešarvojo, bet, vykdydami jos norą, šarvojome senoviškai savo namuose. Žvakės degė visą parą, giminės nakvojo, budėjome“, – šiandien I.Karalukienė džiaugiasi išpildžiusi paskutinį motinos prašymą.
Ar anuomet skyrėsi jauno žmogaus laidotuvių nuotaikos nuo garbaus amžiaus senolių?
Pasak Antano, turbūt tik tuo, kad jauno daugiau gailėdavo ir verkdavo: „Anksčiau buvo mada laidotuvėse žodžiauti, verkti ir šnekėti. Žodžiai labai graudindavo susirinkusiuosius.“
Abu mano, kad gedintieji savotiškai ir siekdavo sugraudinti, nes iš to kaimas sprendė – graudžiai verkė, vadinasi, labai mylėjo. Apkalbėdavo ir maistą, ne tik susirinkusiųjų elgesį. Tai ne visus, kalbėdavo, paprašė, tai neskanu buvo, per mažai maisto davė.
Užaugino vieną, bet labai gerą dukrą
Kokiomis nuotaikomis šiandien gyvena Irena ir Antanas, koks palikuonių būrys juos lanko? „Turime tik vieną dukrą, bet labai gerą. Ingrida – biologijos mokslų daktarė. Žentas Eugenijus Jacevičius taip pat mokslų daktaras. Anūkas Paulius jau baigė du medicinos studijų kursus, Mantas – gimnazistas“, – trumpai su atžalomis supažindina Irena.
Abu anūkai su seneliu ką tik buvo grįžę iš Škotijos – vyko padėti šiam susikalbėti su giminaičiais, seniai ten įsitvirtinusiais ir sunkiai kalbančiais lietuviškai.
Irena turi zootechniko išsilavinimą, teko jai dirbti ir kitur, bet ilgiausiai – Alytaus mėsos kombinate. Antanas – miškininkas, dirbęs girininku, o 1990-aisiais kūręs Šaulių sąjungos skyrių, buvęs pirmasis vadas. Žmona sako, kad patriotiškumą jam tėvas, taip pat Antanas, įskiepijęs. Tėtis buvęs Amerikos pilietis, senelis Juozas, kuris ten šachtose dirbo, jį į Lietuvą parsivežė aštuonerių. Ir pinigų užsidirbo nemažai, Barkūniškio kaime nusipirko žemės. Antanas jaunesnysis kruopščiai saugo išlikusius senelio dokumentus kaip brangiausią giminės relikviją.
Dar pasidžiaugia, kad šiandieniniai jo namai prie istoriškai svarbaus kelio – kažkada juo pirklių ir kitų svarbių žmonių vykta, ir Sabališkės pedologinio draustinio. Tiesa, šiandien tuo keliu per Sabališkės mišką net pėsčias nepereisi, net takeliai užžėlę. Tad į Ūdrijos bažnyčią, kuri tiesiai, rodos, ranka pasiekiama, tenka važiuoti sukant 20 kilometrų lanką pro Alytų. Daug arčiau Rumbonių bažnyčia, bet sutuoktiniai ištikimi savo teritorinei parapijai. Jei tikėtume gandais, šį Genių kampą kažkada Ūdrijos klebonui kortomis pralošęs artimesnės, gal Rumbonių, o gal Balbieriškio, parapijos dvasininkas.