aA
Prieš pora mėnesių į 94-uosius metus įžengusi Kėdainių S. Dariaus ir S. Girėno gatvės gyventoja Viktorija Cekanavičiūtė–Adomavičienė kasdien nuo ankstaus ryto iki vakaro sukasi po nuosavos sodybos kiemą. Pavasarį ji sėjo ir sodino, o dabar prižiūri nemažą plotą užimančius gėlynus, daržą ir dalgiu nušienauja žolę.
V.Adomavičienė
© Asmeninio archyvo nuotr.

Maišas vienam, maišas kitam

„Dar turiu sveikatos apeiti gėles, daržą ir šiltnamį. Pamažu tupinėju ir tiek. Dirbti niekas neverčia. Kai baigsiu ravėti gėlynus, eisiu į daržą. Pavasarį ir vasarą neturiu laiko kada kambarių susitvarkyti.

Man tiek ir nebereikia visko – daržovių, vaisių, uogų ir gėlių, bet kaip gi tą žemę paliksi neprižiūrėtą? Viską, ką užauginu išdalinu kitiems. Vienam pridedu maišą, kitam“, – šypsosi V. Adomavičienė ir priduria, kad sunkesnius darbus atlikti jai padeda giminės.

Ilgametė gėlininkė

„Nuo jaunystės labai mėgau gėles. Mano tėtis (mama – mažiau) labai mylėjo augalus. Tad gėles anksti pradėjau auginti. Tarybiniais metais turėjau įvairiausių gėlių, kurias nešdavau į krautuvę Taikos gatvėje. Ten jas greitai parduodavau“, – prisimena V. Adomavičienė.

Ilgaamžei teko dirbti selekcininke Akademijoje esančiame Žemės ūkio institute.

„Jaunystėje dirbau geležinkelyje, tuomet buvau ir gėlininkė. Kai nereikėdavo budėti poste, išeiginėmis dienomis kartu su kitais rajono gėlininkais išmaišiau visą Lietuvą. Vyras man buvo pastatęs šiltnamį, kuriame auginau apie šimtą rūšių rožių. Turėjau ir kitokių gėlių. Anksčiau iš krautuvės žmonės greit išpirkdavo gėles, mat jų buvo mažiau, nebuvo ir tokio turgaus“, – pasakojo V. Adomavičienė.

Liepė dirbti žemę

„Esu nemokyta, nebaigiau ir trijų mokyklos skyrių. Negalėjau mokytis, nors buvau labai gabi, tėtis neleido. Man net mokytoja liepė toliau mokytis, bet jis sakė, kad reikia dirbti žemę. Taip dirbau ir dirbau visą laiką“, – prisimena V. Adomavičienė.

Senolė prisipažino, kad mokykloje rašyti išmoko prastai, bet skaito ji puikiai. Kėdainiškė užsisako vieną iš rajono laikraščių, kurį atidžiai perskaito.

„Visą gyvenimą dirbau paprasta darbininke. Septynerius metus kolūkyje kartu su seserimi dirbau įvairius darbus. Dar dešimt metų budėjau geležinkelio poste, kur praleisdavau mašinas. Paskui Kėdainiuose mokiausi siūti. Vėliau maždaug metus Kaune dirbau siuvėja, kol prasidėjo karas“, – pasakojo V. Adomavičienė.

Antrąjį pasaulinį karą moteris praleido gimtuosiuose Beržiukuose.

„Mano giminėms neteko kariauti, bet mačiau vokiečius, kai jie ėjo per mūsų kaimą“, – prisimena V. Adomavičienė.

Viena iš šešių seserų

Pašnekovė gimė ir augo daugiavaikėje šeimoje Beržiukų kaime Dotnuvos seniūnijoje.

„Aš ir augau prie geležinkelio stoties“, – šypsosi moteris, jau 50 metų gyvenanti Kėdainiuose.

Iš viso šeimoje gimė dešimt vaikų, bet keturi mirė, užaugo šešios mergaitės.

„Neturėjau nė vieno brolio. Dabar visos mano seserys jau išmirusios, likau viena iš giminės. Dar pernai per Kūčias ir mano draugė pasimirė, – pasakojo penktoji iš seserų V. Adomavičienė.– Pirmiau būdavo susirenka didžiulis giminaičių būrys, o dabar per šventes, mažai jų beatvažiuoja…“

Anot kėdainietės, jos tėtis nuo skrandžio vėžio mirė sulaukęs 65-erių, mama Anapilin išėjo sulaukusi tokio pat amžiaus.

„Negaliu pasakyti, kad esu iš ilgaamžių šeimos. Nors keliais metais vyresnė sesuo Teklė mirė būdama 95 metų“, – sakė V. Adomavičienė.

Pašnekovė gimė 1917-aisiais balandžio 12 dieną.

„Neseniai man suėjo 93 metai. Oi, kaip švenčiu gimtadienius. Atvažiuoja seserų vaikai. Jie su mašina mane nuveža į tėviškę, juostą užriša, pasveikina“, – šypsosi V. Adomavičienė.

Laimė Brazilijoje

Nepaisant to, kad ilgaamžė liko viena iš artimųjų, pasakodama jų gyvenimo istorijas vardus ir pavardes pila kaip iš pypkės.

„Dar gerokai prieš karą (aut. past. – II pasaulinį karą) dvi mano seserys – devyniolikos Zofija ir septyniolikos metų Antanina, kartu su mūsų giminių šeima išplaukė į Braziliją. Čia buvo sunku gyventi, jos neturėjo darbo, nebuvo pinigų. Giminaičiai prišnekino laimės ieškoti svetur. Aš dar buvau maža, kai jos išvažiavo“, – prisimena V. Adomavičienė.

Anot pašnekovės, iš pradžių seserys sunkiai dirbo kavos plantacijose, kur rinko kavą. Vėliau iš ten su pusbroliu jos pabėgo ir įsikūrė Brazilijos sostinėje.

„Sant Paule seserys susirado darbą. Vėliau Zofija ištekėjo už vyresnio žydo, mokyto inžinieriaus Jono Kiselio iš Rusijos. Jie susilaukė penkių vaikų. O Antaniną paėmė Juozas Jankauskas iš Šiaulių. Jie turėjo tik vieną sūnų. Tuomet jos jau gerai gyveno, atsistojo ant kojų, susilaukė vaikų“, – pasakojo V. Adomavičienė.

Iš pradžių kitame žemyne gyvenančios seserys su Lietuvoje likusiais artimaisiais susirašinėdavo laiškais, atsiųsdavo nuotraukų.

„Vėliau, kai prasidėjo karas, laiškai nutrūko. Prieš keletą metų sesers Zofijos duktė Olga iš Brazilijos mūsų ieškojo Lietuvoje. Parašė laišką, o mano sesers dukra nusiuntė atsakymą, bet daugiau laiškų taip ir nebesulaukėme. Dabar apie gimines Brazilijoje jau nieko nebežinome“, – apgailestavo V. Adomavičienė.

Amerika nesuviliojo

„Kitos trys mano seserys gyveno Lietuvoje ir užaugino po tris vaikus. Viena sesuo visą gyvenimą praleido Kemešiškiuose, kita – Kaune, dar viena liko tėviškėje, kur buvo mūsų šeimos namai“, – aiškino V. Adomavičienė.

Tiesa, pašnekovės tėtės sesuo gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose, tad ją dažnai kvietė gyventi.

„Ji mane norėjo pasiimti pas save į Ameriką. Bet jai vis sakiau, kad niekur nenoriu važiuoti, nes man geriausia mylimoje Lietuvoje. Dabar tikrai nesigailiu, kad iš savo krašto nepabėgau“, – šypsosi V. Adomavičienė.

Meilės istorija

Su vyru moteris savų vaikų nesusilaukė, tad dabar ją rūpinasi seserų dukterys ir jų atžalos.

„Su vyru vaikų neturėjome, nebebuvo kada, nes jau buvo senatvė. Mat ištekėjau būdama 50-ties metų. Vis dirbau ir dirbau, o paskui ir likau viena“, – atviravo V. Adomavičienė.

Anot pašnekovės, savo vyrą statybininką, kilusį iš Zabieliškio, ji rado Kėdainiuose.

„Jį mano pusbrolis atvežė, nors savo būsimąjį pažinojau dar jaunystėje. Labai jis man tada patiko. Bet jis apsivedė, tačiau gyvenimas su žmona jam nenusisekė. Vėliau mudu ir susituokėme. Kartu pragyvenome dvidešimt metų“, – pasakojo V. Adomavičienė.

Tuomet šeima pirmiausia įsikūrė kitoje miesto vietoje, po to atsikėlė į S. Dariaus ir S. Girėno gatvę.

„Vyro nebeturiu jau daugiau kaip dvidešimt metų. Bet man neliūdna, nes manimi rūpinasi labai geri seserų vaikai. O ir kaimynai – puikūs“, – gerų žodžių artimiesiems nešykštėjo V. Adomavičienė.

Apie valgį

„Daržoves – bulves, morkas, svogūnus, pupeles, užsiauginu pati, turiu sodą, kur auga vyšnios, obuoliai, avietės. Auginu ir braškes. Taip pat turiu šiltnamį, kur auginu apie penkiasdešimt pomidorų ir du agurkus. Truputį pati suvalgau, kas lieka kitiems išdalinu. Ką turiu, tą ir valgau. Man gana“, – sakė V. Adomavičienė.

Anot moters, menkos pensijos pragyvenimui jai pakanka.

„Man nereikia daug pinigų. Mėsos valgau mažai. Parduotuvėje dažniausiai perku dešreles. Man jos skrandžio negadina. Valgau po truputį ir niekada nepersivalgau. Geriu žolelių arbatą“, – apie savo mitybą pasakojo V. Adomavičienė.

Nesiskundžia sveikata

Beje, per visą gyvenimą senolė neturėjo žymesnių sveikatos sutrikimų ir nesirgo sunkiomis ligomis. O ir dabar jai paskauda tik strėnas, kojas ir rankas.

„Niekada neinu pas daktarus. O ko ten eiti? Vieną kartą turėjau kraujo spaudimą, man atvežė vaistų ir taip pagelbėjo. Dar išoperavo apendicitą ir pernai pakeitė akių lęšiukus. Dabar toliausiai matau, net skaitant ne visada reikia akinių. Kada juos užsidedu, kada – ne. Tik nuo saulės arba vėjo turiu nešioti akinius“, – pasakojo V. Adomavičienė.

Rudenį, kai baigiasi ūkio darbai lauke, senolė gali atsipūsti.

„Užkuriu senovišką plytą, šildausi, prisinešu malkų, vandens. Tada skaitau, žiūriu televizorių. Man taip patinka“, – šypsosi moteris.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Landsbergis sureagavo į Skvernelio teiginus apie Nausėdą: jis kasa vis gilesnę duobę (141)

Opozicija kritiškai vertina premjero Sauliaus Skvernelio teiginius, kad prezidento Gitano Nausėdos...

Ūkininkai prisitaikė: Lietuvoje jau ima du derlius per metus (63)

Keičiantis klimato sąlygoms gamtoje pastebima vis daugiau anomalijų. Jau sausio mėnesį gaunamas...

Tiriama Ukmergėje netikėtai mirusio vaiko mirties priežastis: tikėtina, kad tai nebuvo užkrečiama liga (75)

Sekmadienį Policijos departamentas informavo, kad Ukmergės ligoninėje dėl vangumo ir vėmimo mirė...

Per bendrą lyderių fotosesiją – sąmyšis dėl Putino (125)

Berlyne sekmadienį vyko tarptautinė konfliktui Libijoje sureguliuoti skirta konferencija, kuriai...

Moteris aprodė gyvenimo sąlygas savivaldybės būste: nesupranta, kodėl nuo Naujųjų turi mokėti 11 kartų daugiau (137)

Nors Vyriausybė ne kartą kalbėjo, kad jų prioritetas – skurdo ir atskirtiems mažinimas,...

Girtos BMW vairuotojos benefisas Vilniuje: visiškai nuoga staipėsi po areštinės langais ir liejo prakeiksmus Selui (171)

Internete plinta vaizdo įrašas, kuriame užfiksuotas nekasdienis sulaikytos apsvaigusios vairuotojos...

Anksčiau toks derinys atrodė lyg stiliaus košmaras, dabar – paskutinis mados klyksmas

Kaip žinia, kojinių ir atvirų basučių duetas yra aktualus jau ne pirmąjį sezoną. Ši...

Jasikevičiui – LKL komunikacijos vadovo pastaba: šitaip bendrauti negalima (5)

Ne pirmą kartą su žiniasklaida susikertantis Kauno „Žalgirio“ vyriausiasis treneris Šarūnas...

JAV priklausančioje saloje populiarėja gimdymo turizmas: saloje gimdo daugiau atvykėlių nei vietinių moterų

25 m. Japonijos pilietė Midori Nishida registravosi skrydžiui į Saipaną – JAV...

Girtą kūdikį pagimdžiusi moteris stojo prieš teismą: atsisakė pasakoti apie savo gyvenimą (24)

Mirtinai alkoholiu dar motinos įsčiose apnuodyta mergytė per stebuklą išgyveno ir dabar auga...