Kodėl sutikote dalyvauti popsiniame TV muzikiniame projekte „Žvaigždžių duetai“?
Matyt, atėjo laikas gauti per nagus. Anksčiau į pramoginius TV projektus nekvietė. Mane lengva įkalbėti. TV dainuoja tie, kurie to daryti nemoka. O aš dainavau tik prieš 25 metus, studijuodamas aktorystę, per dainavimo pamokas. Taigi tinku. Net ir popsas valgomas, jei jis gerai paruoštas. Kiekvieną darbą galima atlikti taip, kad jis būtų bent kiek tau malonus ir įdomus. Aš dainuoju neformatą — liaudies dainas. Projekte susipažinau su įdomiais žmonėmis — o tai jau nauda. Be to, pamačiau TV projektų fabriką iš vidaus. Nesiekiu kovoti ar laimėti. Tokie dalykai man svetimi.
Bet juk sakėte, kad televizija — monstras, kuris sukramto ir išspjauna žmogų tarsi kramtomąją gumą. Ar jūs kuo nors rizikuojate?
Nesu gimnazistė mergaitė, puoselėjanti rožinių svajonių dėl televizijos. Linkiu visokeriopos sėkmės jauniems realybės šou veikėjams. Duok, Dieve, kad viskas jiems susiklostytų gerai ir po kelerių metų. Juk kol maskatuojiesi ekrane, tol esi atpažįstamas gatvėje ar parduotuvėje. Paskui tampi niekam neįdomus.
O kaip vertinate savo personažą TV seriale „Nekviesta meilė“? Vidutinės amžiaus krizės kamuojamas Andrius — kiek anemiškas tipas.
Sau esu pats didžiausias kritikas. Gal kada nors herojus atbus? Stengiuosi pasitikėti režisieriais. Kas bus, jei kiekvienas aktorius kaišios savo pasiūlymus ar rodys kaprizus? Ne mes užsakome muziką.
Net idiotus iš gatvės TV per kelis mėnesius padaro žvaigždėmis. O jus, Sauliau, didžiąją dalį gyvenimo vaidinusį garsiausiuose filmuose ir spektakliuose, ar kas nors pavadina žvaigžde? Kaip tada jaučiatės?
Popierius viską kenčia. Aš blaiviai mąstau — iš kur čia tos žvaigždės? Dirbu savo darbą, ir tiek. Gali sau vardą kurti pusę amžiaus, o paskui per vieną dieną prarasti.
Kaip vertinate gerus aktorius, kurie savo talentą švaisto televizijos humoro šou ir taip užsideda juokdario spaudą, užtat tampa naujaisiais lietuviais? Ar jūsų tai nevilioja?
Kad ir kur dirbtum, reikia įdėti labai daug darbo. Kita vertus, juk gyvename XXI-ajame amžiuje, gyvenimo tempas tampa beprotiškas, poreikiai auga, norisi išbandyti įvairią veiklą, neapsiriboti vien teatru. Taip gali jame prasėdėti visą gyvenimą. Jei būtum vienas, reikėtų mažiau, o juk esi atsakingas už šeimą. Sakai sau: „Būk mielas, pasirūpink ir jais“.
Tai teatre ir kine uždirbote namą su baseinu kaip Pierce’as Brosnanas?
Man to nelabai reikia. Vienas draugas sakydavo: „Jei tu tiek filmų būtum nusifilmavęs Amerikoje, kaip gyventum!“ O gal aš ten šiukšles knaisiočiausi? Užtat čia tenka bėgioti per penkis darbus? Šiandien aktoriui reikia verslininko gyslos, kad save parsiduotum. Ar ją turite?
Verslininkas iš manęs prastas, nemoku savęs pateikti, nesugebu derėtis ar brangiai parduoti. Niekada niekur nesisiūliau. Net nėra kur ir siūlytis. Ar mes turime lietuvišką kiną? Esame tarsi buitinės paslaugos, geriausi mūsų aktoriai vaidina epizodinius vaidmenis amerikiečių čia statomuose filmuose.
Net gėda, kai latviai per metus susuka penkis filmus. Tik vieną kartą paprašiau nors nedidelio epizodo Jono Vaitkaus istoriniame filme apie pasipriešinimo judėjimą „Vienui vieni“. Netikėtai gavau pagrindinį partizanų vado Daumanto vaidmenį. Sunku kurti personažą apie žmogų, kurį kažkas dar pažįsta. Dėl vaidmens buvau susitikęs su atvykusia iš Amerikos garsaus partizano žmona.
Kodėl tas filmas buvo toks svarbus?
Todėl, kad mane ta tema labai jaudino. Jei gyvenčiau tais laikais, pats būčiau ėjęs į mišką. Mano giminės labai smarkiai nukentėjo. Tėvas buvo ištremtas į Sibirą. Tačiau niekada apie tuos išgyvenimus nepasakojo. Tai buvo tabu. Gal norėjo taip mus apsaugoti?
Kartą teko susidurti su saugumu. Paskambino, iškvietė. Matyt, mane norėjo verbuoti. Tada buvo įprasta verbuoti studentus. Tik ne tą pasirinko. Jie klausinėjo, kokios nuotaikos kurse. Tada jau buvau nusifilmavęs ne viename filme, todėl jaučiausi tvirčiau, turintis užnugarį. Buvau persigandęs, kojos drebėjo, tačiau sėdėjau arogantiška poza, atsilapojęs morkų spalvos striukę, atsakinėjau tik taip arba ne. Supratau: jei pasakysiu bent du žodžius, jie už jų užsikabins. Daugiau nebeskambino. Susikviečiau kurso draugus ir viską papasakojau.
Papasakokite apie savo jaunystę.
Tėvas mirė, kai man buvo keturiolika. Esu dėkingas mamai, kad mudvi su seserimi nejutome nepritekliaus. Tai mobilizavo, sutelkė išgyventi. Buvau protingai padykęs vaikas. Tas laikas skatino perdaug neišsišokti, nes tvyrojo baimė.
Kaip susipažinote su žmona Rasa?
Mudu susitikome tuometėje konservatorijoje. Rasa — muzikė, studijavo fortepijoną. Susituokėme po studijų, kai man buvo 25-eri. Rasa muzikės karjerą paaukojo dėl šeimos. Dviem menininkams gyventi vienoje šeimoje buvo finansiškai sunku, ypač teatro ir kino krizės metu, nepriklausomybės pradžioje. Tada buvo tuščios teatrų salės, kinas — merdėjo. Atrodė, gyvenimas eina šalia. Todėl su Rasa laikėmės įsikibę vienas į kitą. Vienam reikėjo aukotis. Profesiją Rasa iškeitė į darbą advokatų kontoroje. Bet tą darbo krizės laiką prisimenu ir labai šviesiai. Vaikai buvo maži, poreikiai taip pat nebuvo dideli. Turėjau laiko bendrauti su vaikais. Pamenu, kaip eidavome čiužinėti nuo kalno.
Šiuolaikinės moterys labai aktyvios, o Jūs esate talentingas ir gražus aktorius — taigi priklausote rizikos grupei. Nejaučiate vidutinio amžiaus krizės?
Dabar vidutinio amžiaus krizė — ypač madinga tema. Kažkodėl pastaruoju metu man tarsi susitarę siūlo vaidinti vidutinės amžiaus krizės kamuojamus tipus. Tikiuosi, viską skirti vaidmeniui, per personažus išgyventi tą krizę, kad gyvenime netektų. O šiaip nejuntu didelio moterų atakavimo, jos įkyriai nelenda į mano gyvenimą.
Bet Jūs daug važinėjate filmuotis svetur. Turite ištikimybės geną? Kas išlaiko jūsų šeimą kartu?
Tie mano išvykimai tik sutvirtina šeimą. Vaikai tampa savarankiškesni. Mudu su Rasa drauge jau daugiau nei 20 metų. Dabar dukrai Ievai 20, Lukui — 18-a. Aplink apsidairęs neberasi drauge tiek išgyvenusių porų. Neištikimybė nuolat visur deklaruojama kaip norma. Anksti netekau tėvo, tačiau mama sugebėjo įdiegti šeimos svarbą. Tada ne taip dažnai žmonės skyrėsi. Prisimenu laikus, kai per giminių šventes dainuodavo, deklamuodavo eilėraščius, keldavo išmintingus tostus. Mums atrodė kiek juokinga. Bet dabar supranti, kad tai buvo labai nuoširdu. Anksčiau šeima, giminė buvo tvirtovė, kur jauteisi laisvas ir saugus. Nes už jos ribų nebuvo nieko tikra.
Sako, Lenkijos moterys Jus tiesiog įsimylėjusios...
Gal dėl to, kad prieš keletą metų Lenkijoje televizijos seriale vaidinau vaikų chirurgą. Moterims patinka gydytojai, o dar vaikų... Serialas turėjo milžiniškus reitingus. Man teko kalti lenkišką tekstą su daugybe medicinos terminų, kuriuos net sunku ištarti.
Kurį laiką buvote pradingęs. Ką veikėte Latvijoje?
Dvejus metus filmavausi ilgo metražo meniniame filme „Mona“. Tai buvo bendras latvių ir islandų projektas su mistikos, siaubo, meilės elementais. Nuolat važinėjau į Rygą, ten gyvendavau po kelias savaites. Filmavimas vyko kontrastingose vietose: modernus stiklinis biuras, skerdykla su sukabintomis kiaulėmis; prabanga perkrautas dvaras; tuščias miestelis, iš kurio visi žmonės išvažiavo į užsienį — liko tik kelios bobulės; bendrabutis, kuriame gyvena susigrūdę daugybė žmonių; kaimo šokiai ir snarglėta kavinė. Buvo sunkiau filmuotis, nes turėjau kalbėti latviškai — reikėjo tiesiog iškalti tekstą. Bandžiau tai daryti tobulai, tačiau negalėjau atsikratyti akcento. Man sakė, kad net aktorė Aurelija Anužytė, šitiek metų pragyvenusi Latvijoje, vis dar latviškai kalba su akcentu.
Tęsinys – žurnale „LILIT“. Taipogi naujausiame numeryje skaitykite:
Gražina Sviderskytė: „Išlipau iš gilios duobės“
Brangiausio Anglijos viešbučio pianistės prisiminimai
Keista turtingų moterų liga: ko trūksta toms, kurios turi viską
Kaip nuvilioti svetimą vyrą - naujas žvilgsnis į paveržėjos problemą
Ar tavo geriausia draugė verta šio skambaus titulo?
Gyvūnai antrininkai: atpažink savąjį
Kaip išgyventi agresijos sąlygomis
Amžini vyrų ir moterų santykiai jogos požiūriu
Tikroji Sophia Loren grožio paslaptis