aA
Save ironiku vadinantis rašytojas Aleksas Dabulskis sako, kad humoristų paskirtis – kutenti, o satyrikų – žnaibytis. „Taip ir darau: krizenu ir pasižnaibau“, – šypsosi jis.
A.Dubulskis
A.Dubulskis
© "Šeimininkės" nuotr.

Penkiolikos rinkinių – lyrikos (mažuma) ir satyros (dauguma), autorius, vertėjas, nuo 1972-ųjų Rašytojų sąjungos narys šiemet balandį atšventė 75-ąjį gimtadienį.

Jubiliejus buvo užtvirtintas ne tik literatūros vakarais ir tostais, bet ir nauja knyga – aforizmų rinkiniu „Mąstyčios“. Joje daug taiklių satyros meistro pastebėjimų, sukauptų per kūrybos dešimtmečius („Teatras prasideda ne nuo rūbinės, o nuo bilieto kainos“, „Protinį darbą dirba du organai sykiu – galva ir užpakalis“).

Aštrialiežuvio Alekso plunksna neatšipo. Tik... kur satyrikams ir humoristams dabartinėje Lietuvoje savo kūrybą dėti? Populiarų literatūros žanrą išstumia vulgarūs anekdotų ir realybės šou...
„Mums neliko kur spausdintis. Lietuvoje nėra ne tik humoro ir satyros leidinio – net jiems skirti kampeliai laikraščiuose išnyko“, – nelinksmai konstatuoja kandžiojo žanro meistras.

Nors... vadinti jį tik satyriku būtų netikslu. Aleksas Dabulskis yra parašęs puikių tekstų dainoms (daugiausia bendradarbiavo su kompozitoriumi Benjaminu Gorbulskiu), kai kurios nepaseno iki šiol – „Jūreivių keliai“, „Lituanika“...

Penkeri metai „lagerių universitetuose“

Pilsūduose, Tauragės rajone, gimusį ir augusį rašytoją gyvenimas nuo jaunystės vėtė ir mėtė. Paskutinėje gimnazijos klasėje jis buvo suimtas ir kalintas už antisovietinius eilėraščius. Lageryje atsidūrė septyniolikos metų, dar moksleivis. „Kėlėme Lietuvos vėliavą, platinome lapelius, rašėme eilėraštukus. Už tą mums pripaišė organizuotą antitarybinę veiklą. Gavau 25 metus. Tačiau Mordovijos ir Omsko lageriuose praleidau tik penkerius. Po Stalino mirties pasikeitė situacija, ir aš galėjau sugrįžti į Lietuvą“, – pasakoja rašytojas. 

Aleksas svajojo mokytis užsienio kalbų. Pirmiausia – prancūzų, kartu ir kitų. Buvo gabus vaikinas, atestate – puikūs pažymiai. 1956–aisiais su tokiu atestatu galėjai be konkurso įstoti į bet kurią aukštąją mokyklą. Buvęs politkalinys pasirinko Vilniaus universitetą, filologiją. Norėjo tapti vertėju. Bet tarybų valdžia jaunuolio „nuodėmių“ neužmiršo.

„Paaiškėjo, kad Vilniuje studijuoti negaliu, nes esu ką tik grįžęs iš lagerio. O pasų režimas tokiems draudė gyventi pasienio zonoje ir sostinėje. Turėjau skubiai atsisveikinti su Vilniumi ir grįžti į Kauną“, – prisimena Aleksas Dabulskis. 

Prokuroras vaikiną netgi nuramino – ir Kaune yra užtektinai aukštųjų mokyklų. Taip, jų buvo, tik ne universitetas – jis jau buvo išrautas iš Kauno... „Galėjau rinktis mediciną, agronomiją, veterinariją, politechniką... Pasirinkau Politechnikos institute statybą, nes jos pradžiamokslį išėjau lageryje. Bet po metų paaiškėjo: man negalima gyventi ir Kaune – čia irgi įsigaliojo griežtos pasų režimo taisyklės, o manajame buvo atžyma apie lagerį“, – pasakoja apie jaunystės vargus. 


Nuo inžinieriaus – iki rašytojo

Aleksui Dabulskiui teko įsidarbinti Birštone, melioracijoje. Paskui studijas KPI jis vis dėlto baigė, vakariniame skyriuje, bet tai užtruko šešetą metų. 1964–aisiais įgijo statybos inžinieriaus kvalifikaciją, dirbo įvairiose statybos organizacijose. Paskui, kai jau buvo išleidęs pirmąsias knygeles, plačiau atsivėrė durys į literatūros pasaulį – dirbo „Nemuno“ žurnale, Rašytojų sąjungos Kauno skyriuje konsultantu, buvo žurnalo „Santara“ ir šio žurnalo leidžiamų knygų bibliotekos redaktorius.

Paragavo ir „spaudos boso“ duonos – 1989–1993 metais buvo satyrinio laikraščio „Ūpas“ redaktorius ir leidėjas. Nuo 1994–ųjų Aleksas aktyviai reiškėsi dienraštyje „Kauno diena“: ten ne tik dirbo korektoriumi, bet ir tvarkė kassavaitinį satyros ir humoro puslapį, kuriame skaitytojai rasdavo Lietuvos ir Kauno satyrikų cecho naujausią „produkciją“.

Neaplenkė Alekso Dabulskio ir apdovanojimai – jis yra Augustino Griciaus premijos laureatas, LATGAA metų (2001) vertėjo nominacijos laureatas, Gedimino ordino Riterio kryžiaus kavalierius. Praėjusią savaitę jis apdovanotas naujai įsteigta Kauno miesto kultūros ir meno premija. Su žmona medike Irena, kuri visada stengėsi sukurti namuose ramią, jaukią ir palankią kūrybai atmosferą, rašytojas užaugino du šaunius sūnus, susilaukė būrelio anūkų. 

Rėžia tiesą į akis 

„Daugelis žmogiškųjų silpnybių galioja visais laikais. Nepriklausomybė nuo jų neišgydė“, – pastebi rašytojas, turintis savo nuomonę visais klausimais, nemėgstantis prisitaikėlių, išverstaskūrių. Nukentėjęs nuo komunistų valdžios, jis nevynioja į vatą ir dabartinės Lietuvos negerovių – abejingumo kalbai ir kultūrai, valdžioje esančiųjų savanaudiškumo, bestuburiškumo, savigarbos stokos, vergavimo turtams. 

„Kartais pasijuntu kaip ištremtas. Okupuotas ir ištremtas. Gal tėviškės kaime nebūčiau taip keistai pasijutęs. O mieste – neišvengiamai. Parduotuvių ir firmų fasadai apsikarstė angliškais užrašais. Dažnai be jokio lietuviško skiemens. Intelektualesniuose tekstuose gausybė tikrinių daiktavardžių, kurių nesugebu ištarti. Taip jaučiausi ir vežiojamas po JAV, slampinėdamas po parduotuves, viešbučius, pramogų atrakcionus... Iškritęs iš kažkur, iš kito pasaulio“, – apie drastiškai pasikeitusį gyvenimą samprotauja Aleksas. 

Rašytojas nevengia savo pasisakymuose skaudžiai įgnybti: „Vakar vergavom Rytams, šiandien – Vakarams. Pataikaujam, bernaujam, mergaujam, vergaujam. Ak, tas mūsų mažumas – tie trys milijonai. Didžiosios (visliosios) tautos pamažėle virškina mažąsias. Absurdiškai atrodo siekis atsiverti pasauliui vienpusiškai: imti, ką tau bruka prašalaičiai, niekinti savus papročius, įpročius, pomėgius. Labai trokštama paversti tai valstybės politiniu siekiu.“ 

Aleksas Dabulskis pašmaikštauja, kad ALFui (Atviros Lietuvos Fondui) atsverti būtinas ULFas (uždaros Lietuvos fondas): „Antraip visi išeisim užkuriais ir marčiomis. Alfininkus skatina globalistų pinigai, ulfininkams derėtų mokėti iš savo biudžeto. Už vaistą, priešnuodį – neturėtume gailėti.“


Viską padiktuoja tikrovė 

A.Dubulskio knyga "Mąstyčios"
© "Šeimininkės" nuotr.

„Daug metų buvau tarybinis satyrikas, priklausiau, kaip tada sakydavo kritikai, socrealizmo srovei, – pripažįsta Aleksas Dabulskis. – Socializmo atsikratėm nesunkiai, o realizmas išliko, tiksliau – pats pasilikau. Ar iš įpročio, ar iš pomėgio, ar iš dvasinės būtinybės – dabar neįstengčiau paaiškinti. Jaučiuosi įklimpęs į realizmą, prikaustytas prie tikrovės, įvykių, faktų.“ 

Satyros meistras sako, kad nuo mažens nesižavėjo fantastika; gal dėl to, kad jo vaikystės ir paauglystės laikų realybė ribojosi su fantastika, o kartais ją ir pranokdavo – nestigo brutalumo, žiaurumo, nervinės įtampos.

„Man neprireikė virtualiosios tikrovės, magiškosios vaizduosenos, sapno poetikos, perdėto veiksmo ir kovingumo filmų. Nemiela žiūrėti net boksą. Kur jau ten snukdaužis be taisyklių – gryniausia šlykštynė, žiaurumo mokykla jauniesiems žiūrovams“, – neslepia pasidygėjimo rašytojas, turintis penkis anūkus. 

Su būdinga autoironija Aleksas Dabulskis sako: „Laisvę atgavau per vėlai – prieš pat pensiją. Ačiū ir už tai... Galėjau laisvai rinktis: arba prakeikti savo gyvenimą, piktą lemtį, arba tęsti, pasišaipant iš savęs ir iš likimo brolių. Tą ir darau. Apsišlakstau ironija, ji palaiko ūpą, gyvenimo geismą.“ 

„Jei laiku iš namų ir į namus,/ jei rožės be kvapo,/ konjakas blakėmis smirdi,/ vadinas, gyvenimas nebeįdomus./ Laikas mirti“, – šmaikščiai diagnozuoja vienoje epigramoje širdimi nesenstantis A. Dabulskis. Tikslių diagnozių – meilės, gobšumo, pavydo, pseudopatriotizmo, kosmopolitizmo, kvailumo – satyriko kūryboje apstu. Jo epigramos, aforizmai įsimenami, lakūs.

Jeigu yra impulsas, tekstą galima sueiliuoti labai greitai, sako Aleksas, kurio posmai pasižymi meniškais, netikėtais rimais, gebėjimu nedaugžodžiaujant atskleisti esmę. Rašytojas prasitaria, kad senesnius savo tekstus atpažįsta agitbrigadų, dabar persivadinusių satyros ir humoro grupėmis, pasirodymuose. Tiesa, jų autorystė neįvardijama. O gal tai ženklas, kad satyriko rašiniai virsta liaudies kūryba?.. 

„Dabar tvarkau savo kūrybinį palikimą. „Mąstyčios“ jau išėjo, dar planuoju suinventorizuoti lyriką bei kūrybą vaikams. Naujų dalykų beveik nerašau – o kur juos dėti, kai neliko kur spausdinti... Kūrybos vakarai vyksta retai. Tiesą sakant, aš jų nemėgstu, nes iš prigimties esu drovus ir eiti į viešumą man yra kančia“, – nustebina netikėtu prisipažinimu visada lengvai bendraujantis, trykštantis kalambūrais rašytojas.

Aleksą Dabulskį vertina ir mėgsta įvairaus amžiaus ir skonio skaitytojai. Vieniems patinka, kai jis „drapakuoja“ mūsų buitį, politikus, kitiems – kai patraukia per dantį intelektualus apnikusias epidemijas. Mane iki ašarų yra prajuokinusi Alekso epigrama „Žemaitiška haikobaika“, pašiepianti madą rašyti japoniškus eilėraščius: „Sėdžiu/ po krūmu bezdu/ klausausi strazdų.“

„Nemėgstu satyroje užuominų, sunkaus suvokimo. Tekstas turi būti tikslus ir aiškus“, – sako satyros snaiperis Aleksas Dabulskis. Ir iššauna: „Sykį gimęs lietuviu, kaukis bent jau liežuviu.“

Laikrodis reikalingas smulkmeniškam žmogui, o nesismulkinančiam gana kalendoriaus.

Kimšdamas į galvą žinias, gali išstumti vaizduotę.

„Iki pasimatymo“ – tinkamiausias mirštančiojo atsisveikinimas su gyvaisiais.

Galvojimas apie nemigą – viena iš nemigos priežasčių.

Negąsdinkim sakydami, kad mylėsim amžinai.

„Šeimininkė“
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Nausėda apie jaučiamas krizės nuotaikas: artėjame prie antirekordo (226)

Prezidentas Gitanas Nausėda išskirtiniame interviu Delfi įvertino koronaviruso krizės žalą...

Netoli Vilniaus rado milžinišką pramogų parką, kuriame galima pramogauti nemokamai visą dieną (55)

Šiltėjant orams vis dažniau ieškome vietų, kuriose galėtume pasimėgauti gamtos ramybe ir...

Vilniaus savivaldybės administracijos direktorius iškviestas į FNTT ir apklaustas (118)

Ketvirtadienį į Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) būstinę iškviestas Vilniaus...

Išryškino Verygos darbo prieštaringumą: situacija darosi komiška (157)

Yra daug liaudies išminties posakių apie tai, kad tikrasis veidas atsiskleidžia tik po kauke ar...

Sukrėtimas jau paveikė butų pardavimus: kokių kainų pokyčių laukti? (249)

Pasak NT ekspertų, prasidėjus karantinui buvo fiksuojamas žymus rinkos sumažėjimas bei vyravo...

Sušils iki 20 laipsnių, bet vėjas vels plaukus (6)

Šiandien Lietuva pateks į tarpinę zoną tarp didžiulio, visą šiaurės vakarų Europą apėmusio...

Virgilijus Čepaitis

Trečdalis gyvenimo. Nuo 1991-ųjų lapkričio iki dabar (2)

Pradžiai pacituosiu kelias vienos dienos laikraščių antraštes. 1992-ųjų sausio 21 d.:...

Aiškėja, kada ir kaip atsidarys kino teatrai, bet bėda – trūksta premjerų (44)

Karantino metu uždaryti kino teatrai patiria didžiulius nuostolius, tačiau darbuotojų neatleidžia...

„Huawei P40“ apžvalga: ar verta pirkti išmanųjį be „Google Play Store“? (60)

„ Huawei “ išmanieji telefonai buvo spėję užkariauti lietuvių širdis, tačiau populiarumo...

|Maža didelių žinių kaina