Dėl to ėmė sklisti gandai, kad jis pardavęs sielą velniui arba užsiima satanizmu. Nepažįstantys N. Paganini žmonės laidė gandus, kad jis – niekšas, nors iš tiesų muzikantas užsiimdavo labdaringa veikla. Smuikininko likimas buvo sunkus, kaip ir jo charakteris, veikiausiai pirmasis turėjo įtakos antrajam.
Įkūnyti svetimos svajonės gimęs berniukas
Vieną gražią dieną italų krautuvininkas Antonio Paganini skubiai iškvietė gydytoją. Atvykęs gydytojas tik skėstelėjo rankomis – berniukas Niccolo buvo miręs. Tėvas jį iškankino – ilgam uždarydavo tamsiame rūsyje be duonos kąsnio ir liepdavo mokytis griežti smuiku. Berniuko motina Teresa Paganini buvo paplūdusi ašaromis.
Pats Antonio Paganini svajojo tapti garsiu muzikantu, laisvalaikiu mėgo groti mandolina, galbūt kažkada savo grojimu ir sužavėjo žmoną. Bet jam nepavyko tapti muzikantu. Jaunystėje jis dirbo krovėju, sutaupė kažkiek pinigų ir atidarė krautuvėlę. Savo ambicijas jis perkėlė pirmagimiui, bet tas neturėjo nė krislelio muzikalumo. Žmona guodė – neva sapnavo, kad kitas vaikas gims talentingas. Kitas vaikas buvo Niccolo Paganini.
Niccolo sekėsi groti, būdamas dar mažas jis kūrė ir atliko sudėtingus muzikinius kūrinius. Tai apsuko tėvui galvą ir jis nutarė – sūnų reikia griežtai auklėti, kad jis taptų garsenybe. Kai paaiškėjo, kad rūsio ir badavimo metodas (po sūnaus „mirties“) ne itin vaisingas, Antonio susimąstė ir galiausiai surado sūnui mokytoją – tikrą muzikantą Giovanni Servetto.
Veikiausiai mokytojo metodai buvo panašūs į tėvo, nes Niccolo visą gyvenimą vengė minėti jo vardą ir apskritai nelaikė jo mokytoju. Laimė, jaunuoju virtuozu susidomėjo du autoritetingi asmenys – kompozitorius Francesco Gnecco ir San Lorenzo katedros kapelmeisteris Lorenzo Costa. Jie pagarbiai bendravo su paaugliu, švelniai skatino jį mokytis, o L. Costa priėmė jį dirbti į savo orkestrą.
Tėvo griežtumas turėjo padarinių – visą gyvenimą N. Paganini buvo silpnos sveikatos, jį ištikdavo liūdesio priepuoliai. Be to, jis buvo menkai išsilavinęs, kas buvo vargiai dovanotina garsiam muzikantui, kokiu jis laikui bėgant tapo – rašė su klaidomis, menkai išmanė istoriją (jo skurdžių žinių vos pakakdavo palaikyti pokalbiui). Galbūt tėvas nė neleido Niccolo į mokyklą.
Vos pradėjusio muzikinę karjerą jaunuolio talentą reikėjo lavinti. Tėvai nusprendė išsiųsti jį mokytis į Parmą pas garsų smuikininką Alessandro Rollą. Kad surinktų pinigų, Niccolo surengė debiutinį koncertą Genujos San Agostino teatre. Vieno koncerto pinigų nepakako, bet rėmėjas Gianas Carlo di Negro surengė antrą koncertą Florencijoje ir galiausiai Niccolo išvyko į Parmą.
Reikėjo eiti iš maestro namų, bet Niccolo delsė – jis pamatė ant staliuko smuiką ir natas. Kūrinys jį sudomino ir jis paėmęs smuiką ėmė groti. Tą kūrinį parašė pats A. Rolla. Ligonis išgirdo muziką ir atsikėlė, norėdamas pamatyti paslaptingą muzikantą. Jis negalėjo atsistebėti, išvydęs paauglį. „Nebeturiu ko išmokyti šį jaunuolį“, – pasakė A. Rolla N. Paganini tėvui.
Muzikantas nukreipė Niccolo pas kompozitorių Ferdinando Paerą, šis – pas Gasparo Ghiretti, kurio vadovaujamas Niccolo tapo ir puikiu smuikininku, ir kompozitoriumi.
Savaime suprantama, su šlove atėjo ir moterų dėmesys. Niccolo visada supo gerbėjos, jis greitai susirasdavo meilužių. Garsiausia iš jų tapo dainininkė Antonia Bianchi. Jų pora buvo tokia keista, kad visi plakė juos liežuviais. A. Paganini buvo laikomas negražiu, A. Bianchi – priešingai. Abu neslėpdavo neištikimybės. Antonia teigė, kad dėl nuolatinių ligų (kosulio, reumato, karštinės ir žarnyno dieglių) jam lieka mažai jėgų ją patenkinti. Įdomu, kad jam likdavo jėgų kitoms moterims.
Antonia pagimdė sūnų, kurį pavadino Achille‘u. Tėvyste abejojo visi, išskyrus Paganini. Jis seniai svajojo apie vaiką ir atsidėjo tėvystei. Kai berniukui buvo treji metai, tėvai pasuko savais keliais. N. Paganini pasistengė gauti vaiko globą, davė jam savo pavardę (santykiai su Antonia oficialiai nebuvo įteisinti). Norėdamas aprūpinti sūnų ir galvodamas apie jo ateitį, N. Paganini plūkėsi, negailėdamas jėgų ir laiko.
Šykštuolis, satanistas
Dėl brangių gastrolių bilietų visi vadino N. Paganini šykštuoliu. O šykštuolis N. Paganini pusę bilietų išdalindavo nemokamai studentams muzikantams, dalį uždarbio siųsdavo giminaičiams, atiduodavo labdarai. Kad be reikalo neleistų pinigų sau (ir galėtų daugiau atiduoti kitiems), pirkdavosi padėvėtus drabužius. N. Paganini kaltino ir sunkesne nuodėme – neva jis nužudė žmogų, o katorgoje pardavė sielą velniui, kad šis padarytų jį genialių smuikininku. Tokį įspūdį darė klausytojams nepakartojamas griežimas (daugelis klausytojų išmanė smuiko muziką), ligota išvaizda ir niūrus charakteris.
Norint suvokti visą N. Paganini meistriškumą, vertėtų žinoti du faktus. Kartą susilažinęs jis sugrojo melodiją lorneto šilko virvele. Kitą kartą pavyduoliai nupjovė jam smuiko stygas, paliko tik vieną – jis visą koncertą grojo ta viena styga taip, kad niekas nepastebėjo skirtumo. Dar vieno pasirodymo metu jis paėmė nesuderintą smuiką, o pradėjus koncertuoti, paaiškėjo, kad jis nedera su akompaniatoriaus fortepijonu. Tiesa, šį faktą pastebėjo tik pats akompaniatorius, klausytojai nieko neįtarė.
N. Paganini mirė nuo tuberkuliozės, eidamas 57-uosius metus. Paskutiniais ligos mėnesiais jis neišeidavo iš namų ir beveik nesikeldavo, ištisas dienas praleisdavo pusiau gulom ir pirštais perrinkinėjo smuiko stygas. Karstas su jo palaikais, kelis kartus buvo užkastas ir vėl atkastas dėl vietos gyventojų grasinimų – jie reikalavo pervežti N. Paganini kūną toliau ir iš naujo palaidoti. Visi Europoje buvo įsitikinę, kad Niccolo yra satanistas, ir, regis, vargšui smuikininkui jau nebuvo lemta rasti ramybės, nes nei vienas miestas nesutiko jo palaikais suteršti savo žemę. A. Paganini išsikankino, kol jam pavyko palaidoti tėvą.
Pagal šykštaus, nemylimo, regis, visų nekentusio ir tulžingo Niccolo testamentą visi jo smuikai – puikūs ir brangūs muzikos instrumentai – atiteko keliems talentingiems studentams ir… jo priešams, tiems muzikantams, su kuriais jie keikė vieni kitus į akis ir už akių, tačiau kurių meistriškumas matomai Niccolo nekėlė abejonių. Savo mėgstamą smuiką jis padovanojo gimtajam miestui Genujai – šis instrumentas buvo pramintas „Paganini našle“. Testamente Niccolo taip pat uždraudė sūnui leisti pinigus laidotuvėms: daryti jas prabangias, užsakyti mišias už mirusįjį… Jis visada buvo linkęs leisti pinigus ne sau, o kitiems.
