26-erių Dima Šavrovas (Sasha Song), atrodytų, per gyvenimą keliauja tik sėkmės viršūnėmis: 10-metis dainininkas išgarsėjo atlikęs dainą „Mamai“, būdamas 12-os išleido debiutinį albumą „Svajonių laivas“, pelnė „Bravo“ statulėlę kaip „Metų atradimas“, o po aštuonerių metų „muzikinės pauzės“ laimėjo nacionalinę „Eurovizijos“ atranką su daina „Pasiklydęs žmogus“. Tačiau pripažinimas ir populiarumas neatėjo savaime. „Viską pasiekiau savo jėgomis“, – sako Dima Šavrovas.
Sasha Song
© A.Solomino nuotr.

- Dima, dalyvausite naujame TV projekte „Chorų karai“. Koks bus Jūsų vaidmuo?

Tarpusavyje kausis šeši chorai, kas savaitę parengsiantys naują programą. Atstovausiu man artimam Šiaulių miestui, kuriame gyvena daug mano giminių. Subūrėme 16 žmonių chorą ne tik iš turinčių muzikinę patirtį, bet ir iš atėjusių iš „gatvės“, bet talentingų, charizmatiškų žmonių. Faina chebrytė, koncertuosiu su jais ir vėliau, kai pasibaigs projektas. Dirbsiu kartu su Evelina Anusauskaite, tikiuosi, kad bus įdomu, nes ji turi daug nestandartinių idėjų.

- Prasideda naujas „Eurovizijos“ atrankos maratonas. Ir vėl puolate į tą pačią „balą“... Juk šis konkursas – ne tik galimybė išgarsėti, bet ir rizikinga atsakomybė.

Tai vienas iš būdų prasimušti į Europą, nes Lietuvoje neturime didelių galimybių. „Eurovizija“ suteikia progą pristatyti ne tik savo dainas, bet ir savo šalį. Taigi, pagalvojau, kodėl gi ne? Turiu daug gerbėjų užsienyje – apie tai galiu spręsti iš atsiliepimų, SMS žinučių, kurias gavome pernai per konkursą Maskvoje. O dėl to, kad buvome nustumti į 22 vietą, „koją pakišo“ komisija – pirmą kartą per visą „Eurovizijos“ istoriją 50 proc. balsų nulėmė jos sprendimas. Tačiau mūsų tikslas buvo patekti į finalą, ir mes tai pasiekėme.

Šiais metais konkurso atrankai pristatysiu dvi dainas: solinę ir kartu su „back“ (pritariamąja) vokaliste Nora. Solinė daina bus šiek tiek ironiška, apie „Euroviziją“, apie žmones, kurie nežino, net kur yra Lietuva. Dalyvaudamas šiame konkurse supratau, kad pergalę lygiomis dalimis lemia daina, politika ir atlikėjo asmenybė.

- Kada pradėjote dainuoti?

Mano močiutė, Nina Šavrova, 50 metų grojusi fleita Lietuvos simfoniniame orkestre, dėsčiusi Muzikos akademijoje, sakė, kad pradėjau dainuoti anksčiau nei kalbėti. Vietoj lopšinių ji man dainuodavo rusiškus romansus ir užmigdavo anksčiau už mane, nes klausydavausi išplėtęs akis.
Mama užaugino mane viena, ir vienu metu, kai turėjo daug dirbti, gyvenau pas močiutę. Mokiausi Balio Dvariono muzikos mokykloje. Raginti ar įkalbinėti mokytis dainuoti manęs nereikėjo, be to, man ir nereikėjo daug pastangų.

- Išpopuliarėjusi Jūsų atliekama daina „Mamai“, kurios autoriai Ovidijus Vyšniauskas ir Gintaras Zdebskis, net pravirkdydavo mamas. Bet vėliau vis dėlto dingote iš Lietuvos...

Mano balsas pradėjo keistis, be to, kaip vaikas Lietuvoje buvau daug pasiekęs – išleidau muzikinį albumą, gavau Padėkos raštą net iš prezidento. Norėjau pasiekti kažko daugiau. Visą laiką svajojau išvažiuoti į užsienį, pabūti tarp žmonių, kuriems patinka tokia pati muzika kaip ir man – „soul“ stiliaus, džiazas. B. Dvariono mokykloje neturėjau tokios galimybės – dainavimas buvo arba klasikinis, arba estradinis. Man norėjosi išmokti valdyti balsą taip, kaip tai daro juodaodžiai. Baigęs septynias muzikos mokyklos klases, būdamas 15 metų, išvažiavau su tėvu į Londoną.

Po metų jis išvyko į Kanadą ir likau gyventi Londone vienas – buvau savarankiškas, be to, norėjau mokytis muzikos. Gyvenau iš valstybės skiriamos pašalpos, man padėjo ir draugai. Pradėjau ir dirbti – dalinau skrajutes, kino teatre lydėdavau į salę žiūrovus. Vėliau gavau rimtą darbą – tapau padavėju solidžioje įstaigoje „Business school“, reikėjo bendrauti su klientais, kuriems nebuvo galima pasakyti „ne“ – atnešdavome viską, ko pageidaudavo ne tik iš meniu.

Londone išmokau anglų kalbą ir kai grįžau į Lietuvą, buvau pamiršęs kalbėti ir lietuviškai, ir rusiškai. Mama tik vieną kartą buvo atvažiavusi pas mane po penkerių metų pertraukos. Mano draugai jai nupirko bilietą ir man padarė siurprizą. Susitikimas buvo labai emocingas, visi aplinkui ašaras braukė.

- Tad galima sakyti, jog Londone pavyko įgyvendinti savo tikslus?

Koledže mokiausi muzikos. Sąlygos nepalyginamai geresnės nei Lietuvoje – turėjome savo studiją, galimybę ne tik klausyti teorijos, bet ir patiems kurti. Per vieną egzaminą subūriau juodaodžių chorą ir atlikome dainą. Choro nuotrauką nusiunčiau mamai, o ji pasibaisėjo – ar mokykloje nėra baltaodžių? O man patinka, kaip dainuoja juodukai. Ne kartą įrodinėjau, kad jie muzikalesni nei mes, bet man įrodė priešingai – viskas priklauso nuo aplinkos, kurioje žmogus užauga, bendros kultūros.

Ir neužtenka vien prigimties. Jei nori tapti dainininku, turi labai daug dirbti. Aš nuo vaikystės dainuodavau nuo ryto iki vakaro, mama negalėdavo manęs užčiaupti. Jaučiau begalinę meilę muzikai. Turiu draugų, kurie nori dainuoti, bet nieko nedaro. Kaip gali ko nors pasiekti? Nebent tėvų pinigai praskina kelią. Aš viską pasiekiau savo jėgomis.

- O kas parginė į Lietuvą?.. Nostalgija?

Labai pasiilgau tėvų, draugų, giminių, nors neplanavau likti gyventi. Iš tiesų, tai mano mama pasistengė. Ji susitarė su mano buvusia mokytoja suorganizuoti Dimai koncertą, kad jis pajustų tai, ką turėjo būdamas vaikas.

Porą metų važinėdavau – dvi savaites dirbdavau Londone padavėju, mėnesį gyvendavau Lietuvoje. Neseniai pradėjau gyventi tik iš muzikos – ilgai to siekiau. Kitiems atrodo – kaip šaunu, kaip man pasisekė. Bet kiek turėjau įdėti pastangų, kartais net badauti Londone, kad įgyčiau muzikinės ir gyvenimiškos patirties. Dabar didžiuojuosi tuo, ką turiu. Galiu finansiškai padėti ir savo mamai – ji dirba gamykloje audinių margintoja ir sunkmečiu neteko pusės atlyginimo.

- Gyvenate su mama kartu?

Pusę metų nuomavausi butą, o paskui pasidarė gaila švaistyti pinigus. Nors ir reikėjo tokio periodo, kai su mama iš naujo turėjome atrasti vienas kitą, išmokti bendrauti. Buvau pasiilgęs namų, mamos klausimų: „Kada grįši namo?“, „Ar pavalgei“. Nors iš pradžių buvo keista, kai ji skambindavo ir klausdavo, kur esu.

Turiu atskirą kambarį ir gyvenu savo ritmu: tenka ir paryčiais iš koncerto grįžti, tada miegu iki pietų. Arba naktį apima įkvėpimas, sėdžiu prie pianino ir kuriu dainas, kai aplink ramu, brolis nelaksto.

- Gal savarankiškas gyvenimas privertė tapti geru kulinaru?

Galiu pagaminti tik kokį paprastą patiekalą, bet jei sudėtingesnis, neturiu supratimo, kaip tai daryti. Ir nepasakyčiau, kad man patinka virtuvė. Jeigu reikia, padeda draugas virėjas arba mama. Esu „pamišęs“ dėl kiniško maisto, bet mama tik rankom skėsčioja – nemoka. Namie valgau retai. Tinka ir naminiai kotletai, nors esu išrankus, ne viską valgau. Man tik svarbu, kad šaldytuve gulėtų „daktariška“ dešra, gyvendamas Londone, labai pasiilgau vaikystės skonio. Maistui pinigų negaila, mėgstu pasilepinti, nors į mane pasižiūrėjus sunku tuo patikėti.

- Ar ateities planuose lieka vietos Lietuvai?

Norėčiau gyventi Vilniuje, o dainuoti Londone arba Niujorke dėl didesnių muzikinių galimybių. Žinoma, ten ir konkurencija didesnė, bet tai manęs niekada nesustabdė. Pailsėti galima nuvažiuoti ir į šiltus kraštus. Ten gyventi nenorėčiau, nors šalčio Lietuvoje nemėgstu.

Amerikoje kol kas nebuvau, bet po poros mėnesių planuoju koncertą Čikagoje ar Los Andžele. Bet pradėjau bijoti skraidyti lėktuvais, prieš metus atsirado keistas jausmas, net nežinau kodėl, gal turi įtakos amžius? Kai pilotas praneša, kad skrendame 11 tūkstančių metrų aukštyje – labai ačiū jam, kad priminė. Niekada nieko nebijodavau, galėjau ir su parašiutu iššokti, o dabar net nuo tokios minties šiurpas apima. Jaučiu ne tik aukščio, bet ir uždarų patalpų baimę.

- Dima, pagal lietuviškus standartus laikas kurti šeimą...

Taigi, pagal lietuviškus, bet mano kitoks mentalitetas. Užsienyje niekas neskuba tuoktis. Lygiai taip ir vyresnio amžiaus žmonės nebijo keisti profesijos, mokosi naujų dalykų.
Norėčiau turėti dukrą, išpuoščiau ją kaip princesę. Bet jei gimtų sūnus, lygiai taip mylėčiau. Tačiau neskubu, nes šeima – tai ir didelė atsakomybė. Sunku būtų suderinti šeimyninį gyvenimą ir muziką. Pirmiausia noriu tvirčiau atsistoti ant kojų.

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Pigu-brangu eksperimentas: drabužiai beveik identiški, o kainos skiriasi daugiau nei 10 kartų (26)

DELFI Stilius nutarė atlikti „pigu-brangu“ eksperimentą paieškoti drabužių, kurie atrodo...

Šiaurės Korėjos piliečiai dirba Rusijoje – juos lygina su vergais (25)

Šalia dumblėto kelio viename iš Sankt Peterburgo rajonų iškilo visas palaikių gyvenamųjų...

Šalys, kuriose už 800 eurų per mėnesį gyvensite kaip karaliai (85)

Pasaulyje yra bent 27 šalys, kuriose galima iš tikrųjų karališkai gyventi už mažesnę nei 1 000...

Ginekologai apie populiarią higienos priemonę: mirtinas sindromas progresuoja labai greitai (21)

Šįkart te suklūsta moterys ir merginos, kurios naudoja tamponus . Ši moterų higienos priemonė...

Rimtas perspėjimas Europos gyventojams: jūsų naivumas – labai pavojingas (359)

Pastaraisiais metais Europoje ne sykį skambėjo krikščionybę priėmusių eksmusulmonų...

Penktąjį Dakaro ralį įveikęs Vanagas: paskutiniame greičio ruože viskas galėjo baigtis liūdnai (21)

Pakilimus ir nuosmukius 40-ajame Dakaro ralyje išgyvenęs Benedikto Vanago ir Sebastiano...

Prieš mačą su „Lietuvos rytu“ rimtų nuostolių patyręs Butautas: apie tai sužinojau paskutinę dieną (2)

Ketvirtadienį su Adu Juškevičiumi atsisveikinęs „Lietkabelio“ strategas Ramūnas Butautas...

Eurovizinė karštinė tęsiasi: ar scenos vilkai nurungs naujokus? (8)

Šeštadienio vakarą LRT eteryje jau antroji eurovizinių atrankų laida. Laikas tiksi – iki...

Svajonių telefonų kopijas siūlo įsigyti atvirai ir pigiai (92)

Telefonai „ iPhone X “ ir „Samsung Galaxy S7“ už 140 eurų? Kas gi nesusiviliotų tokia...

Pirmą kartą Dakare finišavęs Žala: negaliu suprasti, kad jau baigėsi (123)

Trečias kartas nemelavo. Po dviejų nesėkmių Dakaro ralyje trečiąkart dalyvavęs Vaidoto Žalos...