- Iki debiuto nuosavame klube „Sasha Song“ liko kelios dienos. Kojos dreba?
Kurdamas džiazo klubą, negalvojau, kad tai bus vieta, kur aš kiekvieną vakarą rengsiu solinius pasirodymus. Tai būtų kvaila. Čia jauni ir talentingi atlikėjai galės save parodyti ir, ką gali žinoti, gal vienas kitas prasimuš. O aš padėsiu, kuo galėsiu. Net ir po kelerių metų prieš lipdamas į sceną jaučiu didelį stresą, tuo labiau, kai dainuoti tenka nedidelei auditorijai. Bet klube aš jaučiuosi kaip namie, kur visi savi, todėl ir nesijaudinu.
- Minėjai, kad gali pragyventi iš muzikos, dabar dar prisimatavai ir prodiuserio batus. Atrodo, kad veiklos tau tikrai netrūksta. Dabar dar ir džiazo klubas...
Tai sena svajonė, užgimusi dar tada, kai gyvenau Londone. Labai mėgstu lankytis džiazo klubuose. Mane žavi jų dvasia. Nedideli, jaukūs, jautiesi kaip namie ir aplinka neįpareigojanti. Be to, Lietuvoje trūksta vietų, kur gali ateiti pasiklausyti gyvos muzikos. Tai - kaip tam tikra terapija, pabėgimas nuo rutinos, kasdienių darbų. Bet reikia pripažinti, kad nuo darbų gausos stogelis po truputį važiuoja... (juokiasi)
- Ir kilogramai tirpsta...
Viskas turi savo kainą. Keista savybė - kuomet labai stresuoju, nebevalgau. Ir net ne todėl, kad pamirštu, o tiesiog nejaučiu poreikio ir net alkio. Mano mama, atvirkščiai, valgo viską, kas pasitaiko po ranka, ir net pati nepastebi, kad taip elgiasi. Ne veltui Martynas Tyla (prodiuseris – aut. past.), ne vienerius metus vadovavęs naktiniams klubams, man yra sakęs, jog daugiau nebenori net žiūrėti į šį verslą ir džiaugiasi iš jo pasitraukęs. Dabar suprantu, ką jis turėjo galvoje sakydamas, kad manęs laukia juodas darbas.
- Tave dažnai vadina romantiškuoju Sasha Song, kurio dainose liejasi emocijos. O Dima Šavrovas, kuris gyvena tikrame pasaulyje, toks pats romantikas?
Gal šiek tiek skiriasi (šypsosi). Niekada nesistengiau scenoje ką nors nuslėpti ar dirbtinai kurti. Man taip neišeina. O realusis Dima, gal net ir emocionalesnis... Bet tai juk natūralu, gyvenime kiekvienam reikia nuleisti garą. Ir pašaukiu kaip reikalas. Bet jei esu neteisus, atsiprašau.
- O kaip su meile... Sunku patikėti, kad iš pažiūros užkietėjusio romantiko širdis vis dar laisva...
Tai, kad nepuolu visam pasauliui pranešti, jog sutikau turbūt svajonių merginą, nereiškia, kad esu vienas. Mano širdyje rusena jausmai, bet apie tai dar labai anksti kalbėti.
- Minėjai, kad svajoji apie šeimą, vaiką. Ar jau bent per sprindį pasistūmėjai jos link?
Nė per milimetrą. Šiuo metu tai būtų gana keblu. Aš noriu būti tėtis, kuris savo vaiką augina. Noriu dalyvauti kiekviename procese, man tai atrodo labai „fainas“ jausmas, nes tai juk dalis manęs.
- Tavo gyvenime muzika atsirado neatsitiktinai. Senelė nuo mažumės tave rengė dainininko profesijai...
Tikrai taip. Nors kiek mama pasakojo, kai laukėsi, senelė nebuvo patenkinta. Ji simfoniniame orkestre grojo fleita, namuose privačiai mokė vaikus solfedžio ir manė, kad kūdikis trukdys jai ruoštis koncertams ir ateinantiems mokiniams. Bet vos tik pasirodžiau šiame pasaulyje, tapau jos numylėtiniu ir svarbiausiu mokiniu.
Nuo pirmų dienų mane supo muzika, kad užmigčiau dainuodavo rusiškus romansus ir užmigdavo greičiau nei aš. (juokiasi) Dabar, kai pagalvoju, aš visai norėčiau, kad ir mano vaikas pasuktų muzikos keliu.
- Prieš kelerius metus, kuomet žmonėms, sergantiems vėžiu, sukūrei himną, įsirašei ir į kaulų čiulpų donorų registrą, tavo šis žingsnis buvo pavadintas tiesiog „piaru“. Ar per šiuos metus atsirado sergantis, kuriam prireikė tavo čiulpų?
Kol kas ne, bet jei paskambins, kad tinku iš karto prisistatysiu, nors ir velniškai bijau šios procedūros. O dėl kalbų, kad prisidengdamas sergančiais onkologinėmis ligomis dariausi „piarą“, man skaudu, nesuprantama ir net šlykštu. Aš ne dėl to ėjau. Vėžys palietė mano šeimą. Nuo jo mirė mano mylimiausias senelis. Bet, kaip sakoma, visiems geras nebūsi.
- Lietuvoje karjerą du kartus pradėjai nuo nulio ir esi sėkmingas atlikėjas. Turi kokių nors patarimų pradedantiesiems?
Kai esi labai jaunas, turi savo viziją, kokią muzika nori kurti, bet realybėje reikia ieškoti kompromisų. Mano atveju tai ko gero, kompromisas. Nes aš nenorėjau dainuoti popso, „čiastuškių“, bet teko. Dabar situacija po truputį keičiasi. Bet jei nori gyventi iš muzikos, pradžioje turi dainuoti masėms popsą, o kai užsiaugini vardą, gali dainuoti tai, kas artimiausia širdžiai. Reikia nemažai išmokti, kad geriau suprastum šou verslo virtuvę.
