aA
Ja­vos sa­la – tan­kiau­siai ap­gy­ven­din­ta sa­la pa­sau­ly­je, jo­je gy­ve­na dau­giau žmo­nių ne­gu že­my­ni­nė­je Aust­ra­li­jo­je.
Java, Indonezija
Java, Indonezija
© Shutterstock

Sa­lo­je, tu­rin­čio­je 132 tūkst. kvad­ra­ti­nių ki­lo­met­rų plo­tą, gy­ve­na 114 mln. gy­ven­to­jų. Gy­ven­to­jų tan­ku­mas – 864 vie­na­me kv. ki­lo­met­re. Sa­lo­je yra ir In­do­ne­zi­jos sos­ti­nė Dža­kar­ta. Su­ra­ba­jos mies­te – apie 2,4 mln. gy­ven­to­jų. Tai ant­ras di­džiau­sias Ja­vos mies­tas, ne tu­ris­ti­nis, bet fol­klo­ro fes­ti­va­lis – svar­bus kul­tū­ros reiš­ki­nys, su­ke­lian­tis di­džiu­lį gy­ven­to­jų su­si­do­mė­ji­mą ir pri­trau­kian­tis mi­nias žiū­ro­vų.

Pui­kiai or­ga­ni­zuo­tas fes­ti­va­lis

Aly­taus liau­dies me­no stu­di­jos „Dai­na­va“ fes­ti­va­lių marš­ru­tai drie­kia­si po vi­są pa­sau­lį, o šie­met an­sam­blie­čiai bu­vo pa­kvies­ti į tarp­tau­ti­nį fol­klo­ro fes­ti­va­lį Su­ra­ba­jo­je.

Be Lie­tu­vos at­sto­vų, fes­ti­va­ly­je da­ly­va­vo In­di­ja, Ki­ni­ja, Tai­lan­das, Ka­na­da, Len­ki­ja, Slo­va­ki­ja, Ru­si­ja, ke­lios in­do­ne­zie­čių gru­pės iš Ja­vos bei Ba­lio sa­lų. Fes­ti­va­lis bu­vo pui­kiai or­ga­ni­zuo­tas, pa­sak daug ke­lia­vu­sių dai­na­viš­kių, – vie­nas ge­riau­sių jų ap­lan­ky­tų fes­ti­va­lių.

Java, Indonezija
Java, Indonezija
© Asmeninio albumo nuotr.

Ga­vę fes­ti­va­lio pro­gra­mą, la­bai nu­ste­bo­me: pus­ry­čiai – penk­tą va­lan­dą ry­to, o šeš­tą – jau pa­ra­das.

Po be­veik pus­an­tros pa­ros tru­ku­sios ke­lio­nės at­si­ra­do­me vieš­bu­ty­je pir­mą va­lan­dą nak­ties ir vy­lė­mės, kad į pro­gra­mą įsi­vė­lė spaus­di­ni­mo klai­da. Kas ga­li ste­bė­ti pa­ra­dą ši­taip anks­ti? Pa­si­ro­do, ga­li. Ja­vo­je vi­sus me­tus die­na ly­gi su nak­ti­mi – po 12 val.

Sau­lė te­ka 5.30 val., lei­džia­si – 17.30 val. Tai­gi, šeš­tą ry­to mies­te jau kun­ku­lia­vo gy­ve­ni­mas, gat­vės bu­vo pil­nos žmo­nių. Jei ki­tuo­se fes­ti­va­liuo­se da­ly­viai ei­na gat­vė­mis po ke­lis ki­lo­met­rus, čia or­ga­ni­za­to­riai pa­si­rū­pi­no, kad po ke­lio­nės iš­var­gę sve­čiai pail­sė­tų – vi­si bu­vo su­so­din­ti po du į su­nu­me­ruo­tas rik­šas ir at­vež­ti į pa­si­ro­dy­mo vie­tą, svei­ki­na­mi gau­siai gat­vė­se su­sto­ju­sių žiū­ro­vų.

Vi­sas še­šias fes­ti­va­lio die­nas kon­cer­tai – tiek aikš­tė­se, par­kuo­se, pre­ky­bos cen­truo­se – vy­ko mi­nioms vie­tos gy­ven­to­jų, ku­rie, iš­kė­lę mo­bi­liuo­sius te­le­fo­nus, fil­ma­vo vi­sus pa­si­ro­dy­mus. Ypač di­de­lį pa­si­se­ki­mą tu­rė­jo dai­na­viš­kių „Jur­gi­nų val­sas“, o kai sen­ber­nį vai­di­nan­tis Ro­mas Amb­ro­že­vi­čius iš­ves­da­vo šok­ti vie­ti­nę mo­te­rį ar mer­gi­ną, žiū­ro­vai ne­gai­lė­da­vo pa­lai­ky­mo šūks­nių ir aplo­dis­mentų.

Ry­tais vyk­da­vo kul­tū­rų se­mi­na­rai moks­lei­viams – da­ly­viai de­monst­ra­vo vai­kams sa­vo ša­lies tau­ti­nius kos­tiu­mus, in­stru­men­tus, mo­kė šo­kių ir žai­di­mų. Po kon­cer­tų ir per eks­kur­si­jas in­do­ne­zie­čiai ap­spis­da­vo dai­na­viš­kius, pra­šy­da­vo nu­si­fo­tog­ra­fuo­ti. Aukš­ti, iš­vaiz­dūs šo­kė­jai vai­ki­nai tu­rė­jo ypač daž­nai po­zuo­ti tarp ma­žu­čių, smul­ku­čių vie­tos mer­gi­nų.

Vi­sos fes­ti­va­lio da­ly­vių gru­pės bu­vo stip­rios ir sa­vi­tos. Len­kų, ru­sų, slo­va­kų šo­kė­jai kaip vi­sa­da ža­vė­jo di­de­liu tem­pu, su­ki­niais, ak­ro­ba­ti­niais šuo­liais, ka­na­die­čių ste­po gru­pė – ati­dirb­tais sin­chro­ni­niais ju­de­siais, o mums, eu­ro­pie­čiams, bu­vo la­bai įdo­mu pa­ma­ty­ti Ja­vos, Ba­lio ir Tai­lan­do pa­si­ro­dy­mus. Nors šių tau­tų mu­zi­ka ir šo­kių ju­de­siai ga­nė­ti­nai mo­no­to­niš­ki, bet dra­bu­žiai, ka­rū­nos, kau­kės be ga­lo puoš­nūs, tur­tin­gi, spal­vin­gi.

Ypač įspū­din­gos bu­vo ati­da­ry­mo ir už­da­ry­mo ce­re­mo­ni­jos, kai kiek­vie­ną de­le­ga­ci­ją at­ve­dė di­džiu­lės liū­tų kau­kės su ša­lies už­ra­šu ant gal­vos. Už­da­ry­mo ce­re­mo­ni­jo­je gru­pės kei­tė­si do­va­no­mis su mies­to va­do­vais. Dai­na­viš­kiai per­juo­sė Su­ra­ba­jos me­rę lie­tu­viš­ka juos­ta, ku­rios ši ne­nu­si­ė­mė vi­są va­ka­rą. Bai­gia­ma­sis akor­das – fes­ti­va­lio him­nas „Su­ra­ba­ja, Su­ra­ba­ja“ – dar il­gai ai­dė­jo vi­sų da­ly­vių au­sy­se, kvies­da­mas ne­pa­mirš­ti pa­tir­tų emo­ci­jų.

Su­ra­ba­ja – di­de­lis, bet ne tu­ris­ti­nis mies­tas

Su­ra­ba­ja – ne tu­ris­ti­nis mies­tas, įžy­my­bių tu­ri ne­la­bai daug. Per ap­žval­gi­nę eks­kur­si­ją vis su­kom ir su­kom ra­tus apie mies­to sim­bo­lį – sta­tu­lą, vaiz­duo­jan­čią tar­pu­sa­vy­je dėl val­džios be­si­kau­nan­čius ryk­lį ir kro­ko­di­lą (su­ra – ryk­lys, ba­ja – kro­ko­di­las). Ne­įvei­kę vie­nas ki­to, jie nu­spren­dė, kad ryk­lys vieš­pa­taus jū­ro­je, kro­ko­di­las – že­mė­je, o jų ko­vos vie­to­je prie Ka­li Mas upės žio­čių įsi­kū­rė mies­tas.

Su­ra­ba­jo­je yra uni­ka­li Zheng He me­če­tė, pa­sta­ty­ta ki­nų sti­liu­mi, ke­lios bu­dis­tų šven­tyk­los, ku­rių gra­žiau­sia sto­vi ant van­de­ny­no kran­to, ne­to­lie­se – įspū­din­ga Bu­dos sta­tu­la, kur ke­tur­vei­dis die­vas žvel­gia į ke­tu­rias pa­sau­lio ša­lis.

Java, Indonezija
Java, Indonezija
© Shutterstock

Bu­vo įdo­mu ap­si­lan­ky­ti vei­kian­čia­me Sam­po­er­nos ci­ga­re­čių fab­ri­ke, įkur­ta­me 1913 me­tais, da­bar pri­klau­san­čiam „Phi­lip Mor­ris“ ben­dro­vei. Dau­gu­ma in­do­ne­zie­čių mu­sul­mo­nai, al­ko­ho­lio ne­var­to­ja, bet rū­ko tik­rai ne­ma­žai – apie 60 pro­cen­tų gy­ven­to­jų.

In­do­ne­zie­tiš­kos ci­ga­re­tės ga­mi­na­mos ran­ki­niu bū­du, į jas de­da­ma gvaz­di­kė­lių. Grei­čiau­si dar­bi­nin­kai per pa­mai­ną su­su­ka apie ke­tu­ris tūks­tan­čius ci­ga­re­čių, va­di­na­si, pen­kis šim­tus per va­lan­dą! Gai­la, ne­te­ko to pa­ma­ty­ti, nes bu­vo sek­ma­die­nis ir fab­ri­kas ne­dir­bo.

Fab­ri­ko mu­zie­ju­je pa­sa­ko­ja­ma vi­sa įsi­kū­ri­mo is­to­ri­ja, daug įvai­riau­sių eks­po­na­tų, įren­gi­nių, ku­rie ma­žai ski­ria­si nuo nau­do­ja­mų ir da­bar, bet ko­ne įdo­miau­sias eks­po­na­tas – ma­žu­tė­lis ci­ga­re­čių kios­ke­lis.

Pre­ky­ba to­kio­se bū­de­lė­se – sa­vo­tiš­ka lab­da­ros for­ma, nes sam­do­mi be­na­miai ar šiaip var­gin­giau­si gy­ven­to­jai. Fab­ri­ko va­do­vy­bė, be ci­ga­re­čių, ne­mo­ka­mai ski­ria par­da­vė­jui įvai­rių sal­du­my­nų, traš­ku­čių, ku­riuos jis par­duo­da, o gau­tą pel­ną ga­li pa­si­im­ti sau.

Be to, par­da­vė­jas ap­si­rū­pi­na ir mi­ni būs­tu – ga­li mie­go­ti ant kios­ke­lio grin­dų. Mes ten sun­kiai tilp­tu­me, bet in­do­ne­zie­čiai smul­ku­čiai, tai­gi įsi­gy­ja pa­sto­gę, ne­rei­kia gy­ven­ti gat­vė­je.

Šalis, kur žmonės atostogauja tik kas penkerius metus
© Shutterstock

Dar vie­na įdo­mi Su­ra­ba­jos vie­ta – par­kas, kur sto­vi pas­ku­ti­nio hin­duis­tų ka­ra­liaus skulp­tū­ra. Ji bu­vo ras­ta džiun­glė­se už šim­to ki­lo­met­rų nuo mies­to. Ko­lo­ni­jos šei­mi­nin­kai olan­dai ją at­si­ga­be­no, pa­sta­tė par­ke, o kai 1942 me­tais Ja­vą už­ėmė ja­po­nai, trauk­da­mie­si ke­ti­no vež­tis skulp­tū­rą į Olan­di­ją, bet ne­pa­vy­ko.

Pa­sa­ko­ja­ma, kad pa­kro­vus ją į lai­vą, va­rik­lis ne­už­si­ve­dė – val­do­vas ne­no­rė­jo pa­lik­ti sa­vo tau­tos, tai­gi skulp­tū­rą te­ko iš­krau­ti, va­rik­lis leng­vai už­si­ve­dė ir taip ka­ra­lius ne­iš­vy­ko. Se­ni, sto­ri par­ko me­džiai ap­riš­ti au­dek­lu. Hin­duis­tai ti­ki, kad to­kiuo­se me­džiuo­se gy­ve­na die­vas, to­dėl jam at­ne­ša mais­to ir ap­gau­bia, kad ne­su­šal­tų.

Nors Su­ra­ba­ja prie van­de­ny­no, bet pa­si­mau­dy­ti ne­te­ko. At­va­žia­vę, kur, kaip mums at­ro­dė, tu­rė­tų bū­ti pa­plū­di­mys, pa­ma­tė­me, kad per ato­slū­gį van­de­ny­nas pa­si­trau­kė per ke­lis šim­tus met­rų, pa­li­kęs šiukš­lių pil­ną klam­py­nę. Iš­si­mau­dė­me vė­liau Pan­tai De­le­ge­no pa­plū­di­my­je, pa­va­žia­vę iki jo apie dvi va­lan­das.

Gam­tos pa­min­klai – vei­kian­tis ug­ni­kal­nis, gry­bai mil­ži­nai

Ja­vos sa­lo­je šim­tai ug­ni­kal­nių, 45 vei­kian­tys, nuo­lat gąs­di­nan­tys vie­tos gy­ven­to­jus sa­vo ga­lia, grės­min­gai rūks­tan­tys, be­si­spjau­dan­tys la­va, iš­me­tan­tys šim­tus tūks­tan­čių to­nų pe­le­nų.

Gi­das pa­sa­ko­jo, kad kar­tą vi­są mė­ne­sį te­ko plu­šė­ti, kol iš­va­lė vie­no mies­te­lio gat­ves nuo 3 met­rų pe­le­nų sluoks­nio. Vie­nas iš jų – 2329 m aukš­čio Bro­mo kal­nas, ku­rį ap­lan­kė­me.

Šalis, kur žmonės atostogauja tik kas penkerius metus
© Shutterstock

Pa­ke­liui į Bro­mo ug­ni­kal­nį pra­va­žiuo­ja­me kai­mą, per­sė­da­me į dži­pus, siau­ras ke­liu­kas ky­la į kal­ną. Vie­ti­niai gy­ven­to­jai – hin­duis­tai. Jie ti­ki, kad kal­no vi­du­ry­je gy­ve­na die­vas Brah­ma. Iš čia ki­lęs ir pa­va­di­ni­mas Bro­mo kal­nas.

Gi­das juo­kau­ja, kad sun­kiai dir­ban­tys vals­tie­čiai tu­ri tri­jų mė­ne­sių atos­to­gas kar­tą per pen­ke­rius me­tus, kai iš­si­ver­žia ug­ni­kal­nis, ver­žia­si la­va, ore skrai­do karš­ti pe­le­nai.

Ta­čiau vie­ti­niai gy­ven­to­jai at­si­sa­ko eva­kuo­tis, ti­kė­da­mi, jog pa­si­trauk­da­mi dar la­biau su­pyk­dys Brah­mą, tai­gi už­si­da­ro sa­vo na­muo­se, o gel­bė­ji­mo ko­man­dos ap­rū­pi­na juos mais­tu ir van­de­niu.

Dži­pai ve­ža mus ser­pan­ti­nu į kal­ną, vė­liau per dy­ku­mą – į ug­ni­kal­nio kra­te­rį, smė­lis pil­kas, su­si­mai­šęs su pe­le­nais. Tu­ri­me iš­lip­ti ir apie ki­lo­met­rą ei­ti pės­ti per smė­lį.

Čia pat įsi­tai­sę pre­kei­viai siū­lo įsi­gy­ti me­di­ci­ni­nių kau­kių, bu­te­lių van­dens. Kau­kės tik­rai pra­vers­tų, bet, lai­mei, nė­ra vė­jo, ne­šan­čio dul­kes, ku­rios skverb­tų­si į akis, no­sį, ne­leis­tų kvė­puo­ti.

Klau­sia­me, ko­dėl dži­pai ne­ga­lė­tų pri­vež­ti ar­čiau, nes juk ir to­liau tę­sia­si ta pa­ti pla­ti dy­ku­ma. Pa­si­ro­do, na­cio­na­li­nio par­ko ad­mi­nist­ra­ci­ja pa­lai­ko vie­ti­nį ver­slą – ne­no­ri ei­ti pės­čias, jok ar­kliu, ku­rių čia dau­gy­bė. Mes ne­jo­ja­me, pa­sie­kia­me pa­pė­dę, bet iki pa­ties ug­ni­kal­nio dar ten­ka kop­ti į kal­ną, ta­da įveik­ti ke­lis šim­tus pa­ko­pų.

Kai ku­rie iš mū­sų jau ne­si­ryž­ta lip­ti, bet iš apa­čios nie­ko ne­si­ma­to – kra­te­rį už­sto­ja kal­nas. Ten­ka lip­ti, vaiz­das už­ko­pus gniau­žia kva­pą – iš kra­te­rio ver­žia­si dū­mai, dun­da, ūžia tar­si mil­ži­niš­kas ka­ti­las, jau­čia­si stip­rus sie­ros kva­pas. Tur­būt pa­na­šiai bū­tų pra­ga­re, šmėkš­te­li min­tis.

Ne­ži­nia, tik­ras at­si­ti­ki­mas ar le­gen­da: kar­tą pra­bu­dęs ug­ni­kal­nis di­de­liu spin­du­liu už­lie­jo la­va ap­lin­ki­nius kai­mus, o pa­pė­dė­je sto­vė­ju­si hin­duis­tų šven­tyk­la li­ko svei­ka. Ir da­bar ji sto­vi, at­ra­ki­na­ma, kai su­si­ren­ka mal­di­nin­kai ar­ba per me­ti­nę šven­tę Ka­sa de Bro­mo, kai žmo­nės at­vyks­ta mels­tis ir me­ta au­kas Brah­mai – gė­lių, dar­žo­vių, net­gi gy­vų viš­tų, ėriu­kų, ožiu­kų.

Java, Indonezija
Java, Indonezija
© Shutterstock

Po au­ko­ji­mo prie šven­tyk­los vyks­ta puo­ta. Prieš at­vyk­da­mi žmo­nės duo­da ko­kį nors įža­dą ir au­ko­ja, kad no­ras iš­si­pil­dy­tų. Tai­gi vie­ni me­ta au­kas, o gru­pe­lė gau­dy­to­jų įsi­tai­so ant uo­lų kra­te­rio apa­čio­je ir gau­do me­ta­mas gė­ry­bes.

Ką pa­ga­vai – jau ta­vo, ga­li neš­tis, nes bu­vo ža­da­ma tik nu­mes­ti au­ką, tai bu­vo pa­da­ry­ta, Brah­ma tai ma­tė ir įver­ti­no, o jei kas ga­li ši­taip už­si­dirb­ti, kad iš­gy­ven­tų, Brah­ma tik džiau­gia­si.

Gra­žiau­sias Bro­mo kal­nas, kai te­ka sau­lė. Tuo me­tu ten su­va­žiuo­ja gal apie tūks­tan­tis vi­su­rei­gių su tu­ris­tais. Kai ku­rie gru­pės na­riai ap­lan­kė ug­ni­kal­nį per sau­lė­te­kį ir sa­kė, kad įspū­dis ne­už­mirš­ta­mas.

Dar vie­nas įspū­din­gas gam­tos pa­min­klas – mil­ži­niš­ki Bu­kit Ja­mur kal­kak­me­nio gry­bai, ku­riuos su­for­ma­vo lie­tūs, vė­jai, at­mo­sfe­ros są­ly­gos. Gry­bai „au­ga“ vei­kian­čio kar­je­ro te­ri­to­ri­jo­je. Šis gam­tos pa­min­klas dar ne­pri­tai­ky­tas tu­ris­tų reik­mėms, iki jų, ly­di­mi kar­je­ro šei­mi­nin­ko sū­naus, ei­na­me siau­ru­čiu ta­ke­liu per aukš­to­mis ašt­rio­mis žo­lė­mis ap­au­gu­sią pie­vą.

Sa­ko, kad tu­ris­tai va­žiuo­ja sa­vait­ga­liais, bet nė­ra jo­kios re­kla­mos, žmo­nės at­si­tik­ti­nai su­ži­no apie tai iš ki­tų pa­sa­ko­ji­mų ar so­cia­li­niuo­se tin­kluo­se pa­si­da­ly­tų nuo­trau­kų. Tą­dien mes bu­vom vie­nin­te­liai tu­ris­tai, to­dėl ga­lė­jo­me ne­truk­do­mi juos ap­žiū­rė­ti, fo­to­gra­fuo­tis.

UNES­CO pa­vel­do šven­tyk­los

In­do­ne­zi­jo­je pen­kios re­li­gi­jos – mu­sul­mo­nai, krikš­čio­nys, bu­dis­tai, hin­duis­tai, ki­nų kon­fu­cis­tai. Dau­giau­sia mu­sul­mo­nų, bet prieš jiems at­si­kraus­tant čia bu­vo daug hin­duis­tų ir bu­dis­tų šven­tyk­lų.

Ap­lan­kė­me dvi UNES­CO pa­vel­do šven­tyk­las, bu­dis­tų ir hin­duis­tų, esan­čias ne­to­li nuo Džog­džkar­tos mies­to. Jos pri­bloš­kia sa­vo dy­džiu, ža­vi ar­chi­tek­tū­ri­niais bei tech­ni­niais to me­to spren­di­mais, įkve­pia fi­lo­so­fi­niams ap­mąs­ty­mams.

Bo­ru­bu­du­ro šven­tyk­la – di­džiau­sia bu­dis­tų šven­tyk­la pa­sau­ly­je, pa­sta­ty­ta de­vin­ta­ja­me am­žiu­je, o ke­tu­rio­lik­ta­ja­me ap­leis­ta, 87 hek­ta­rų te­ri­to­ri­ja bu­vo pa­deng­ta vul­ka­no pe­le­nais, ant jos įsi­kū­rė plan­ta­ci­jos, šven­tyk­la at­ras­ta tik 1814 me­tais ir ke­lis kar­tus res­tau­ruo­ta, di­džiau­sia res­tau­ra­ci­ja vy­ko 1982 me­tais, nau­do­jant se­no­vi­nį me­to­dą – tik su­krau­nant ak­me­nis vie­ną ant ki­to. Ta­čiau Bo­ru­bu­du­ras la­bai nu­ken­tė­jo per 2006 me­tų že­mės dre­bė­ji­mą, to­dėl da­bar at­sta­ty­tas jau nau­do­jant ri­ša­mą­jį skie­di­nį.

Java, Indonezija
Java, Indonezija
© Shutterstock

Šven­tyk­los vi­du­je vi­siš­kai tuš­čia, vis­kas iš­dės­ty­ta iš­orė­je. Ji su­si­de­da iš de­vy­nių plat­for­mų – še­šių kvad­ra­ti­nių, tri­jų ap­va­lių, aukš­tus jun­gia 200 pa­ko­pų, o pa­čia­me vir­šu­je – ku­po­las.

Jį su­pa 72 stu­pos. Stu­pa – tai var­po for­mos už­dan­ga­las, ku­rio vi­du­je yra Bu­dos sta­tu­la, vi­sos už­da­ros, tik dvi at­vi­ros. Kiek­vie­na­me lyg­me­ny­je stu­pų ma­žė­ja: iš pra­džių žmo­nėms rei­kia daug ko – pi­ni­gų, tur­tų, na­mų, sens­tant po­rei­kiai ma­žė­ja, o ga­liau­siai trokš­ta­me tik ra­my­bės, ku­rią sim­bo­li­zuo­ja de­šim­ta­me aukš­te pa­sta­ty­ta di­džiau­sia, sep­ty­nias­de­šimt tre­čio­ji, stu­pa ir Bu­dos sta­tu­la vi­du­je. Čia jau ne­ga­li­ma pa­si­kel­ti – tai sie­kia­ma ra­my­bė.

Apa­ti­niuo­se aukš­tuo­se – dar 504 Bu­dos sta­tu­los, jau ne stu­po­se. Dau­ge­lis jų be gal­vų, be ran­kų, nes per 2006 me­tų že­mės dre­bė­ji­mą sta­tu­los bu­vo nu­griu­vu­sios ir vie­tos gy­ven­to­jai tie­siog da­lis iš­si­ne­šio­jo į sa­vo na­mus.

Pa­gal UNES­CO rei­ka­la­vi­mus, res­tau­ruo­jant ga­li­ma nau­do­ti tik 30 proc. nau­jų ak­me­nų, to­dėl gal­vos ne­at­kur­tos, nau­ji ak­me­nys pa­žy­mė­ti bal­tu taš­ku.

Pram­ba­na­mo šven­tyk­la pa­sta­ty­ta de­vin­ta­ja­me am­žiu­je, skir­ta trims die­vams – Kū­rė­jui Brah­mai, Sau­go­to­jui Vin­šnu ir Grio­vė­jui Ši­vai. Tai di­džiau­sia hin­duis­tų šven­tyk­la In­do­ne­zi­jo­je ir vie­na di­džiau­sių Piet­ry­čių Azi­jo­je. Ji su­si­de­da iš ke­lių šven­tyk­lų, o cen­tre – di­džiau­sias – 47 met­rų aukš­čio – pa­sta­tas.

930 me­tais, ka­ra­liaus dva­rui per­si­kė­lus į Ry­tų Ja­vą, šven­tyk­la ap­lei­džia­ma, ima nyk­ti. Vie­tos gy­ven­to­jai ži­no­jo, kur yra šven­tyk­la, bet ne­ži­no­da­mi is­to­ri­nės pra­ei­ties, jos ne­ver­ti­no. 1990 me­tais In­do­ne­zi­jos vy­riau­sy­bės po­tvar­kiu bu­vo iš­kel­ta šven­tyk­lą su­pu­si tur­ga­vie­tė, o te­ri­to­ri­ja ap­link su ki­to­mis šven­tyk­lo­mis ir kai­mais pa­skelb­ta ar­che­o­lo­gi­niu par­ku, ku­ris ta­po vie­na lan­ko­miau­sių tu­ris­tų vie­tų vi­so­je In­do­ne­zi­jo­je.

2006 me­tų že­mės dre­bė­ji­mas ap­grio­vė ir šios šven­tyk­los sta­ti­nius. Di­de­lė da­lis bu­vo grei­tai at­sta­ty­ta, ta­čiau lau­kuo­se prieš šven­tyk­lą dar daug ak­me­nų lau­kia sa­vo ei­lės.

|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Užkalnis. Gyvenimo jums niekas nekompensuos (88)

„Man pradingo kelionė, pinigus sumokėjau, kas man dabar viską kompensuos per tą karantiną?“,...

Paviešintos išvados dėl Klaipėdos universitetinės ligoninės: ar miesto valdžia ir prokurorai gavo tą patį? (73)

Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga vieną dieną prabilo apie galimai gresiančią...

Parduodamas žinomas viešbučio kompleksas: kainą sumažino trečdaliu (8)

Vieniems šis kol kas dar neilgas sunkmetis yra pabaiga, o kitiems – galimybė. Ypač tiems, kurie...

Šioje Europos šalyje ligoninės baugina ne mažiau už koronavirusą (9)

Kai praėjusį mėnesį regioninėje Rumunijos ligoninėje pasirodė pirmieji pacientai su COVID-19...

Kaip atskirti, ar jums COVID-19, erkinis encefalitas ar sezoninė alergija? (24)

Atšilus orams ir prasidėjus žydėjimo metui, ne vienas žmogus pajuto prasidėjusią sezoninę...

Iždo kancleris: koronavirusu užsikrėtusio Johnsono sveikata gerėja

Jungtinės Karalystės (JK) premjero Boriso Johnsono , kovojančio su COVID-19 liga, sveikata...

Gamta atsigauna ne visur: ozono skylė Arktyje Lietuvai atnešė nemalonią dovaną (35)

Ozono sluoksnis virš Lietuvos suplonėjo, tačiau tai dar nėra laikoma ozono skyle , teigia...

Artėjant ilgajam savaitgaliui – žinios iš sinoptikų: netrukus bus ir perkūnijos, ir šlapdribos (23)

Tokių gerų dienų , kokios buvo savaitės pradžioje, per Velykas tikėtis nereikėtų. Nors pagal...

Kasiulevičius: Velykų šventimo efektas bus juntamas tik po 10 dienų (65)

Vis garsiau skambant mintims ir prašymams švelninti karantiną, apie galimas pasekmes perspėja...

|Maža didelių žinių kaina