aA
Ja­vos sa­la – tan­kiau­siai ap­gy­ven­din­ta sa­la pa­sau­ly­je, jo­je gy­ve­na dau­giau žmo­nių ne­gu že­my­ni­nė­je Aust­ra­li­jo­je.
Java, Indonezija
© Shutterstock

Sa­lo­je, tu­rin­čio­je 132 tūkst. kvad­ra­ti­nių ki­lo­met­rų plo­tą, gy­ve­na 114 mln. gy­ven­to­jų. Gy­ven­to­jų tan­ku­mas – 864 vie­na­me kv. ki­lo­met­re. Sa­lo­je yra ir In­do­ne­zi­jos sos­ti­nė Dža­kar­ta. Su­ra­ba­jos mies­te – apie 2,4 mln. gy­ven­to­jų. Tai ant­ras di­džiau­sias Ja­vos mies­tas, ne tu­ris­ti­nis, bet fol­klo­ro fes­ti­va­lis – svar­bus kul­tū­ros reiš­ki­nys, su­ke­lian­tis di­džiu­lį gy­ven­to­jų su­si­do­mė­ji­mą ir pri­trau­kian­tis mi­nias žiū­ro­vų.

Pui­kiai or­ga­ni­zuo­tas fes­ti­va­lis

Aly­taus liau­dies me­no stu­di­jos „Dai­na­va“ fes­ti­va­lių marš­ru­tai drie­kia­si po vi­są pa­sau­lį, o šie­met an­sam­blie­čiai bu­vo pa­kvies­ti į tarp­tau­ti­nį fol­klo­ro fes­ti­va­lį Su­ra­ba­jo­je.

Be Lie­tu­vos at­sto­vų, fes­ti­va­ly­je da­ly­va­vo In­di­ja, Ki­ni­ja, Tai­lan­das, Ka­na­da, Len­ki­ja, Slo­va­ki­ja, Ru­si­ja, ke­lios in­do­ne­zie­čių gru­pės iš Ja­vos bei Ba­lio sa­lų. Fes­ti­va­lis bu­vo pui­kiai or­ga­ni­zuo­tas, pa­sak daug ke­lia­vu­sių dai­na­viš­kių, – vie­nas ge­riau­sių jų ap­lan­ky­tų fes­ti­va­lių.

Java, Indonezija
Java, Indonezija
© Asmeninio albumo nuotr.

Ga­vę fes­ti­va­lio pro­gra­mą, la­bai nu­ste­bo­me: pus­ry­čiai – penk­tą va­lan­dą ry­to, o šeš­tą – jau pa­ra­das.

Po be­veik pus­an­tros pa­ros tru­ku­sios ke­lio­nės at­si­ra­do­me vieš­bu­ty­je pir­mą va­lan­dą nak­ties ir vy­lė­mės, kad į pro­gra­mą įsi­vė­lė spaus­di­ni­mo klai­da. Kas ga­li ste­bė­ti pa­ra­dą ši­taip anks­ti? Pa­si­ro­do, ga­li. Ja­vo­je vi­sus me­tus die­na ly­gi su nak­ti­mi – po 12 val.

Sau­lė te­ka 5.30 val., lei­džia­si – 17.30 val. Tai­gi, šeš­tą ry­to mies­te jau kun­ku­lia­vo gy­ve­ni­mas, gat­vės bu­vo pil­nos žmo­nių. Jei ki­tuo­se fes­ti­va­liuo­se da­ly­viai ei­na gat­vė­mis po ke­lis ki­lo­met­rus, čia or­ga­ni­za­to­riai pa­si­rū­pi­no, kad po ke­lio­nės iš­var­gę sve­čiai pail­sė­tų – vi­si bu­vo su­so­din­ti po du į su­nu­me­ruo­tas rik­šas ir at­vež­ti į pa­si­ro­dy­mo vie­tą, svei­ki­na­mi gau­siai gat­vė­se su­sto­ju­sių žiū­ro­vų.

Vi­sas še­šias fes­ti­va­lio die­nas kon­cer­tai – tiek aikš­tė­se, par­kuo­se, pre­ky­bos cen­truo­se – vy­ko mi­nioms vie­tos gy­ven­to­jų, ku­rie, iš­kė­lę mo­bi­liuo­sius te­le­fo­nus, fil­ma­vo vi­sus pa­si­ro­dy­mus. Ypač di­de­lį pa­si­se­ki­mą tu­rė­jo dai­na­viš­kių „Jur­gi­nų val­sas“, o kai sen­ber­nį vai­di­nan­tis Ro­mas Amb­ro­že­vi­čius iš­ves­da­vo šok­ti vie­ti­nę mo­te­rį ar mer­gi­ną, žiū­ro­vai ne­gai­lė­da­vo pa­lai­ky­mo šūks­nių ir aplo­dis­mentų.

Ry­tais vyk­da­vo kul­tū­rų se­mi­na­rai moks­lei­viams – da­ly­viai de­monst­ra­vo vai­kams sa­vo ša­lies tau­ti­nius kos­tiu­mus, in­stru­men­tus, mo­kė šo­kių ir žai­di­mų. Po kon­cer­tų ir per eks­kur­si­jas in­do­ne­zie­čiai ap­spis­da­vo dai­na­viš­kius, pra­šy­da­vo nu­si­fo­tog­ra­fuo­ti. Aukš­ti, iš­vaiz­dūs šo­kė­jai vai­ki­nai tu­rė­jo ypač daž­nai po­zuo­ti tarp ma­žu­čių, smul­ku­čių vie­tos mer­gi­nų.

Vi­sos fes­ti­va­lio da­ly­vių gru­pės bu­vo stip­rios ir sa­vi­tos. Len­kų, ru­sų, slo­va­kų šo­kė­jai kaip vi­sa­da ža­vė­jo di­de­liu tem­pu, su­ki­niais, ak­ro­ba­ti­niais šuo­liais, ka­na­die­čių ste­po gru­pė – ati­dirb­tais sin­chro­ni­niais ju­de­siais, o mums, eu­ro­pie­čiams, bu­vo la­bai įdo­mu pa­ma­ty­ti Ja­vos, Ba­lio ir Tai­lan­do pa­si­ro­dy­mus. Nors šių tau­tų mu­zi­ka ir šo­kių ju­de­siai ga­nė­ti­nai mo­no­to­niš­ki, bet dra­bu­žiai, ka­rū­nos, kau­kės be ga­lo puoš­nūs, tur­tin­gi, spal­vin­gi.

Ypač įspū­din­gos bu­vo ati­da­ry­mo ir už­da­ry­mo ce­re­mo­ni­jos, kai kiek­vie­ną de­le­ga­ci­ją at­ve­dė di­džiu­lės liū­tų kau­kės su ša­lies už­ra­šu ant gal­vos. Už­da­ry­mo ce­re­mo­ni­jo­je gru­pės kei­tė­si do­va­no­mis su mies­to va­do­vais. Dai­na­viš­kiai per­juo­sė Su­ra­ba­jos me­rę lie­tu­viš­ka juos­ta, ku­rios ši ne­nu­si­ė­mė vi­są va­ka­rą. Bai­gia­ma­sis akor­das – fes­ti­va­lio him­nas „Su­ra­ba­ja, Su­ra­ba­ja“ – dar il­gai ai­dė­jo vi­sų da­ly­vių au­sy­se, kvies­da­mas ne­pa­mirš­ti pa­tir­tų emo­ci­jų.

Su­ra­ba­ja – di­de­lis, bet ne tu­ris­ti­nis mies­tas

Su­ra­ba­ja – ne tu­ris­ti­nis mies­tas, įžy­my­bių tu­ri ne­la­bai daug. Per ap­žval­gi­nę eks­kur­si­ją vis su­kom ir su­kom ra­tus apie mies­to sim­bo­lį – sta­tu­lą, vaiz­duo­jan­čią tar­pu­sa­vy­je dėl val­džios be­si­kau­nan­čius ryk­lį ir kro­ko­di­lą (su­ra – ryk­lys, ba­ja – kro­ko­di­las). Ne­įvei­kę vie­nas ki­to, jie nu­spren­dė, kad ryk­lys vieš­pa­taus jū­ro­je, kro­ko­di­las – že­mė­je, o jų ko­vos vie­to­je prie Ka­li Mas upės žio­čių įsi­kū­rė mies­tas.

Su­ra­ba­jo­je yra uni­ka­li Zheng He me­če­tė, pa­sta­ty­ta ki­nų sti­liu­mi, ke­lios bu­dis­tų šven­tyk­los, ku­rių gra­žiau­sia sto­vi ant van­de­ny­no kran­to, ne­to­lie­se – įspū­din­ga Bu­dos sta­tu­la, kur ke­tur­vei­dis die­vas žvel­gia į ke­tu­rias pa­sau­lio ša­lis.

Java, Indonezija
Java, Indonezija
© Shutterstock

Bu­vo įdo­mu ap­si­lan­ky­ti vei­kian­čia­me Sam­po­er­nos ci­ga­re­čių fab­ri­ke, įkur­ta­me 1913 me­tais, da­bar pri­klau­san­čiam „Phi­lip Mor­ris“ ben­dro­vei. Dau­gu­ma in­do­ne­zie­čių mu­sul­mo­nai, al­ko­ho­lio ne­var­to­ja, bet rū­ko tik­rai ne­ma­žai – apie 60 pro­cen­tų gy­ven­to­jų.

In­do­ne­zie­tiš­kos ci­ga­re­tės ga­mi­na­mos ran­ki­niu bū­du, į jas de­da­ma gvaz­di­kė­lių. Grei­čiau­si dar­bi­nin­kai per pa­mai­ną su­su­ka apie ke­tu­ris tūks­tan­čius ci­ga­re­čių, va­di­na­si, pen­kis šim­tus per va­lan­dą! Gai­la, ne­te­ko to pa­ma­ty­ti, nes bu­vo sek­ma­die­nis ir fab­ri­kas ne­dir­bo.

Fab­ri­ko mu­zie­ju­je pa­sa­ko­ja­ma vi­sa įsi­kū­ri­mo is­to­ri­ja, daug įvai­riau­sių eks­po­na­tų, įren­gi­nių, ku­rie ma­žai ski­ria­si nuo nau­do­ja­mų ir da­bar, bet ko­ne įdo­miau­sias eks­po­na­tas – ma­žu­tė­lis ci­ga­re­čių kios­ke­lis.

Pre­ky­ba to­kio­se bū­de­lė­se – sa­vo­tiš­ka lab­da­ros for­ma, nes sam­do­mi be­na­miai ar šiaip var­gin­giau­si gy­ven­to­jai. Fab­ri­ko va­do­vy­bė, be ci­ga­re­čių, ne­mo­ka­mai ski­ria par­da­vė­jui įvai­rių sal­du­my­nų, traš­ku­čių, ku­riuos jis par­duo­da, o gau­tą pel­ną ga­li pa­si­im­ti sau.

Be to, par­da­vė­jas ap­si­rū­pi­na ir mi­ni būs­tu – ga­li mie­go­ti ant kios­ke­lio grin­dų. Mes ten sun­kiai tilp­tu­me, bet in­do­ne­zie­čiai smul­ku­čiai, tai­gi įsi­gy­ja pa­sto­gę, ne­rei­kia gy­ven­ti gat­vė­je.

Šalis, kur žmonės atostogauja tik kas penkerius metus
© Shutterstock

Dar vie­na įdo­mi Su­ra­ba­jos vie­ta – par­kas, kur sto­vi pas­ku­ti­nio hin­duis­tų ka­ra­liaus skulp­tū­ra. Ji bu­vo ras­ta džiun­glė­se už šim­to ki­lo­met­rų nuo mies­to. Ko­lo­ni­jos šei­mi­nin­kai olan­dai ją at­si­ga­be­no, pa­sta­tė par­ke, o kai 1942 me­tais Ja­vą už­ėmė ja­po­nai, trauk­da­mie­si ke­ti­no vež­tis skulp­tū­rą į Olan­di­ją, bet ne­pa­vy­ko.

Pa­sa­ko­ja­ma, kad pa­kro­vus ją į lai­vą, va­rik­lis ne­už­si­ve­dė – val­do­vas ne­no­rė­jo pa­lik­ti sa­vo tau­tos, tai­gi skulp­tū­rą te­ko iš­krau­ti, va­rik­lis leng­vai už­si­ve­dė ir taip ka­ra­lius ne­iš­vy­ko. Se­ni, sto­ri par­ko me­džiai ap­riš­ti au­dek­lu. Hin­duis­tai ti­ki, kad to­kiuo­se me­džiuo­se gy­ve­na die­vas, to­dėl jam at­ne­ša mais­to ir ap­gau­bia, kad ne­su­šal­tų.

Nors Su­ra­ba­ja prie van­de­ny­no, bet pa­si­mau­dy­ti ne­te­ko. At­va­žia­vę, kur, kaip mums at­ro­dė, tu­rė­tų bū­ti pa­plū­di­mys, pa­ma­tė­me, kad per ato­slū­gį van­de­ny­nas pa­si­trau­kė per ke­lis šim­tus met­rų, pa­li­kęs šiukš­lių pil­ną klam­py­nę. Iš­si­mau­dė­me vė­liau Pan­tai De­le­ge­no pa­plū­di­my­je, pa­va­žia­vę iki jo apie dvi va­lan­das.

Gam­tos pa­min­klai – vei­kian­tis ug­ni­kal­nis, gry­bai mil­ži­nai

Ja­vos sa­lo­je šim­tai ug­ni­kal­nių, 45 vei­kian­tys, nuo­lat gąs­di­nan­tys vie­tos gy­ven­to­jus sa­vo ga­lia, grės­min­gai rūks­tan­tys, be­si­spjau­dan­tys la­va, iš­me­tan­tys šim­tus tūks­tan­čių to­nų pe­le­nų.

Gi­das pa­sa­ko­jo, kad kar­tą vi­są mė­ne­sį te­ko plu­šė­ti, kol iš­va­lė vie­no mies­te­lio gat­ves nuo 3 met­rų pe­le­nų sluoks­nio. Vie­nas iš jų – 2329 m aukš­čio Bro­mo kal­nas, ku­rį ap­lan­kė­me.

Šalis, kur žmonės atostogauja tik kas penkerius metus
© Shutterstock

Pa­ke­liui į Bro­mo ug­ni­kal­nį pra­va­žiuo­ja­me kai­mą, per­sė­da­me į dži­pus, siau­ras ke­liu­kas ky­la į kal­ną. Vie­ti­niai gy­ven­to­jai – hin­duis­tai. Jie ti­ki, kad kal­no vi­du­ry­je gy­ve­na die­vas Brah­ma. Iš čia ki­lęs ir pa­va­di­ni­mas Bro­mo kal­nas.

Gi­das juo­kau­ja, kad sun­kiai dir­ban­tys vals­tie­čiai tu­ri tri­jų mė­ne­sių atos­to­gas kar­tą per pen­ke­rius me­tus, kai iš­si­ver­žia ug­ni­kal­nis, ver­žia­si la­va, ore skrai­do karš­ti pe­le­nai.

Ta­čiau vie­ti­niai gy­ven­to­jai at­si­sa­ko eva­kuo­tis, ti­kė­da­mi, jog pa­si­trauk­da­mi dar la­biau su­pyk­dys Brah­mą, tai­gi už­si­da­ro sa­vo na­muo­se, o gel­bė­ji­mo ko­man­dos ap­rū­pi­na juos mais­tu ir van­de­niu.

Dži­pai ve­ža mus ser­pan­ti­nu į kal­ną, vė­liau per dy­ku­mą – į ug­ni­kal­nio kra­te­rį, smė­lis pil­kas, su­si­mai­šęs su pe­le­nais. Tu­ri­me iš­lip­ti ir apie ki­lo­met­rą ei­ti pės­ti per smė­lį.

Čia pat įsi­tai­sę pre­kei­viai siū­lo įsi­gy­ti me­di­ci­ni­nių kau­kių, bu­te­lių van­dens. Kau­kės tik­rai pra­vers­tų, bet, lai­mei, nė­ra vė­jo, ne­šan­čio dul­kes, ku­rios skverb­tų­si į akis, no­sį, ne­leis­tų kvė­puo­ti.

Klau­sia­me, ko­dėl dži­pai ne­ga­lė­tų pri­vež­ti ar­čiau, nes juk ir to­liau tę­sia­si ta pa­ti pla­ti dy­ku­ma. Pa­si­ro­do, na­cio­na­li­nio par­ko ad­mi­nist­ra­ci­ja pa­lai­ko vie­ti­nį ver­slą – ne­no­ri ei­ti pės­čias, jok ar­kliu, ku­rių čia dau­gy­bė. Mes ne­jo­ja­me, pa­sie­kia­me pa­pė­dę, bet iki pa­ties ug­ni­kal­nio dar ten­ka kop­ti į kal­ną, ta­da įveik­ti ke­lis šim­tus pa­ko­pų.

Kai ku­rie iš mū­sų jau ne­si­ryž­ta lip­ti, bet iš apa­čios nie­ko ne­si­ma­to – kra­te­rį už­sto­ja kal­nas. Ten­ka lip­ti, vaiz­das už­ko­pus gniau­žia kva­pą – iš kra­te­rio ver­žia­si dū­mai, dun­da, ūžia tar­si mil­ži­niš­kas ka­ti­las, jau­čia­si stip­rus sie­ros kva­pas. Tur­būt pa­na­šiai bū­tų pra­ga­re, šmėkš­te­li min­tis.

Ne­ži­nia, tik­ras at­si­ti­ki­mas ar le­gen­da: kar­tą pra­bu­dęs ug­ni­kal­nis di­de­liu spin­du­liu už­lie­jo la­va ap­lin­ki­nius kai­mus, o pa­pė­dė­je sto­vė­ju­si hin­duis­tų šven­tyk­la li­ko svei­ka. Ir da­bar ji sto­vi, at­ra­ki­na­ma, kai su­si­ren­ka mal­di­nin­kai ar­ba per me­ti­nę šven­tę Ka­sa de Bro­mo, kai žmo­nės at­vyks­ta mels­tis ir me­ta au­kas Brah­mai – gė­lių, dar­žo­vių, net­gi gy­vų viš­tų, ėriu­kų, ožiu­kų.

Java, Indonezija
Java, Indonezija
© Shutterstock

Po au­ko­ji­mo prie šven­tyk­los vyks­ta puo­ta. Prieš at­vyk­da­mi žmo­nės duo­da ko­kį nors įža­dą ir au­ko­ja, kad no­ras iš­si­pil­dy­tų. Tai­gi vie­ni me­ta au­kas, o gru­pe­lė gau­dy­to­jų įsi­tai­so ant uo­lų kra­te­rio apa­čio­je ir gau­do me­ta­mas gė­ry­bes.

Ką pa­ga­vai – jau ta­vo, ga­li neš­tis, nes bu­vo ža­da­ma tik nu­mes­ti au­ką, tai bu­vo pa­da­ry­ta, Brah­ma tai ma­tė ir įver­ti­no, o jei kas ga­li ši­taip už­si­dirb­ti, kad iš­gy­ven­tų, Brah­ma tik džiau­gia­si.

Gra­žiau­sias Bro­mo kal­nas, kai te­ka sau­lė. Tuo me­tu ten su­va­žiuo­ja gal apie tūks­tan­tis vi­su­rei­gių su tu­ris­tais. Kai ku­rie gru­pės na­riai ap­lan­kė ug­ni­kal­nį per sau­lė­te­kį ir sa­kė, kad įspū­dis ne­už­mirš­ta­mas.

Dar vie­nas įspū­din­gas gam­tos pa­min­klas – mil­ži­niš­ki Bu­kit Ja­mur kal­kak­me­nio gry­bai, ku­riuos su­for­ma­vo lie­tūs, vė­jai, at­mo­sfe­ros są­ly­gos. Gry­bai „au­ga“ vei­kian­čio kar­je­ro te­ri­to­ri­jo­je. Šis gam­tos pa­min­klas dar ne­pri­tai­ky­tas tu­ris­tų reik­mėms, iki jų, ly­di­mi kar­je­ro šei­mi­nin­ko sū­naus, ei­na­me siau­ru­čiu ta­ke­liu per aukš­to­mis ašt­rio­mis žo­lė­mis ap­au­gu­sią pie­vą.

Sa­ko, kad tu­ris­tai va­žiuo­ja sa­vait­ga­liais, bet nė­ra jo­kios re­kla­mos, žmo­nės at­si­tik­ti­nai su­ži­no apie tai iš ki­tų pa­sa­ko­ji­mų ar so­cia­li­niuo­se tin­kluo­se pa­si­da­ly­tų nuo­trau­kų. Tą­dien mes bu­vom vie­nin­te­liai tu­ris­tai, to­dėl ga­lė­jo­me ne­truk­do­mi juos ap­žiū­rė­ti, fo­to­gra­fuo­tis.

UNES­CO pa­vel­do šven­tyk­los

In­do­ne­zi­jo­je pen­kios re­li­gi­jos – mu­sul­mo­nai, krikš­čio­nys, bu­dis­tai, hin­duis­tai, ki­nų kon­fu­cis­tai. Dau­giau­sia mu­sul­mo­nų, bet prieš jiems at­si­kraus­tant čia bu­vo daug hin­duis­tų ir bu­dis­tų šven­tyk­lų.

Ap­lan­kė­me dvi UNES­CO pa­vel­do šven­tyk­las, bu­dis­tų ir hin­duis­tų, esan­čias ne­to­li nuo Džog­džkar­tos mies­to. Jos pri­bloš­kia sa­vo dy­džiu, ža­vi ar­chi­tek­tū­ri­niais bei tech­ni­niais to me­to spren­di­mais, įkve­pia fi­lo­so­fi­niams ap­mąs­ty­mams.

Bo­ru­bu­du­ro šven­tyk­la – di­džiau­sia bu­dis­tų šven­tyk­la pa­sau­ly­je, pa­sta­ty­ta de­vin­ta­ja­me am­žiu­je, o ke­tu­rio­lik­ta­ja­me ap­leis­ta, 87 hek­ta­rų te­ri­to­ri­ja bu­vo pa­deng­ta vul­ka­no pe­le­nais, ant jos įsi­kū­rė plan­ta­ci­jos, šven­tyk­la at­ras­ta tik 1814 me­tais ir ke­lis kar­tus res­tau­ruo­ta, di­džiau­sia res­tau­ra­ci­ja vy­ko 1982 me­tais, nau­do­jant se­no­vi­nį me­to­dą – tik su­krau­nant ak­me­nis vie­ną ant ki­to. Ta­čiau Bo­ru­bu­du­ras la­bai nu­ken­tė­jo per 2006 me­tų že­mės dre­bė­ji­mą, to­dėl da­bar at­sta­ty­tas jau nau­do­jant ri­ša­mą­jį skie­di­nį.

Java, Indonezija
Java, Indonezija
© Shutterstock

Šven­tyk­los vi­du­je vi­siš­kai tuš­čia, vis­kas iš­dės­ty­ta iš­orė­je. Ji su­si­de­da iš de­vy­nių plat­for­mų – še­šių kvad­ra­ti­nių, tri­jų ap­va­lių, aukš­tus jun­gia 200 pa­ko­pų, o pa­čia­me vir­šu­je – ku­po­las.

Jį su­pa 72 stu­pos. Stu­pa – tai var­po for­mos už­dan­ga­las, ku­rio vi­du­je yra Bu­dos sta­tu­la, vi­sos už­da­ros, tik dvi at­vi­ros. Kiek­vie­na­me lyg­me­ny­je stu­pų ma­žė­ja: iš pra­džių žmo­nėms rei­kia daug ko – pi­ni­gų, tur­tų, na­mų, sens­tant po­rei­kiai ma­žė­ja, o ga­liau­siai trokš­ta­me tik ra­my­bės, ku­rią sim­bo­li­zuo­ja de­šim­ta­me aukš­te pa­sta­ty­ta di­džiau­sia, sep­ty­nias­de­šimt tre­čio­ji, stu­pa ir Bu­dos sta­tu­la vi­du­je. Čia jau ne­ga­li­ma pa­si­kel­ti – tai sie­kia­ma ra­my­bė.

Apa­ti­niuo­se aukš­tuo­se – dar 504 Bu­dos sta­tu­los, jau ne stu­po­se. Dau­ge­lis jų be gal­vų, be ran­kų, nes per 2006 me­tų že­mės dre­bė­ji­mą sta­tu­los bu­vo nu­griu­vu­sios ir vie­tos gy­ven­to­jai tie­siog da­lis iš­si­ne­šio­jo į sa­vo na­mus.

Pa­gal UNES­CO rei­ka­la­vi­mus, res­tau­ruo­jant ga­li­ma nau­do­ti tik 30 proc. nau­jų ak­me­nų, to­dėl gal­vos ne­at­kur­tos, nau­ji ak­me­nys pa­žy­mė­ti bal­tu taš­ku.

Pram­ba­na­mo šven­tyk­la pa­sta­ty­ta de­vin­ta­ja­me am­žiu­je, skir­ta trims die­vams – Kū­rė­jui Brah­mai, Sau­go­to­jui Vin­šnu ir Grio­vė­jui Ši­vai. Tai di­džiau­sia hin­duis­tų šven­tyk­la In­do­ne­zi­jo­je ir vie­na di­džiau­sių Piet­ry­čių Azi­jo­je. Ji su­si­de­da iš ke­lių šven­tyk­lų, o cen­tre – di­džiau­sias – 47 met­rų aukš­čio – pa­sta­tas.

930 me­tais, ka­ra­liaus dva­rui per­si­kė­lus į Ry­tų Ja­vą, šven­tyk­la ap­lei­džia­ma, ima nyk­ti. Vie­tos gy­ven­to­jai ži­no­jo, kur yra šven­tyk­la, bet ne­ži­no­da­mi is­to­ri­nės pra­ei­ties, jos ne­ver­ti­no. 1990 me­tais In­do­ne­zi­jos vy­riau­sy­bės po­tvar­kiu bu­vo iš­kel­ta šven­tyk­lą su­pu­si tur­ga­vie­tė, o te­ri­to­ri­ja ap­link su ki­to­mis šven­tyk­lo­mis ir kai­mais pa­skelb­ta ar­che­o­lo­gi­niu par­ku, ku­ris ta­po vie­na lan­ko­miau­sių tu­ris­tų vie­tų vi­so­je In­do­ne­zi­jo­je.

2006 me­tų že­mės dre­bė­ji­mas ap­grio­vė ir šios šven­tyk­los sta­ti­nius. Di­de­lė da­lis bu­vo grei­tai at­sta­ty­ta, ta­čiau lau­kuo­se prieš šven­tyk­lą dar daug ak­me­nų lau­kia sa­vo ei­lės.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Ekspertai: kai kurie mokesčių pakeitimai verčia gūžčioti pečiais, bet statistikoje aplenksime estus (83)

Valstybės biudžetą priėmusi valdžia žada, kad 2019–ieji bus dosnūs visiems dirbantiesiems,...

Sulaikytas buvęs prosovietinės organizacijos „Jedinstvo“ lyderis Ivanovas papildyta (365)

Vilniuje antradienį sulaikytas Rusijos pilietis Valerijus Ivanovas, BNS patvirtino Generalinės...

Už butus viename lankomiausių Europos miestų – juokingos sumos: juos šluoja už grašius (173)

Dabar skelbimų portaluose gausu ne tik nekilnojamojo turto pasiūlymų Lietuvoje, bet ir užsienyje....

Ultimatumas Lietuvai: nesusipratimų virtinė ir keistos pasekmės sugriovė seną mitą (483)

Šimtmečius gyveno kaip vyras su žmona. Buvo visko – ir barnių, ir susitaikymų. Tačiau staiga...

Stambule – emocijų pliūpsnis: Zavacką raminę teisėjai ir audringas Maksvyčio moralas rūbinėje specialiai DELFI iš Stambulo

„Šansų buvo, o jais nepasinaudojome“, – apmaudo po rungtynių Stambule neslėpė...

Karolinos Liukaitytės vyras susidūrė su rimtais nemalonumais: verslininkas nuteistas dėl milijoninės aferos (254)

Antradienį Generalinė prokuratūra paviešino informaciją apie laisvės atėmimo bausmę, kuri...

Šioje išparduotuvėje apsiperka net žinomos moterys, bet stilistės verdiktas – negailestingas (70)

Pastaraisiais metais miesto pakraščiuose viena po kitos duris atveria įspūdingų gabaritų...

Metus negrąžinto vaiko skandale – dar ne pabaiga: moters liudijimai pasikeitė žaibiškai (134)

Septynis vaikus pagimdžiusiai, bet ne visus auginančiai teko atverti teismo duris. Moteris...

Dramatiškoje atomazgoje „Fenerbahče“ įveikė visas rungtynes pirmavusią CSKA ekipą (3)

Dviejų Eurolygos milžinų akistatoje antradienį Stambulo „ Fenerbahče “ (12/1) komanda tik...

Penkios šalys įsimintiniausioms atostogoms: kur keliauti 2019 metais (7)

Kai tavo darbas – rašyti apie ambicingiausius pasaulio viešbučius ir svajonių keliones, visus...