Ir ji pati nė trupučio neprimena logika bei skaičiais apsiginklavusios griežtos ekonomistės, kurios pasaulyje nėra vietos sentimentams. Žavi, šilta, besišypsanti moteris tikina, jog ekonomika – tai ne formulės, o poezija.
Platesnis laiko horizontas
Praūžus švenčių uraganui tenka gyventi toliau. Negana to, kad piniginėje vėjai švilpauja, po eglute šiemet radome naujus mokesčius, pabrangusią elektrą, didėjančias šildymo sąskaitas. Žlugus „Snoro“ bankui santaupas ir vėl atrodo saugiausia laikyti po čiužiniu.
„Nesu orakulė ar ekonomikos sinoptikė, kad galėčiau duoti tikslų, konkretų patarimą“, – šypsosi R. Vainienė.
Pasak jos, mūsų gyvenimas labai priklauso nuo to, kokius sprendimus priims Vyriausybė ir Seimas, kitos valdžios institucijos, tarp jų ir Lietuvos bankas.
Ekonomistas gali numatyti, kas nutiks valdžiai priėmus vieną ar kitą sprendimą, bet sunku prognozuoti, kokie jie bus. Blogiausia, kad politikai viena žada, o kita daro, kartais visai priešingai. Tai ypač išryškėja artėjant rinkimams, jie vyks ir šiemet. Žmonės žiūri į ekonomisto ar banko analitiko lūpas, bet šie dėl minėtų priežasčių nelabai ką gali pasakyti.
Įtakos turi ir tai, kas dedasi pasaulyje. Padėtis nei mūsų valstybėje, nei kitur nėra stabili. O žmogui planuojant savo gyvenimą stabilumas, reformų tęstinumas yra didžiausia vertybė. Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) ekspertės nuomone, paprastų žmonių laiko horizontas yra gerokai platesnis nei politikų, galvojančių tik apie trumpą laikotarpį, kurį bus valdžioje.
„Sakykime, žmogus pasiėmė būsto paskolą. Įvertinęs savo pajamas, tuo metu galiojusias valstybės taikomas lengvatas, mokesčius bei kainas. Ir štai joks ne milijonierius, o paprastas žmogelis, turintis skolą, kurią reikia grąžinti, nuėjęs pusę kelio sužino, kad turės mokėti nekilnojamojo turto mokestį. Planai smarkiai keičiasi“, – komentuoja R. Vainienė.
Pasirengę netikėtumams
Kitas pavyzdys – pensinio amžiaus ilginimas. Jis ypač aktualus moterims, toms, kurios dirba ir planavo į pensiją išeiti sulaukusios 60 metų. Dabar joms teks dirbti net penkeriais metais ilgiau.
Kritikos ypač nusipelno tai, kad pakeitimas galioja ne tik naujai į darbo rinką atėjusiems jauniems žmonėms, o visiems. Net 50 metų sulaukusioms moterims nori nenori teks dirbti po kelerius metus ilgiau.
„Jos turėjo savo gyvenimo planą, dėliojosi pagal jį santaupas ir išlaidas. Mokėjo už vaikų mokslą, svarstė, kiek jų turėti, kiek galės išlaikyti. Staiga viskas keičiasi. Kaip jaustis? Kaip gyventi toliau? Ir ką tokiu atveju, kai viską sujaukia valdžia, gali patarti ekonomistas?“ – dalijasi mintimis R. Vainienė.
Pasak jos, tiesiog visada turime būti pasiruošę nuolatiniams netikėtumams ir permainoms, turėti pagalvėlę juodai dienai. Bet su ta pagalvėle irgi reikia būti labai apdairiems. „Snoro“ bankrotas rodo, kad ir ją gali prarasti net legaliame banke.
Ir vėl čia valdžia mums nesako visos tiesos, įsitikinusi pašnekovė. Pavyzdžiui, ką reiškia indėlių draudimas? Indėlių draudimo fondo lėšų grąžinti apdraustiems indėliams neužteks, valdžiai teks vėl skolintis. Gal dalį pinigų pavyks atsiimti iš banko, bet už kita mokės visi mokesčių mokėtojai.
Protinga išskaidyti riziką
Taigi, rizika tyko mūsų visur. Tokiomis aplinkybėmis protinga ją išskaidyti, pataria ekonomistė. Dalį santaupų laikyti „kojinėje“, dalį – banke, dalį investuoti, kad ir į vaikus, tikintis, kad jie tapę savarankiški mums padės.
„Pavyzdžiui, aš pusiau juokais, pusiau rimtai planuoju, kad senatvėje gausiu pensiją iš „Sodros“, nes moku įmokas, tiesa, ne savo noru, o per prievartą. Prievartinė sistema, mano galva, pati nepatikimiausia. Auginu vaikus, galvodama, kad ir jie padės pradėję dirbti. Bet juk gali būti, kad šie planai žlugs, tad dar reikia ir atsarginio – taupyti. Bet kiek reikia uždirbti, kad galėtum visus šiuos variantus finansuoti?“ – svarsto R. Vainienė.
Žmogus neturi iš ko taupyti, nes nuo trečdalio iki pusės ir daugiau pajamų atitenka mokesčiams. Jeigu galėtum pasitikėti valstybės pažadais, kad tavimi pasirūpins senatvėje, tam jau nebetaupytum. Bet negali. Nes daugelis pažadų yra kaip pelėkautai, siūlantys sūrį.
Kad ir vadinamieji prabangos mokesčiai. Kol kas nekilnojamojo turto mokestis pritaikytas mažai žmonių daliai, todėl bus surenkama nedaug pinigų į biudžetą. Tikėtina, vėliau dėl to bus plečiama jų bazė, mokėtojų ratas. 1 proc. tarifas yra tikrai labai didelis, didesnis, nei taikomas komerciniam turtui, tad žmonėms jis bus skausmingas.
Ilgainiui nekilnojamojo turto mokestis palies vis daugiau gyventojų, toli gražu ne tik turtuolius. Taip pat ir nemažą dalį iš milijono dirbančiųjų, kurie nelaukia, kad jiems kas nors ką nors duotų, o sukasi patys.
Nereikia mokyti taupyti
LLRI ekspertė teigiamai vertina ir emigrantus. Jie nesitiki malonės, patys ieško, kaip išgyventi, užsidirbti ir dar namiškiams atsiunčia pinigų. O politika palankesnė kitiems: būk geriau vargšas, nevykėlis, tada valstybė tavęs gailėsis ir tavimi pasirūpins. Tiems, kurie kabinasi patys, nesudaromos palankios sąlygos, galimybės kurti kad ir kokį savo mažą versliuką.
Prisiminkime, lietuviai visuomet sugebėjo rasti būdų, kaip išgyventi, dar sovietiniais laikais. Kauniečiai tuo ypač garsėjo. Buvo vadinami spekuliantais, nors iš tiesų patys gamino ir pardavinėjo. Kalbant rinkos terminais, vyko paprasti mainai, kodėl turėtume juos smerkti? Neigiamas požiūris į tai kartais išlenda ir dabar.
„Manau, lietuvių nereikia mokyti taupyti. Žiūrėkite, patys valgyti gaminasi, kad būtų pigiau, daržiuką ar sodelį turi, mezga, siuva. Dauguma nelinkę be reikalo išlaidauti – keisti drabužių, automobilių, būsto. Ir sugeba išsiversti su savo pajamomis“, – vertina pašnekovė.
Ir joks ekonomistas negali pateikti žmonėms recepto, kaip taupyti, jie patys išmoksta per gyvenimišką patirtį. Tas pradas, daigas visuose yra, tik reikia jį puoselėti, o ne bausti „santaupų“ mokesčiais. „Snore“ laikiusiųjų indėlius dauguma – solidaus amžiaus piliečiai, gyvenantys iš pensijos ir gal dar kokio darbelio su nedidele alga, tačiau net per krizę sugebėję dalį pinigų atidėti.
Tad problema ne tai, kad lietuviai linkę gyventi šia diena, bet kad politikams priimant populistinius sprendimus pakertama žmonių motyvacija stengtis daugiau užsidirbti, taupyti.
Galėtų dirbti pardavėja
Klausiu Rūtos Vainienės, kaip jai sekasi tvarkyti šeimos finansus. Tikriausiai netenka sukti galvos nei dėl brangstančio šildymo, nei dėl naujų mokesčių, jaučiasi rami ir užtikrinta dėl ateities?
Tačiau ji juokdamasi purto galvą: „Priskirčiau save prie batsiuvių be batų. Atrodytų, labai gerai turėčiau viską šioje srityje mokėti, bet labiau gilinuosi į viešąją ekonominę politiką nei į asmeninių finansų tvarkymą. Esu padariusi nemažai finansinių klaidų, bet jų pernelyg nesureikšminu. Iš artimųjų ir draugų, kurių finansinė situacija prastesnė, išmokau neprarasti vilties, optimizmo. Sakoma, kad reikia bijoti ne didelių išlaidų, o mažų pajamų, tai tikra tiesa“, – dalijasi patyrimu ekspertė.
Vaikystėje ir jaunystėje jai yra tekę patirti nepriteklių, Rūta žino, ką reiškia pinigų trūkumas, tad pernelyg nebijo sunkumų. Kartais pamąsto, kaip reikėtų pragyventi iš minimalios algos.
„Tai manęs neišgąsdintų taip, kad pulčiau į paniką. Jei nebeveiktų galva ir nebegalėčiau ja užsidirbti ieškočiau kitokio darbo. Galėčiau dirbti kad ir pardavėja ar sekretore. Karūna man tikrai dėl to nenukristų“, – patikina R. Vainienė.
Nuo mažens bankininkai
Sūnų studentą Augustiną ir vienuolikmetę dukrą Barborą auginanti ekonomistė pasakoja nuo mažens juos juokais vadinanti bankininkais: „Rodos, nei labai aiškinau, nei mokiau, bet jie neišlaidauja, linkę iš senelių ar kitų artimųjų dovanų gaunamus pinigus atidėti, kaupti.“
Dukra nustebino pareiškusi, kad už savo pinigus negali pirkti gitaros, nes taupo... namui kaime, kuriame gyvens užaugusi ir tapusi veterinare.
„Šypsausi ir neprieštarauju, nesinori numušti jai ūpo“, – sako R. Vainienė.
Galbūt vaikams įtakos turi mamos elgesys? „Iš tikrųjų esu gana taupi. Sunkiai atsisveikinu ir su daiktais. Žiūriu, devyniolikmetis sūnus toks pat. Išoriniai dalykai jam nesvarbūs, neseniai šiaip taip įsiūliau nupirkti antrus džinsus, nes su vienais visą laiką vaikščiojo“, – šypsosi Rūta.
Kaip elgtis su pinigais, vaikai išmoksta šeimoje, iš tėvų, artimųjų, kurie jiems yra autoritetas. Svarbiausia, kad tėvai būtų pavyzdys, stengtųsi perduoti savo vertybes, neslėptų nesėkmių, problemų. Nei mokykloje, nei kur nors kitur tokių žinių, patirties vaikai tikrai nepasisems. Vertėtų skatinti kuo anksčiau patiems užsidirbti savo asmeninėms išlaidoms.
„Pirmą kartą pinigus šeimai uždirbau kokioje šeštoje klasėje prie parduotuvės pardavinėdama tėvelių sode užaugintas braškes. Dar atsimenu, kaip man tada buvo gėda. Atrodė, mato visa klasė. O dabar man gėda dėl to, kad tada buvo gėda“, – prisimena juokdamasi ekonomistė.
Skaičių poezija
Regis, R. Vainienė nepritrūksta įkvėpimo: jos komentarai nuspalvinti vaizdingais palyginimais, taikliais pastebėjimais, paprasti ir aiškūs. Ji mano, kad ekonomisto funkcija ir yra paaiškinti, kas vyksta. Sprendimus priims patys žmonės. Jeigu tai padės bent vienam kitam praregėti – tikslas pasiektas.
Teiraujuosi, kodėl pasirinko ekonomikos, o ne, pavyzdžiui, filologijos studijas?
„Kaip ir visi, vaikystėje norėjau būti mokytoja, paskui gydytoja, dar vėliau teisininke. Ir dabar būčiau nieko prieš gydytoja tapti, tik kad keisti profesiją jau šiek tiek per vėlu“, – juokiasi LLRI ekspertė.
Medicina arba teisė ją viliojo labiau nei ekonomika, bet neturėdama jokio užnugario mąstė labai pragmatiškai ir įvertinusi visus savo pliusus bei minusus, nors ir buvo mokyklą baigusi sidabro medaliu, stojo ten, kur buvo realu įstoti be pažinčių.
Ar nesigaili literatūrą iškeitusi į skaičius?
„Perverskite, nerasite nė vieno skaičiaus, nė vienos formulės, – ištraukia iš lentynos storą ekonomikos veikalą Rūta: iš tiesų, vien tekstas, tarsi romane. – Ekonomika – ne matematika ir statistika, tai mokslas apie žmonių elgesį rinkoje. Pabandykite žmogų, jo pasirinkimus, vertinimus, prioritetus įsprausti į formulę. Neįmanoma. Netilps. Žmogus – tai poezija.“
Tokie pat rūpesčiai
Kaip ir daugelį iš mūsų, ekonomistę jaudina didelės šildymo sąskaitos.
„Šildomės dujomis, o jos vis brangsta, – dalijasi patirtimi. – Sunaudojame tiek pat kubinių metrų, o mokėti tenka vis daugiau. Tai tikrai labai skausminga.“
Ką dėl to kaltinti? Aišku, kainas reguliuoja rinka, tačiau į energetikos sektorių persikelia vis daugiau politinių karų. Juose patrankų mėsa tampa paprasti žmonės. Dėl to mes mokame už dujas brangiau nei daugelis kitų Europos šalių, dėsto savo požiūrį ekonomistė.
Už šildymą ji kantriai moka ir džiaugiasi, kad sistema neprijungta prie centrinio šildymo, o mintyse dėlioja planą: jeigu dujos dar brangs, pirks buržuikę ir malkų.
„Jau šiemet norėjau tai padaryti, bet šiltas ruduo sustabdė“, – paaiškina.
Laisvalaikiu R. Vainienė nemažai laiko praleidžia virtuvėje, gamindama mėgstamus savo ir vaikų patiekalus. Ypač sriubas – pradedant charčio ir baigiant tailandietiškomis su kokosų pienu, krevetėmis, vištiena. Turi daug kulinarijos knygų. Naujų receptų ieško internete, žurnaluose. Dažnai improvizuodama atkuria, ką skanaus ragavusi ar mačiusi televizijos laidoje.
Ir vaikai, ir draugai įvertina jos kulinarinius eksperimentus.
„Patinka ne tik gaminti, bet ir ragauti, – tikina Rūta. – Todėl man sunku suprasti, kaip įmanoma susirgti anoreksija ir prarasti vieną didžiausių gyvenimo malonumų.“
Nėra tobula mama
„Tikrai nesu tobula mama, kuri ir pietus paruošia, ir sveiką vakarienę, įsisukus į darbus pritrūksta laiko. Kartais ir pusgaminius vaikai valgo, ir prie „McDonalds“ sustojame. Svarbu saikas. Tai kertinis žodis mano gyvenimo filosofijoje. Ne tik kalbant apie maistą“, – paaiškina R. Vainienė.
Visa šeima už stalo namuose susėda retai, nes labai jau skiriasi visų dienotvarkės. Per Kūčias, Velykas, gimtadienius ar savaitgaliais su Rūtos sesers ir brolio šeimomis visi tradiciškai renkasi pas tėvus. Tai jai smagiausia kompanija.
Su dukra tenka pyktis nebent dėl tvarkos. O su sūnumi dėl to, kad jis jaunas ir jam labai reikia pabuvimų su draugais, neretai užsitęsiančių ne tik iki vėlaus vakaro, bet ir iki ankstyvo ryto. Tai, kaip ir kiekvienai mamai, kartais tampa išbandymu.
„Pasiginčijame su sūnumi ir dėl skirtingų požiūrių į gyvenimą. Kai atžalos įžengia į paauglystę, tėvai jų akyse pradeda sparčiai kvailėti. Tik sulaukę maždaug aštuoniolikos tėvų protą vėl pradeda po truputį vertinti. Viliuosi, šioje stadijoje mes šiuo metu ir esame“, – šmaikštauja R. Vainienė.
Kai mamai prireikia pagalbos, ji vaikų paprašo, nesitikėdama, kad jie perskaitys jos mintis ir tai padarys iš anksto: „Nepaprastai vertinu mūsų namuose tvyrančią ramybę. Taip pat savotišką ritualą, kai savaitgaliais vaikai man leidžia ilgai gaudyti sapnelius.“
