Per kiemą - su karučiu
Moteris nepykstanti ant savo vyro. Sako, kad jis geras žmogus, jai nieko blogo nepadarė, išskyrus tai, kad paliko vieną. Yra kaip yra. Ant sprando trys mažamečiai vaikai, nėra kada dūsauti ir ašaras braukti. Reikia kabintis į gyvenimą.
Anksčiau Rūta su vyru, užsiimančiu skiedrų stogams dengti gamyba, vertėsi kaimo turizmu. Vietoj seno senelio kluono pastatė trobą svečiams. Viduje viskas išdailinta, medžiu kvepia, židinyje ugnis spragsi, pro mažus langelius miškas matyti – ko daugiau reikia?
Kad svečiai nenuobodžiautų, sodybos šeimininkė juos pamokydavo senųjų amatų. Iš senelio buvo išmokusi kiaušinius marginti. Siuva ir tautinius drabužius, turi jų visą kolekciją. Ir užtraukti skambią dzūkišką dainą moka. Kai dirbo Marcinkonių raštinėje, bobutės ateidavo verkdamos savo bėdų išpasakoti, o išeidavo dainuodamos. Taip Rūta mokėjo visas pralinksminti.
Nesunku tuo patikėti, kai klausaisi smagaus jos dzūkiško čiauškėjimo. Ji ir pati pripažįsta, kai nesustodama galėtų baladoc (kalbėti).
Bet laikas eiti į trobą, kur kaitra tvoskia krosnies šonai. Rūta per kiemą su karučiu atridena duonkubilį (kurgi tokį sunkų paneši?), ir iš karto pasklinda rūgštokas tešlos kvapas.
Pirmas rauginimas smirda
Anksčiau kaime kiekviena gaspadinė duoną kepdavo. Ar kas galėjo pagalvoti, kad ateis laikai, kai duonos kepimas taps etnografine–edukacine pamokėle, už kurią reikės pinigus mokėti? Bet taip jau atsitiko ir norinčiųjų pamatyti bei išmokti kepti netrūksta. Net vyrai neslepia susižavėjimo, siūlosi tešlos kubilaitį į trobą įridenti, nori ant ližės duoną krosnin pašauti. Tikra egzotika, kurios mieste nė su žiburiu nerasi.
R. Sakalauskienė duonos kepimo paslaptis atvirai visiems dalija. Jeigu pasiryš kas nors kepti – puiku, bet iš patirties žino, kad tik vienas kitas, jei ir pabando, antrą kartą pakartoti nenori.
Išmokti duoną kepti reikia atkaklumo. Ji pati pradėjo nuo to, kad nuo aukšto nusikėlė seną medinį kubilą. Paskui susirado ruginius miltus malantį ūkininką ir seną moterį, kuri pamokė, kaip duoną kepti. Sunkiausia kubile įveisti raugą. Pirmo kepimo duona visada smirda. Rūtos kepta duona ir trečią kartą buvo „nevalgoma“. Viską teko suėsti Reksui. Raukėsi, bet ėdė, nes šeimininkė nieko daugiau jam nedavė. „Negi duoną išmesi?“ – teisinasi.
Pagaliau ketvirtą kartą visi pajuto iš kvapo, kad duonelė pavyko, bus gardi. Bet ir toliau receptūrą teko tobulinti. Ruginė duona buvo kieta. Anksčiau dzūkai į tešlą šutintų bulvių įmaišydavo. Taip po karo kepė, kai kaime ruginių miltų neužtekdavo.
Iškepusi duoną, Rūta bėgo pas kaimynę Stasę pasikonsultuoti, bet rado ne ją, o Petrą. O tas ir sako: „Vaikeli, iš pirmo rozo dar nė vienas duonos neiškepė. Dirbau Marcinkonių duonos kepykloje.
Labai sunkus darbas. Vieni vyrai tešlą minkė, devyni prakaitai varvėjo.“ Moteris tik rankomis skėstelėjo. Tai štai, kaimynystėje duonos kepėjas gyvena, o ji vargsta, nežinodama, ką ir kaip daryti.
Pagaliau eksperimentai baigėsi. Dabar R. Sakalauskienės duonos skonis nepamirštamas. Kas paragauna, nori dar.
Kubilaitis – pragyvenimo šaltinis
Moteris neslepia ir komercinių paslapčių. Iš vieno tešlos užminkymo iškepa septynis kepaliukus (tik tiek telpa į krosnį) ir uždirba 70 Lt. „Kubilaitis tapo mano pragyvenimo šaltiniu“, – juokiasi šeimininkė. Nors nėra lengva. Tešla rauginama iš vakaro. Prie šilto pečiaus jos nepalieka, nes per daug surūgsta. Raugo pagranduko kitam minkymui nepalieka, užtenka, kiek tešlos ant kubilo sienelių lieka. Prieš minkydama užpliko karštu vandeniu, peiliu nugramdo nuo sienelių, ir pasileidžia baltas „pienas“.
Kitą dieną keliasi penktą ryto, iki aštuonių suminko tešlą, ir jau prieš pietus duona garuoja ant stalo, uždengta drobule. Tada draugams SMS išsiuntinėja, kad gali atvažiuoti duonelės. Rūtos klientai – net jūreiviai Klaipėdoje. Naminę duoną pasiima į jūrą ilgoms kelionėms, nes ji ilgai nesensta ir nepelija. Galima būtų ir į užsienį lietuviams nusiųsti. Tačiau siuntos išlaidos net 69 Lt. Tokia kaina stabdo daugelio amatininkų veiklą. Rūta prisimena, kai Marcinkonių etnografinis ansamblis į Ameriką nuvažiavo, viena tautodailininkė tris čemodanus šiaudelių nusivežė. Ten surišo sodus, pardavė ir namo grįžo vos ne milijonierė.
Dievo garbei, žmonių sotumui
Prieš kepant duoną, pamerkiami džiovinti kopūstų ir ajerų lapai skardai iškloti. Galima panaudoti ir klevo lapų, kad tešla nepriliptų, duona aromatingesnė būtų.
Pušine šluota iššluojama krosnis. Nors duona pašaunama skardose, vis tiek švaru turi būti. Pušies spygliai kartu ir dezinfekuoja.
Rūtai geriausiai sekasi kepti, kai būna viena, susikaupia, su niekuo nekalba. Tačiau aplink mamą nuolat vaikai sukinėjasi. Trejų metukų Morta irgi bando kepėja būti, piršteliu baksnodama kepaliuką, raštais puošia. Rūta savo kepaliukus visada paženklina kryžiaus ženklu. Ir maldą sukalba. Peržegnoja ne tik kubilaitį, bet ir krosnį: „Dievo garbei, žmonių sotumui.“
Kryžiaus ženklu į keturias dalis padalinta ir tešlą statinaitėje. Tai turi ir praktinę paskirtį – kai rievės vos matyti, vadinasi, tešla pakilo ir galima pradėti kepti.
Į skardas tešla sukrečiama, švelniai suglaistomas paviršius. Jokiu būdu negalima stipriai spausti. Duonelė turi būti iškili, apvalaina, kaip nėščios moters pilvas.
Krosnį iškūrenti reikia dviejų glėbių malkų. Už vežimaitį medienos kaimynui moka 100 Lt. Per metus reikia bent 14 tokių vežimaičių. Užtat kai ryte krosnį įkaitina, iki vakaro šilta būna. Ištraukus duoną, dar galima košės išsišutinti.
R. Sakalauskienė duoną dažniausiai kepa du tris kartus per savaitę. Pagal užsakymą dar kepa dzūkiškas bandas ir pyragėlius su grybais iš mielinės tešlos. Įdarui naudoja džiovintus grybus, sumaišytus su sūdytomis žaliuokėmis.
Moka ir ruginius blynus kepti su duonos raugu. Moliniame dubenėlyje per naktį pakildina raugą, prideda ruginių miltų, sumaišytų pusiau su kvietiniais, įmuša kiaušinį. Tešla turi būti skysta kaip lietiniams blynams. Kepami maži blyneliai.
Iš grikių miltų moteris dar kepa dzūkišką „duoną“. Miltus reikia pirkti ne parduotuvėje, o pas ūkininką ar turguje, turi būti sumalti su visais lukštais. Vienam kilogramui miltų reikia litro pieno, pakepintų lašinukų, svogūnų, susmulkintų lauro lapų, vienos stiklinės neriebios grietinės arba naminio rūgštaus pieno, vieno šaukštelio sodos. Skardą patepti aliejumi ir kepti kaip duoną 45 minutes 200 C.
Duonos raugas
Moteris pataria: jei sumanysite duonos namuose išsikepti, pirmiausia reikėtų įsigyti medinį kubilą. Geriausia ąžuolinį. Žinoma, toks bus sunkus, todėl tarpuose tarp ąžuolo gali būti klevo lentučių.
Naują kubilą išplauti šiltu vandeniu, ištrinti svogūnu ir druska. Palikti valandą pastovėti, tada įpilti 3 l vandens, 2 litrinius puodelius ruginių miltų ir palikti, kad įrūgtų (galima imti mažesnį vandens ir miltų kiekį). Rūgsta 2–3 dienas ir labai smirda. Viską išpilti (neplauti), kepti tas raugas netinka. Vėl kartoti tą patį, mažiausiai tris kartus, tik be svogūno ir druskos, kol nustos „smirdėti“.
Duonai užminkyti reikia kilogramo bulvių, išvirtų su lupenomis, nuluptų ir sumaltų, 0,5 l antaninių obuolių džemo, saujos druskos, dviejų saujų cukraus, 6 l vandens, 5 litrinių puodelių ruginių miltų. Minkyti, kol nelips prie rankų. Tešla turi būti kaip plastilinas. Minkant rankas vilgyti vandeniu ar išrūgomis.
Pastatyti šiltai trims valandoms, kad tešla pakiltų. Iš tokio kiekio iškepsite apie 10 kg duonos.
Karšta duona neraikoma ir nevalgoma, pavilgyta vandeniu (kad pluta būtų minkštesnė) ir uždengta drobule, turi pastovėti. Geriausia bent iki rytdienos.
