aA
Būsimasis fotografas Romualdas Rakauskas gimė pirmąją karo vasarą Akmenėje. Ankstyvosios vaikystės nuotraukose nėra jokių rūstaus laiko atspindžių – tik rūpestingai įamžintos pasiturinčiai gyvenančių Rakauskų pirmagimio Jono Romualdo dar trumputės biografijos akimirkos. Mažylis vežimėlyje. Ant medinio arkliuko. Papuoštas megztu kostiumėliu, vadinamuoju „meškiuku“. Su tėvais ir be jų. Tačiau vėl sugrįžus rusams, idilė pasibaigė.
Du menininkai: R.Rakauskas su dukra Egle
Du menininkai: R.Rakauskas su dukra Egle
© Asmeninio archyvo nuotr.
„Kai man buvo penkeri, tėvą suėmė ir išvežė į lagerį. Už tai, kad buvo Akmenės viršaitis ir vietos šaulių vadas. Mama su manimi turėjo slapstytis, keisti gyvenamąją vietą, darbovietes. Iš Žemaitijos pabėgome į Anykščius, kur gyveno giminės. Mama pasikeitė pavardę – susigrąžino mergautinę ir tapo Dargyte. Mano vardus sukeitė vietomis. Anykščiuose pradėjau lankyti mokyklą.

Daug prisikentėjau dėl to, kad buvau „Dargytės vaikas“ – mane pravardžiuodavo benkartu, bet turėjau tylėti. Negi sakysiu – turiu tėvą, bet jis lageryje... Tėvas sugrįžo iš Sibiro, kai man jau buvo šešiolika. Tikra tragedija – po keliolikos išsiskyrimo metų jis atrodė visiškai svetimas žmogus... Juk užaugau be jo, mane visko mokė, viskuo rūpinosi mama, nors už rankutės kaip lepūnėlis nebuvau vedžiojamas. Grįžus tėvui vėl išsikraustėme į Žemaitiją. Apsigyvenome Dapšių kaime; paskui visai šalia tos vietos iškilo Mažeikių naftos gamykla. Į mokyklą šešis kilometrus važiuodavau dviračiu. Žiemą gyvenau mokyklos bendrabutyje.“

Nors mama buvo tamsiaplaukė ir rudaakė, mėlynakis Romualdas sako išore esąs panašus į ją. O charakteriu – kažin: „Abu tėvai buvo gryni žemaičiai, tačiau vaikystė ir paauglystė, prabėgusi Anykščiuose, mane nulipdė kitaip. Koks iš manęs žemaitis? Plepus, temperamentingas, judrus – tikras aukštaitis. Prie žemaičių taip ir nepritapau. O Anykščiai man – kaip gimtinė. Ten ir sodybą turiu.“

Motina Romualdui įdiegė pareigingumą, savarankiškumą. Buvo labai religinga.

„Didelių meilumų – glėbesčiavimo, lepinimo nepatyriau. Tačiau niekada nesu gavęs lupti. Anykščiuose mama mane vydavo į bažnyčią, liepdavo eiti išpažinties. Kartais su draugais pasukčiaudavom – nueidavom prie Šventosios, paskui, mišioms pasibaigus, prie šventoriaus įsiliedavom į namo grįžtančių maldininkų būrį. O nuodėmės – kokios jos galėjo būti vaikigalio?.. Per išpažintį kunigui dažniausiai sakydavau: „Nusidėjau mintimis.“

Mama buvo labai supratinga. Iki šiol pamenu, kaip jau Dapšiuose, būdamas vienuoliktokas, grįžau namo paryčiu visiškai girtas. Paklebenau užkabintas duris, mama atidarė, o aš vos nenugriuvau aukštielninkas nuo stačių cementinių laiptukų. Ji spėjo sugriebti mane už drabužių. Rytojaus dieną nepasakė nė pusės žodžio – nei barė, nei priekaištavo“, – nebyli pedagogika iki šiol įstrigusi prisiminimuose.

Tėvas nugyveno 68, o mama net 91 metus. Abu tėvai sulaukė ir vienturčio sūnaus vestuvių. Tačiau motina ir marti nesutarė – jau per pirmąjį pasimatymą pažiro kibirkštys.

„Parsivežiau Dalią pas tėvus parodyti ir sakau: „Čia būsimoji jūsų marti.“ Mama metė žvilgsnį ir atšovė: „Dar bus šimtai tų marčių.“ Dalia po tos replikos išsyk pasišiaušė. Aš jaučiausi savarankiškas – jau turėjau pinigų, dirbau „Mūsų gamtos“ redakcijoje, galėjau išlaikyti šeimą, todėl pats sprendžiau, kada man vesti. Su Dalia susituokėme 1966–ųjų rudenį“, – prisimena Romualdas.

Jausmų istorija

„Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio“, – įsitikinęs Romualdas Rakauskas. Po gerų keturiasdešimties metų jis iki šiol pamena visas pirmojo susitikimo su būsimąja žmona detales.

„Tą vasarą baigiau Vilniaus universitete žurnalistiką. Su Antanu Sutkumi jau buvome gavę V. Kapsuko premiją už fotoalbumą „Vilniaus šiokiadieniai“ ir susibičiuliavę. Klaipėdoje šventėme Antano vestuves, į kurias buvau pakviestas liudininku. Antrą vestuvių dieną Auksė Sutkuvienė pasiūlė nuvažiuoti į Palangą išsimaudyti.

Sėdom į mašiną. Pakeliui ji paprašė stabtelėti prie centrinio pašto – norėjo išsiųsti telegramą. Turbūt likimas, kad aš kažkodėl nusekiau paskui Sutkuvienę – juk galėjau likti mašinoje. Pašte sėdėjo dvi mergičkos. Viena – rudaakė juodukė mane iškart patraukė lyg magnetas. Priėjau, pradėjau kalbinti, susipažinom. Kompanija maudytis nuvažiavo be manęs. Mudu su Dalia vaikštinėjome po Klaipėdą, vakare nuėjom į šokius. Ten aš nuo vietinių vyrukų gavau į akį ir į Sutkaus „vestuvių štabą“ parsiradau su mėlynėmis. Bet tai neataušino mano staiga įsiplieskusių jausmų,“ – prisiminė.

Romualdas už Dalią vyresnis šešeriais metais. Kai susipažino, jai buvo šešiolika, kai tuokėsi – devyniolika. Romanas truko trejus metus. Per tą laiką buvo parašytos šūsnys laiškų, „pasikinkius“ to meto vaikinų svajonę – motociklą „Java“, važinėta lankyti merginos į jos gimtuosius Anykščius, paskui į Kauną, kur ji buvo pradėjusi dirbti.

„Dalia iš pradžių varžėsi parodyti mane savo draugėms, nes aš, jų akimis, buvau senis“, – šypsosi Romualdas. Kai jau apsisprendė tuoktis, atšventė galingas lietuviškas vestuves Dapšiuose. Su paršo ir veršio skerstuvėmis, tėvo išvaryta naminuke, kariškų raketų saliutais, važiavimu per dvi geležinkelio pervažas, vestuvininkų garbei apkaišytas gėlėmis...

„Registracija buvo Anykščių „zakse“, o paskui, susodinę į autobusiuką Dalios giminę, per visą Lietuvą nudardėjom į Žemaitiją. Atvažiavo ir Sutkai, visa „Mūsų gamtos“ redakcija. Po vestuvių dar kelias dienas likome Dapšiuose. Sutkus fotografavo. Keletas mūsų vestuvių nuotraukų pateko ir į mano kūrybos rinktinę“, – pasakoja fotomenininkas.

Kas laiko tris namų kampus

Tapusi Rakauskiene, Dalia pasirinko žmonos, motinos ir šeimos židinio kurstytojos vaidmenį. Nesiveržė toliau mokytis, ištekėjusi niekada nedirbo. Ambicingo Liūto – Romualdo – ir buities jaukumą kantriai kuriančio Jaučio – Dalios – sąjunga pasirodė esanti labai patvari.

„Žmona man leido būti menininku. Tai yra palaima, kai tavimi rūpinasi, ir nežinai, kas yra buitis. Aš turėjau tik uždirbti pinigus. Man nerūpėjo pirkiniai, žinojau, kad namie visada laukia šiltas valgis. Drabužiai, remontas, meistrų paieškos ar jų kontrolė, vaikų auklėjimas – visa tai darė Dalia. Nesiverždama į pirmą planą, savo noru likdama šešėlyje, kaip asmenybė nerealizuodama savęs... Dabartiniais terminas tariant, virtuali žmona“, - pasakojo R. Rakauskas.

Dalia man labai daug davė ir daug padėjo, sako menininkas. „Buvo laikas, kai ji teptuku kruopščiai retušuodavo mano nuotraukas. Fotografuojant „Žydėjimo“ ciklą, prisidėjo ir fiziškai, ir kūrybiškai. Jos moteriška intuicija kartais pakuždėdavo labai subtilų sprendimą. Fotografavau apšepusį senuką, sėdintį ant akmens, bet tarsi ko trūko. Dalia sugalvojo įduoti jam į rankas laukinių gėlių puokštelę; tai ir buvo tas emocinis potėpis, paskutinis taškas, kurio reikėjo.“

Žmona nepavyduliavo, kai Romualdas fotografavo aktus, ir netgi padėjo jam rasti pirmuosius modelius – įkalbėjo kaimynę, kad leistų pozuoti dukrai...

„Taip yra turbūt todėl, kad žmonės santuokoje jaučia vienas kitą. Pasitiki arba ne. Juk nebūtinai visi vyrai yra išdavikai. Aš nemokėčiau gyventi dvigubo gyvenimo – susipainiočiau meluose. Nepavydžiu turintiems meilužes ir toliau gyvenantiems su žmonomis vyrams, nes tai yra baisi dvasinė įtampa“, – kalba menininkas.

Romualdas atvirai prisipažįsta, kad jų vedybinio gyvenimo „staže“ yra dvejus metus trukusi pauzė.

„Buvome oficialiai išsiskyrę, dukroms jau suaugus. Paragavome gyvenimo atskirai, bet abiem buvo labai blogai. Aš per tuos dvejus metus tarsi iš naujo įvertinau žmoną. Nuolat pjaudavo prisiminimai apie gražiausius bendro gyvenimo momentus. Mudu taikė jaunesnioji dukra Lina. Viskas baigėsi tuo, kad su Dalia atšventėm antras vestuves. Vėl susituokėm, pasirinkome tą pačią dieną, kaip ir 1966–aisiais...“ – pasakojo.

Klausiamas, kokių didžiausių pretenzijų išgirsta iš žmonos, Romualdas atsako: pirmiausia dėl to, kad ne ji, o fotografija man yra svarbiausia; antroji – dėl... televizoriaus, nes aš noriu žiūrėti sportą, o ji – savo filmus. O kaip iš jo pusės?

„Aš jokių priekaištų savo žmonai neturiu, nors ji ir yra prasitarusi, kad gyventi su menininku – tragedija... Įsitikinau, kad geresnės už ją nėra. Neseniai Dalia buvo trims mėnesiams išvažiavusi į Ameriką aplankyti Linos šeimos, o aš per tą laiką jaučiausi visiškai bejėgis, nors ir buvo palikta krūva instrukcijų, kaip ką reikia daryti“, – nedvejodamas tvirtina R. Rakauskas.

Garsi menininkė ir šeimos motina

Eglė Rakauskaitė gimė kartu su „Nemuno“ žurnalu – 1967–ųjų pavasarį. „Pasiėmiau Dalią ir dukrą iš gimdymo namų ir išsyk išvažiavome į Kauną. Vilniuje buto šeimininkai pasakė, kad jiems nuomininkų su naujagimiu nereikia. Kaune „Nemuno“ redaktorius Antanas Drilinga man prižadėjo butą ir žodį tesėjo. Po ketverių metų mums gimė antra dukra – Lina. Ji buvo mano numylėtinė.“ Fotomenininkas savikritiškai prisipažįsta, kad nebuvo idealus tėvas.

„Mano vertybių skalėje pirmavo darbas, paskui – futbolas, o šeima buvo tik trečioje vietoje. Kai vaikai buvo maži, dažnai pasakydavau: aš užsiėmęs, eik pas motiną. Bet atostogaudavome visada visi kartu. Eglę veždavomės, kai fotografavau „Žydėjimą“. Nors buvo visai mažutė, kai ką iš tų laikų pamena“, - pasakojo menininkas.

Vyresnioji dukra tapo žinoma menininke. Ji studijavo tapybą Vilniaus dailės akademijoje, o baigusi studijas susidomėjo šiuolaikiniu menu – kuria instaliacijas, performansus. Su savo kūryba Eglė Rakauskaitė atstovavo Lietuvai garsiojoje Venecijos bienalėje: „Eglė buvo ištekėjusi už scenografo Gintaro Makarevičiaus. Tačiau dviejų menininkų sąjunga – lygtis su daugybe nežinomųjų. Jiedu išsiskyrė, ir tai turbūt buvo lemtinga dukros klaida, nes Gintaras ją labai mylėjo.

Dabar jis turi kitą šeimą. Eglė atsidėjusi kūrybiniam darbui, karaliauja savo pusantro šimto kvadratinių metrų dirbtuvėje Vilniuje. Gal kada nors grįš prie tapybos. Nors pamačiusi pas mus Kaune savo senus paveikslus burba, kad juos reikėtų išmesti...“

Jaunesnioji dukra gyvena Čikagoje. Ji padovanojo Rakauskams du anūkus.

„Lina pakartojo motinos likimą. Po vidurinės iškart ištekėjo. Jos dukrai iš pirmos santuokos Aurelijai jau septyniolika metų. Su antruoju vyru Dariumi turi dvejų metų sūnelį Gustą. Darius labai gabus verslininkas. Sužlugdytas Rusijos krizės, išvyko į Ameriką ir ten, viską pradėjęs nuo nulio, sukūrė savo firmą.

Statė namus, buvo tapęs beveik milijonieriumi, bet vėl užklupo krizė. Mudu su žmona prieš metus lankėmės dukros šeimoje. Pabuvau, pamačiau, bet Amerika – ne mano svajonių šalis. Aš ten nebūčiau išsiskleidęs “, – sako romantiškasis „Žydėjimo“ dainius.

Savaitraštis
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Negalutiniai Lenkijos prezidento rinkimų rezultatai: Duda užsitikrino antrą kadenciją (167)

Konservatyvių pažiūrų Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda sekmadienį itin maža balsų persvara...

Profesinėse mokyklose – neregėtas antplūdis: kai kuriems darbdaviai siūlo didesnius atlygius nei baigus aukštąją (209)

Šiemet Lietuvoje fiksuojamas itin išaugęs norinčiųjų mokytis profesinėse mokyklose skaičius....

Atnaujintame koronaviruso paveiktų šalių sąraše – dar viena valstybė: grįžus privaloma 14 dienų izoliacija (4)

Gana papildė sąrašą šalių, iš kurių grįžus bus privaloma 14 dienų izoliacija. Praėjusią...

Kauno viešbučių situacija – vis dar kritinė: darbuotojai nebenori dirbti, prognozuojama krizė (119)

Dėl naujojo koronaviruso pandemijos paskelbus karantiną, uždarius šalies sienas šalies...

Keturiose savivaldybėse – nerimą keliantis koronaviruso plitimas: bus atliekama daugiau tyrimų (27)

Gyventojai šią savaitę dėl koronaviruso intensyviau bus tiriami Vilniaus, Anykščių, Trakų ir...

Tiesioginė transliacija / Delfi rytas. Pokarantininis vaistinių klientų krepšelis: ar kaukių tikrai nebereikia (1)

Ar valdžios įspėjimai apie vėl į kasdienį galinčias sugrįžti kaukes turėjo įtakos...

Praturtėjęs Grigaitis gali sau leisti nebedirbti, todėl vasarą gyvena Palangoje: telpu į 2–3 tūkst. eurų sumą (95)

Žilvinas Grigaitis pristato Palangos perliukus – kur prabangiai pailsėti ir per daug neišleisti.

Bram Ieven, Jan Overwijk

Atėjo laikas pripažinti: šį COVID-19 žvėrį sukūrėme mes (5)

Koronaviruso pandemija nėra „natūralus“ reiškinys, ją sukūrė globalus kapitalizmas. Jos...

Populiariausi baidarių maršrutai Lietuvoje: praplaukę jais nesigailėsite nė vieno išleisto euro (1)

Saulėtą vasaros savaitgalį nieko taip nesinori, kaip atsivėsinti prie vandens. Tačiau ne visi...

Mirė Johno Travoltos žmona Kelly Preston: aktorius gyvenimo meilę išlydi širdį veriančiais žodžiais (3)

Kelly Preston , aktoriaus Johno Travoltos (66) žmona, kuri vaidino tokiuose filmuose kaip...

|Maža didelių žinių kaina