aA
Sakoma, kad dirigentas – teatro muzikinė siela. Tad Tarptautinės teatro dienos proga apie darbą, muziką ir sveikatą kalbame su maestro Gintaro Rinkevičiaus mokiniu, dirigentu Ričardu Šumila (30).
Ričardas Šumila – vienišius, mylintis dirigento darbą
© DELFI (R. Achmedovo nuotr.)

- Kaip tapote dirigentu?

- Mano dirigento karjera prasidėjo anaiptol ne nuo dirigavimo. Tėvai kažką tokio pastebėjo manyje, kad nusprendė leisti į muzikos mokyklą. Mokiausi skambinti fortepijonu. O tada taip susiklostė, kad teko keisti specialybę... Kai pradėjau mokytis dirigavimo, nebuvo taip, kad būčiau labai šito norėjęs. Tačiau vėliau tai ėmė patikti ir dirigavimą greitai pamilau, pradėjau kurti planus ir svajones.

- O po to įstojote į aukštąją? Studijų kokybė tenkino?

- Įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją – chorinį dirigavimą. Įgijau simfoninio dirigavimo magistro laipsnį, o po to – ir aspirantūrą baigiau. Kalbant apie studijų kokybę, būdavo ir labai gerų, ir labai prastų paskaitų. Mano nuomone, kiekvienas studentas, kuris trokšta žinių, gali jų gauti daugiau nei įprastai. Problema yra tai, kad daug norime, bet patys dėl to nieko nedarome. Aišku, aš dar turėjau galimybę pasimokyti Vienoje. Ten sistema visai kita, pritaikyta dirgentui. Teorija taikoma su praktika – iš karto eini praktikuotis su orkestru. Lietuvoje daugiau mokaisi pagal pasakojimus, įsivaizduoji, kaip turėtų būti, o paties praktikos elemento labai stinga. Nors dabar, kai jau praėjo šiek tiek laiko po studijų, galiu įvardyti, kad tikroji dirigavimo mokykla prasidėjo tik pradėjus dirbti su orkestru. Išgirdau tikrą garsą, turėjau suprasti tikrus žmones.

- Teko jus matyti diriguojant Neringos Čereškevičienės „Telebimbam“ koncertui. Jums yra skirtumas, kokia publika susirinkusi?

- Bent jau kelerius paskutiniuosius metus su Valstybiniu simfoniniu orkestru edukaciniai koncertai patikėti man. Kaip menininkui, iš esmės skirtumo diriguoti vaikų ar suaugusiųjų koncertui – nėra. Vis tiek stengiuosi žengti „visa koja“. Kita vertus, jausmas diriguojant tikrai skiriasi. Vaikų koncertuose visuomet daugiau triukšmo, daugiau kalbėjimo. Jie dėmesį išlaiko tik pirmą trečdalį valandos. Jeigu išlaiko. Tad laikomės taisyklės, kad vaikiški koncertai turi trukti iki valandos ir ne daugiau.
Apskritai kalbant apie publiką – menininkas visuomet jaučia. Pavydžiui, diriguoju keturis spektaklius iš eilės, viskas vyksta tarsi taip pat, tačiau reakcijos būna skirtingos. Vieni, būna, po arijos labai ploja, su kitais – visas spektaklis praeina be ovacijų, nors, rodos, viskas vyksta sklandžiai.

- Kokia būna jūsų darbo savaitė?


- Jei orkestrui penktadienį vakarinis koncertas, repetuojame nuo pirmadienio. Tuomet nuo devynių iki pirmos popiet repetuoju su orkestru. Po pietų gali laukti kiti darbai. Dar dvi dienas per savaitę dirbu Kaune, taip pat pradėjau dirbti su Vytauto Didžiojo universiteto studentais. Taigi, trečiadienį ir penktadienį po pietų sėdu į mašiną ir lekiu į laikinąją sostinę. Ten dirbu iki septintos ar pusės septynių.

- Darbotvarkė atrodo įtempta...

- Na, bet juk būna, kad pirmadienį ir antradienį man savaitgalis (šypsosi). Šie metai labai intensyvūs. Paskutinį mėnesį turėjau tik dvi visiškai laisvas dienas. Tačiau nesiskundžiu, man patinka toks tempas. Jei darbų būna mažiau, kažko ima trūkti.

- Tačiau juk esate vedęs žmogus. Negi žmona pirštu negrūmoja, kad dėmesio namams pristinga?

- Aš per dieną nedirbu dvylikos valandų. Nors dar, žinoma, nepasakojau, kad grįžęs po darbų dažnai studijuoju naujus kūrinius... Bet kol kas bendro laisvalaikio trūkumu nesiskundžiame.

- Klausant jūsų pasakojimo apie darbą rodos, kad pasirūpinti sveikata, mityba turbūt ne visuomet laiko lieka?

- Jei ryte repeticija, valgyti negaliu. Turiu daug minčių, išgyvenu šiokį tokį vidinį stresą. Tuomet po repeticijos turiu lėkti į Kauną. Vėluoju, neturiu laiko, tad perku ką nors pakely... Nelabai gero... O kai diena laisva - stengiuosi valgyti reguliariai: pusryčius, pietus. Tiesa, turiu daug instrukcijų iš pašonės, nes mano uošvė – gydytoja endokrinologė, dirbanti ir su maisto derinimu. Tad pataria, pavyzdžiui, ko nevalgyti, jei atsiranda koks bėrimas. Mėsą valgau, bet jau kelerius metus atsisakau kiaulienos. Vartoju nemažai papildų: su spirulinu (mėlynuoju dumbliu – aut. past.) ir kompleksinius vitaminus. Kodėl juos vartoju? Jeigu koncertas ar rimtas spektaklis, būnu visas šlapias. Ko gero išdeginu neįmanomus kiekius kalorijų ir kartu naudingų mineralų. Kai darbo ritmas būna intensyvus, pasijaučia, kad energijos ima stigti. Tad siekiu išlaikyti balansą.

- Papildomai sportuoti nereikia? 


- Fizinė ištvermė, dirbant dirigentu, būtina, bet aš vis tiek dar sportuoju. Nors kuo toliau, tuo rečiau man tai pavyksta daryti. Tačiau kartą per savaitę einu pažaisti krepšinio. Buvau pradėjęs bėgioti, bet intensyviai dirbant to net nebereikia. Pasitaiko, kad krepšinio treniruotes praleidžiu kelias savaites, o grįžęs po pertraukos greitai nepadūstu, nes mano darbas iš esmės – fizinis.

- Scenos žmonės sako, kad jei jau prieš lipdamas ant scenos nebejauti jaudulio, kažkas ne taip. Jus prieškoncertinis nerimas dar „papurto“?

- Nesvarbu, mažesnis ar didesnis koncertas, visuomet jaudinuosi. Nors didesnis kartais geriau: daugiau išgyveni ir gali panaudoti daugiau vidinių resursų. Aišku, jaudulys dirigentui nėra labai gerai, nes jį gali perduoti orkestrui. Bet „sveikas nervas“, kai nori pasiekti gero rezultato – labai sveikintinas.

- O galite sakyti, kad dėl darbo išgyvenate stiprų stresą?

- Mane neramina tai, kad aš vis dar išgyvenu kiekvieną kartą prieš eidamas repetuoti su orkestru. Nežinau kodėl. Galbūt dėl mano būdo, nes esu uždaras žmogus, nelinkęs bendrauti, nesu linkęs greitai užmegzti pažintis. Mėgstu vienumą. Tad stodamas prieš orkestrą, kas kartą šiek tiek turiu perlipti per save. Nors tas stresas išsisklaido vos prasidėjus repeticijai. Tik kartais norėtųsi ateiti pirmadienį į darbą kaip eiliniam darbuotojui ir nesukti galvos, kaip reikės dirbti. O būna – nerimauju ir išgyvenu ir šeštadienį, ir sekmadienį... Tai mane degina. Jaučiu.

Savaitraštis „Lietuvos sveikata“
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Užkalnis. Gyvenimo jums niekas nekompensuos (110)

„Man pradingo kelionė, pinigus sumokėjau, kas man dabar viską kompensuos per tą karantiną?“,...

Paviešintos išvados dėl Klaipėdos universitetinės ligoninės: ar miesto valdžia ir prokurorai gavo tą patį? (86)

Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga vieną dieną prabilo apie galimai gresiančią...

Įspėja apie „dezinfekciją iš vidaus“: pasekmes gydytojai sprendžia priėmimo skyriuje

Pasaulyje siaučiant koronavirusui , žmonės jo išvengti bando ir pačiais keisčiausiais būdais....

Parduodamas žinomas viešbučio kompleksas: kainą sumažino trečdaliu (18)

Vieniems šis kol kas dar neilgas sunkmetis yra pabaiga, o kitiems – galimybė. Ypač tiems, kurie...

Šioje Europos šalyje ligoninės baugina ne mažiau už koronavirusą (13)

Kai praėjusį mėnesį regioninėje Rumunijos ligoninėje pasirodė pirmieji pacientai su COVID-19...

Kaip atskirti, ar jums COVID-19, erkinis encefalitas ar sezoninė alergija? (27)

Atšilus orams ir prasidėjus žydėjimo metui, ne vienas žmogus pajuto prasidėjusią sezoninę...

Iždo kancleris: koronavirusu užsikrėtusio Johnsono sveikata gerėja (3)

Jungtinės Karalystės (JK) premjero Boriso Johnsono , kovojančio su COVID-19 liga, sveikata...

Gamta atsigauna ne visur: ozono skylė Arktyje Lietuvai atnešė nemalonią dovaną (41)

Ozono sluoksnis virš Lietuvos suplonėjo, tačiau tai dar nėra laikoma ozono skyle , teigia...

Artėjant ilgajam savaitgaliui – žinios iš sinoptikų: netrukus bus ir perkūnijos, ir šlapdribos (24)

Tokių gerų dienų , kokios buvo savaitės pradžioje, per Velykas tikėtis nereikėtų. Nors pagal...

|Maža didelių žinių kaina